Iškart susirinko būrys geranoriškų pusnuogių kaimynų, pasiryžusių padėti nelaimėlei miestietei vairuotojai. Traukė, traukė, neištraukė, kol ji pati susiprato išsikviesti pagalbos kelyje profesionalus. Tų belaukdami be jokio pykčio ar nesutarimų nusibraižėme eismo įvykio schemą – ne meno kūrinys gavosi, bet ir taip viskas aišku. Kitą dieną ją užregistravau avarijos kaltininkės civilinę atsakomybę apdraudusioje kompanijoje. Neužtruko nė savaitės ir mano sąskaitą papildė 870 eurų. Tvorą specialiai iš kurorto atvykę meistrai atstatė už 120. Tik tujų gyvatvorė liko panaši į kaimo girtuoklėlio priekinius dantis.
Žmona man liepė niekam nepasakoti, nei kiek gavau iš draudimo, nei kiek kainavo tvoros atstatymas. Bet ką čia slėpti, geriau tegul visi žino, kad gyvo medžio ar daug metų auginto krūmo vertė net ir visai nesentimentalioje draudimo kompanijų žalos apskaičiavimo metodikoje yra didesnė už stulpo ar statinio. Nes beveik viską, kas žmogaus rankomis padaryta, už didesnius ar mažesnius pinigus galima sutaisyti, o gyvo organizmo augimo nepaskubinsim.
Valstybėje, kurią per tris dešimtmečius visi drauge kūrėme, irgi panašiai didžiausią žalą padaro ne banalus vagis ir plėšikas, pagrobiantis milijoną, o tie jos kūrėjai ir statytojai, kurie pasikėsina griauti žmonių tikėjimą, esą ši šalis gali būti visiems vienodai teisinga. Kuomet sakote, esą visi jie ten Seime, vyriausybėje ir kituose gražiuose rūmuose yra vagys, ir kitaip niekada nebus, į tokią netikėjimo dykrą tikriausiai jus atvedė ne tiek skaudi asmeninė patirtis, kiek dešimtmečiais kryptingai kaltas į galvą naratyvas.
Antradienį Druskininkų savivaldybę kratę Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai prisirinko dokumentų, padėsiančių užbaigti teisėjų korupcijos bylos epizodo, susijusio su įtarimais kurorto merui Ričardui Malinauskui ir jo patarėjui, tyrimą. Ta proga vienas retai šituose kraštuose apsilankantis kolega iš sostinės manęs paklausė, kodėl tokie įvykiai iš esmės nekeičia daugumos druskininkiečių požiūrio į tiesioginiuose rinkimuose didele persvara nuolat laimintį savivaldybės vadovą?
Atsakiau, kad druskininkiečiai savo merą perrenka, nepaisydami visų korupcijos skandalų, pirmiausiai siekdami išsaugoti savo pačių dabartinį statusą ir gyvenimo kokybę. Kažkas turi ne per daug sunkų, bet ir ne ypatingai gerai apmokamą darbą valdiškame vandens parke, kažkam patinka paspirtukus gatvėje brangiai nuomoti be šalia stovinčių konkurentų, kažkas tvarko verslo reikalus pagal įtariamojo mero pavyzdį ir jaučiasi neliečiamas tik dėl gerų santykių su vietine valdžia. Jokios politikos toje sistemoje, kur visi jaučiasi pažeidžiami ir susiję tarpusavyje, nėra ir negali būti. O ją bandančių žaisti opozicijos atstovų vaidmuo čia irgi svarbus. Nes jais galima gąsdinti abejojančius rinkėjus: matote, kokie nevykėliai, ateis į valdžią ir viską sugriaus, bus kaip 90-aisiais, kai kurorto centre, kur dabar kiekvieną pavasarį žydi Malinausko narcizai, ganėsi karvės.
Kada nors STT ir prokurorai tikriausiai pasodins Druskininkų merą, o viena užvaldyta savivaldybė, nors ir smarkiai nuodija, bet dar nesugriauna demokratijos visoje šalyje. Tačiau išsipūtę per karantiną valdančiųjų reitingai ir lietuvių abejingumas artėjantiems Seimo rinkimams tampa požymiu, kad šalies druskininkėjimas pažengė gerokai toliau, negu galėjau tikėtis prieš ketverius metus, kai politinę partiją imituojanti Ramūno Karbauskio bendrovė atėmė valdžią iš socialdemokratų ir konservatorių, daugiau kaip ketvirtį amžiaus dominavusių mūsų politinėje sistemoje.
Dvi buvimo valdžioje kadencijos iš eilės leistų LVŽS užvaldyti tas institucijas, kurių vadovų pakeisti iki šiol neužteko laiko – nuo Konstitucinio Teismo iki didžiųjų valstybės įmonių. Bei visiškai palenkti valios jiems priešintis ir taip ne kažin kiek turintį prezidentą Gitaną Nausėdą.
Tada jau kokios nors permainos rinkimų būdu taps sunkiai įsivaizduojamos. Kaip druskininkiečiams arba jų kaimynams baltarusiams, kurie prisimena kartą išsirinkę sau valstybės vadovą 1994 m. ir nuo to laiko jau neturėję galimybės ką nors keisti.