Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą, čia apsigynęs daktaro disertaciją, V. Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas.

Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:

„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė.

Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. [...]

Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“

Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: 1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.

Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst.,
vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 milijono kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 milijono – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 milijonai civilių asmenų.

Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.

Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.
Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“).

Foto: Leidykla "Briedis"

Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastinę karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui.

Kažkas suabejojo Stalino įsakymu, žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.

Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių.

1943 m. „Smeršo“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „Smeršo“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.

Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. Trumpai tariant, „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.

„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.

Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.

Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 milijono sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.

Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t. t.

Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.

Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams, pavadintiems „gydytojų sionistų grupe“. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.

„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.

Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.

Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.

Knygos ištrauka:

Kaip ir daugelyje kitų svarbių bylų, Stalinas tiesiogiai vadovavo tyrimui. Šatunovskaja prisiminė:

„Mūsų byla buvo sumanyta kaip politinė antižydiška akcija. Į ją buvo įpainiota Stalino giminaičių. Todėl ši byla vyko jam tiesiogiai vadovaujant. Naktimis kartais Komarovas skambindavo Stalinui vyriausybiniu telefonu. Vieną naktį išgirdau jo žodžius: „Josifai Visarionovičiau, ji neprisipažįsta. Kokių bus nurodymų?“ Išklausęs atsakymą, jis ištarė; „Klausau. Panaudoti pagal pirmąją kategoriją be mėsos gadinimo“.

Todėl aš išėjau iš [tardymo] kalėjimo su pažeistu stuburu bei rankų ir kojų sąnariais, nesveika širdimi, su ūžesiu ausyse ir smarkiai sugadintu regėjimu. Ant mano odos ilgai liko juodų dėmių nuo guminių lazdų. Bet mano mėsa nebuvo draskoma. Tokių žymių visam gyvenimui liko mano vyrui.“

Sunku pasakyti, kodėl Stalinas norėjo, kad suimtieji būtų kankinami tol, kol jie tampa tokios nepakaltinamos būklės, kad sutinka pasirašyti bet kokį tyčia falsifikuotą tardymo dokumentą. Kad dokumentai būdavo falsifikuojami, Stalinas gerai žinojo nuo pat parodomųjų procesų pradžios: ir 3-iajame dešimtmetyje, kai būsimųjų bylų scenarijus išgalvodavo Jakovas Agranovas, ir per Didįjį terorą, kai konkrečiai NKVD GUGB (VVSV) ypatingajame skyriuje keletas darbuotojų būdavo užsiėmę vien tardymų protokolų apdorojimu, kad susietų keleto suimtųjų absurdiškus liudijimus ir paverstų juos logiškomis istorijomis, ir per karą, o ypač jam pasibaigus, kai su Abakumovo egida veikė tokie tardytojai, kaip Leonovas, Lichačiovas, Komarovas, Grišajevas, Švarcmanas ir daugelis kitų.

Tiesiog visas svarbiausias „organų“ bylas Maskvoje Stalinas kuravo pats ir teikė nurodymus, kaip pakreipti tardymą ir dažnai – kaip tardomuosius kankinti. Matyt, Stalinui buvo malonu žinoti, į kokią demoralizuojamąją būseną kankinimais galima įstumti nekaltas aukas, bet tai jau yra psichiatrijos tyrimų objektas.

Kodėl buvo suimtos Svetlanos tetos Jevgenija ir Ana Alilujevos, Stalinas kartą dukteriai paaiškino: „Daug plepėjo. Per daug žinojo ir per daug plepėjo. O tai paranku priešams…“ Suprantama, Stalinas žinojo apie kritikos nestokojančius pokalbius abiejų giminaičių butuose iš Abakumovo – MGB specialistai jų butuose įtaisė „operatyvinės technikos“.

Galiausiai YPA prie MGB nuteisė visus kaltinamuosius „Alilujevų byloje“ – bene 18 žmonių – nuo 5 iki 25 metų kalėti. Svarbiausias posėdis šioje byloje įvyko 1948 m. gegužės 29 d. Isakas Goldšteinas nuteistas kaip amerikiečių šnipas kiek vėliau, 1949 m. spalį, o suimtas jo pažįstamas istorikas ir menotyrininkas Zacharas Grinbergas mirė Vidiniame kalėjime 1949 m. gruodžio 22 d., pagal oficialią versiją, – nuo miokardo infarkto, kilusio, matyt, dėl išgyventų kankinimų. Falsifikuoti Goldšteino ir Grinbergo parodymai buvo panaudoti vėliau suimant ir tardant kaltinamuosius kitoje didelėje – žydų antifašistinio komiteto (ŽAK) – byloje.

Dauguma nuteistųjų pateko į Vladimiro kalėjimą, kur buvo laikomi vienvietėse kamerose – įskaitant Zaicevą, jos motiną ir jos vyrą, Balašovą, Šatunovskają ir jos vyrą. Reikia priminti, kad pagal tardymo taisykles būtent tardytojas rašydavo rekomendaciją, kur pasiųsti tardomąjį po teismo – t. y. Zaicevos atveju tai buvo, matyt, Grišajevas. Kira Alilujeva nuteista 5 metams tremties už „Amerikos ambasadoje dirbančių asmenų aprūpinimą informacija apie Sovietų vyriausybės vadovą“. Tokiu asmeniu buvo vadintas Vasilijus Zaicevas.

Jevgenija Alilujeva, nuteista 10 metų laisvės atėmimo, buvo laikoma Vladimiro kalėjime kaip slapta kalinė Nr. 22, jos vyras, nuteistas 25 metams, – buvo kalinys Nr. 21, o Ana Alilujeva, gavusi 5 metus (1952 m. gruodžio 27 d. YPA prie MGB šis terminas pailgintas iki 10 metų), – Nr. 2392. Apie tai, ką reiškė būti Vladimiro kalėjimo vienutėje, vėliau papasakojo ta pati Ana Balašova:

„Kamera sanitarinio skyriaus pirmame aukšte [t. y. šio kalėjimo 2-asis korpusas]. Joje išbuvau viena pusseptintų metų, išmokau susistuksenti. Bet atpratau kalbėti. Maistas: pusė kilogramo juodosios duonos, avižinė košė, surūdijusi kamsa [tokios labai mažos sūdytos žuvytės – vert. pastaba], šaldyti kopūstai – įvairiais pavidalais. Prasidėjo furunkuliozė, iškrito dantys, nuslinko plaukai. Kameros išorinė siena visas žiemas apledėjusi. Pasivaikščiojimai užbetonuotuose kiemeliuose – aptvaruose.

Išsigelbėjimas buvo tai, kad duodavo knygų, popieriaus ir dviejų mėnesių senumo laikraščių.

Taip praslinko pusseptintų metų. Kai kamerų prireikė likusiems gyviems [t. y. nesušaudytiems] „Leningrado proceso“ dalyviams, mes, „vienutiniai“, buvome subendrinti. Aš patekau pas Raisą Moisejevną Azarch. Tai buvo puiki moteris, viena iš pirmųjų apdovanota Kovinės raudonosios vėliavos ordinu už dalyvavimą pilietiniame kare… Suimta už pažintį su Ana Sergejevna, kuriai ji padėjo rašyti knygą apie Staliną.“

1953 m., kai buvo paleisti pirmi nuteistieji „Alilujevų byloje“, paaiškėjo, kad kalinama Vladimire Ana Alilujeva susirgo psichikos liga. Kira Alilujeva prisiminė: „Kartą ateinu pas ją į kambarį ir matau: sėdi ji viena ir staiga ima kalbėtis pati su savimi. Ir kada tik pas ją beateičiau, ji vis kalba, kalba, kalba.“

Nuteista 10 metų kalėti ekonomistė Rebeka Levina buvo paleista tapusi visiška invalide. Dėl mušimo per tardymus ir kalinimo Vladimiro kalėjime sąlygų jai prasidėjo haliucinacijos, tad perkelta į Kazanės VRM kalėjimo psichiatrijos ligoninę. Zaicevos motina, Tatjana Fradkina, taip pat į Vladimiro kalėjimą nuvežta jau sutrikusios psichikos ir buvo prievarta maitinama beveik trejus metus, kol 1951 m. sausio 7 d. kalėjime ir mirė. Taip pat Vladimiro kalėjime vienvietėje kameroje laikoma Goldštein mirė 1953 m. spalio 30 d. – tada, kai dalis „Alilujevų bylos“ kalinių jau buvo paleisti.

Visus 1949 metus YSB tiriamosios dalies tardytojai buvo itin užsiėmę: vyko suėmimai būsimosiose ŽAK bylose (buvo suimti ŽAK prezidiumo nariai, įskaitant anksčiau minėtą akademikę Liną Štern), suimta Molotovo žmona Polina Žemčiužina (abi bylos buvo „Alilujevų bylos“ tęsinys), dirbta ties „Leningrado byla“.

Ši byla nebuvo susijusi su dviem minėtomis „sionistinėmis“ bylomis, ji buvo nukreipta prieš Leningrado partinę viršūnėlę (Stalinas manė, kad pagal kitų respublikinių partijų pavyzdį jie norėjo sukurti Rusijos Federacijos komunistų partiją), ir vienu svarbiausių kaltinamųjų tapo Aleksejus Kuznecovas, iki suėmimo buvęs CK sekretorius, kurį politinis biuras 1947 m. paskyrė MGB kuratoriumi ir kuris dažnai matydavęs Abakumovą.

Be to, Kuznecovas nuo 1946 m. iki 1949 m. vasario ėjo itin svarbias pareigas VKP(B) centro komitete – buvo VKP(b) CK kadrų valdybos viršininkas. Vėliau Kuznecovo byla turėjo tam tikrą poveikį vykstant tardymui Abakumovo byloje.

Tais 1949 metais YSB tiriamosios dalies viršininko pareigas ėjo Vladimiras Komarovas, nes Aleksandras Leonovas turėjo nedarbingumo dėl ligos pažymą, o Lichačiovas, kaip jau minėta, buvo užsienio komandiruotėse – vadovavo tardymams ir rengiant parodomuosius procesus Bulgarijoje, paskui – Čekoslovakijoje.

Bendro vadovavimo „Leningrado bylos“ 44 suimtųjų tardymams ėmėsi Abakumovas, o tiesiogiai tardytojų brigadą valdė Komarovas. Kaip vėliau liudijo pats Komarovas, „[vieno iš svarbiausių kaltinamųjų Kuznecovo] į VKP(b) CK siunčiamą tardymo protokolą koregavo buvęs SSRS MGB sekretoriato viršininko pavaduotojas BROVERMANAS, o paskui pats ABAKUMOVAS, kurie ne kartą perfrazuodavo suimtajam pateiktus klausimus.“

Abakumovas, jo 1-asis pavaduotojas Sergejus Ogolcovas, taip pat jo pavaduotojas ir 2-osios vyriausiosios valdybos (vidaus žvalgyba) viršininkas Jevgenijus Pitovranovas irgi tardė suimtuosius.

Tardymai vyko siaubingai mušant ir kankinant. Vienas iš išgyvenusiųjų suimtasis buvęs VKP(b) Leningrado srities komiteto antrasis sekretorius Josifas Turka vėliau apie Komarovo atliekamą tardymą liudijo:

„Buvau aš ketvirtame [Lefortovo kalėjimo kabinete]. Pas Komarovą. Pavardė – rusiška, o išvaizda – kaukaziečio. Įvedė. Visiškai tuščias kabinetas, tik nedegamoji spinta (ant jos kažkokie keisti daiktai – kankinimų įrankiai) ir du žemi krėslai. Komarovas – mėlynais marškiniais, viename atsidrėbęs, ant kito kojas užmetęs. Ir pusiau atsisukęs į mane, paniekinamai: „Už ką jūs suimtas, Turka?.. Nespėjau atsakyti – jis jau greta manęs.

Sugriebė už drabužių… prikankino taip, kad man kraujas iš gerklės pasipylė… iš to kabineto savaitei patekau į kalėjimo ligoninę. Keistas dalykas: jau jų – Abakumovo ir jo bendrininkų – bylose staiga atsirado dokumentas, kuriame užfiksuoti man padaryti sužalojimai. Išeitų, jie buvo verčiami atsiskaityti, kuris liko gyvas, kuris mirė…“

O Komarovui mušant nėščią Taisiją Zakrževskają – pagal išsimokslinimą geologę ir buvusią Leningrado srities komiteto partijos, profesinių sąjungų ir komjaunimo įstaigų skyriaus vedėją – ją ištiko priešlaikinis gimdymas ir kūdikis gimė negyvas.