Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę Rusija dėjo daug vilčių į lenkų autonominių regionų Lietuvoje kūrimą. Aiškiausiu regioniškumo požymiu buvo laikoma kalba: Pietryčių Lietuvos rajonuose buvo reikalaujama įvesti regioninę – lenkų – kalbą.
Pati problema buvo nemenka dėl to, kad šiaip tuose rajonuose – Vilniaus, Šalčininkų, dalyje Švenčionių – administracija ir apskritai vietinė valdžia vartojo rusų, o ne lenkų kalbą, vietinių ir iš Baltarusijos atsikėlusių gyventojų dauguma geriau mokėjo gudiškai (tokia baltarusių tarmė) nei lenkiškai, lietuviškai kalbėta tik lietuviškuose kaimuose ir juose esančiose mokyklose. Tačiau reikalauti rusų kalbos nedrįsta. Svarbiausia buvo kovoti prieš lietuvių kalbos kaip valstybinės įsigalėjimą – tai reiškė kovą prieš pačią Lietuvos valstybę. Tam tada tarnavo lenkų kalba.
Daug vandens nutekėjo, trys dešimtmečiai prabėgo, o Rusija vis nerimsta. Ištikimo „koloradkių“ gerbėjo partija vėl ėmėsi gaivinti autonomijos idėjas, įrašytas į jų 2016 metų rinkimų programą, o tuo pačiu prieš rinkimus telkti savo rėmėjus. Jie Vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės padedami bando Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos skelbiamo konkurso į seniūno pareigybes trijose Vilniaus rajono seniūnijose – Dūkštų, Paberžės ir Pagirių – „prastumti“ tokius reikalavimus, kurie prieštarauja valstybinės kalbos įstatymui ir sudaro sąlygas diskriminuoti žmones pagal kalbą: siūloma įteisinti reikalavimą kandidatams greta valstybinės lietuvių mokėti ir lenkų kalbą B2 lygiu.
Gali atrodyti, kad labai jautru ir gražu, kai valdžia ieško būdų rasti bendrą kalbą su vietos gyventojais. Bet reikalavimas būtinai mokėti lenkiškai – jau ne iš mandagumo srities: B2 lygis reiškia ir gebėjimą vesti dokumentaciją ta kalba. Dokumentaciją, kurią galėtų suprasti tik... mokantys lenkiškai. To nesugebantys į seniūnus tiesiog negalėtų patekti. Tai regioninė autonomija. Taigi, valdžioje tik savi, kiti ne tik nepageidaujami, bet ir neprileidžiami.
Šis sprendimas priimtas akivaizdžiai vadovaujantis ta pačia dvasia, kaip ir šios vyriausybės 2017 metų sprendimas (vėl antikonstitucinis), leidžiantis savivaldybėms pačioms nuspręsti, kokiomis dar kalbomis be valstybinės kalbos jos teikia viešąsias paslaugas.
Suprantama, kad teikti viešąsias paslaugas nevalstybinėmis kalbomis gali tik įstaigos, įdarbinančios nevalstybinėmis kalbomis kalbėti ir rašyti galinčius tarnautojus. Šia „teise“ (kabutėse, nes pati „teisė“ neteisėta) kol kas drįso pasinaudoti tik Vilniaus miesto meras. Sąžinės nepraradusių Seimo narių vieša kritika ir prašymai taisyti sprendimą Vyriausybei nė motais.
Nacionalinis susivienijimas pasisako prieš valstybinės lietuvių kalbos statusą menkinančius Seimo bei Vyriausybės narių pasiūlymus ir reikalauja, kad ministrė Rita Tamašunienė aukščiau iškeltų valstybės, o ne savo partijos interesus ir sustabdytų konkursų į minėtas seniūnijas skelbimą, kol nebus atitinkamai valstybės interesams pakoreguotos konkurso į seniūnus sąlygos.
Kartu šie absurdiški sprendimai primena sritis, kur turėtume pasitempti. Latvijoje, kurioje daug sudėtingesnė tautinė situacija nei Lietuvoje, jau įvestas reikalavimas vidurinį mokslą teikti tik latvių kalba: kai kur ne iš pradžių, bet vyresnėse klasėse jau visas pamokas vesti tik latviškai. Tai įprasta ir net savaime suprantama brandžių demokratijų ir viso Vakarų pasaulio, į kurį taip dažnai lygiuojamės, praktika.
Nuo JAV iki Švedijos, nuo Jungtinės Karalystės iki Austrijos, mokslas valstybinėse mokyklose vyksta valstybine kalba. Tokios krypties neabejotinai turi laikytis ir Lietuva. Kitaip nė nepajusime, kaip atsidursime pinklėse: juk ES propaguoja transkalbystę (angl. translanguaging) – tvarką, kai per pamokas kiekvienas vartoja savo kalbą.