Manau, kad išgaravusio įrašo turinyje ir tolesniuose premjero bei valdančiųjų veiksmuose galėjo būti užkoduota per grubiai išreikšta mintis, parodantį vietą žurnalistams kažkur prie kojų, o visuomenei – paaiškinta, kad jų teisė žinoti nėra absoliuti. Tokia išvada peršasi prisiminus, kaip tuomet dar gana šviežiai valdžiai parūpo būti giriamai ir nekritikuojamai.
Minimali demokratija
Trumpai apie neginčijamą teismo sprendimą. Konstatuota, kad buvo pažeista žurnalistų teisė gauti įrašą. Vadinasi – jie ir visuomenė tokią teisę turėjo. Vyriausybė tokią žinią ištransliavo iškreiptai – pranešimo pavadinimas skelbė, kad Vyriausybė nepažeidė pasitarimų garso įrašų darymo tvarkos.
Galiausiai tas pats teismas nusprendė, kad sunaikinto Vyriausybės pasitarimo įrašo neįmanoma atkurti – praėjo per daug laiko.
Teismą galima suprasti – kitokio teisinio kelio užbaigti tokią nesąmonę nebuvo. Tik baisu, kad dabar kiekvienas susikompromitavęs valdininkas galės ištrinti savo klaidų įrodymus. Ką į tai pasakys teismas? Atkurti negalime! O gal – kažkam bus galima atkurti, o kažkam – ne? Tokiu atveju „demokratija“ pereina visai į kitokį lygį.
Ar mes netampame kaimynine valstybe, kuri tokius dalykus puikiai tvarko? Ten taip pat trinami įrašai, persekiojami žmonės. Lietuvoje irgi viskas krypsta link to, kad kažkam galima ištrinti nereikšmingą aplinkybę, detalę. Ar čia yra vietos nacionaliniam saugumui?
Manau, kad žurnalistai iki galo nesuprato, kad jie šią byla skaudžiai pralaimėjo ir ką prarado. Ištrynė. Atkurti negalima. Visi skirstomės namo! O kaip visuomenės teisė žinoti? Ai, ji nėra absoliuti!
Taip palengva pildosi S. Skvernelio ir valdančiųjų svajonė panaikinti minimalius demokratijos reikalavimus, kurie leistų jiems pakilti virš kritikos, visuomenės, žurnalistų. Jie tai žino, nes dar iki nelemto dingusio įrašo tai planavo.
Premjero Achilo kulnas
Ar galėjo būti kitaip? Galėjo. S. Skvernelis būtų parodęs įrašą ir pasakęs, kad ir aukščiausi valdžios pareigūnai yra gyvi žmonės, kurie kartais suklysta, išsprūsta ne tas žodis. Manau, kad tai galėjo sulaukti ir teigiamos visuomenės reakcijos.
E. sveikatos serverių užliejimas su S. Skvernelio įrašu turi šį tą bendro. Esmė yra nacionaliniame saugume. Didžiausia duomenų saugykla su svarbia mūsų informacija kažkodėl atsiduria lietaus užliejamame rūsyje. Ar mes pamiršome, kokioje klimato juostoje gyvename, ar tyčia taip pasielgta?
Vyriausybės posėdžio įrašą kažkas pajėgė „ištrinti“, nors specialistai sugeba atkurti į upę sumestų kompiuterių duomenis ir susekti juodąsias buhalterijas. Tai kokia turi būti upė, kuri nuneša į nebūtį viešo Vyriausybės posėdžio įrašą?
O tuo metu, kol premjeras atostogauja, toliau sėkmingai asfaltuojamas „keliukas“ – uoliai tiesiama Upės gatvė, vedanti nuo premjero namų į Vilniaus miestą. Simboliškas gatvės pavadinimas. Jei tik bus kas ne taip – visi galai į vandenį.
Šis dingęs įrašas net ir po teismo verdikto lieka premjero Achilo kulnu – pažeidžiamiausia ir gerokai sutepta reputacijos vieta. Dėmės gal ir nesimato, tačiau kvapas lieka ilgam. Dabar jau aišku, kad šio įrašo turinio jau niekas neatkurs. Nebent to pareikalaus kitas premjeras, kuriam visuomenės informavimas rūpės.