Prieš kelias dienas stebėjotės olimpinėmis uniformomis, kurių dizainas yra kaip silpnaregių vyresnių klasių mokinių atliktas. Kai vaikai mokosi piešti, tai kartais pripiešia princesių ir kareivių, kuriuos aprengia pasakų drabužiais. Čia atrodo, lyg nelabai gabus vaikas būtų piešęs būrelį geziukų, kurie sėdi ir spjaudo ant žemės apleistoje autobusų stotelėje. Paskui nuspalvino flomasteriais. Tada atidavė piešinius negabiai tetai, kuri Skersmyžiuose turi siuvyklėlę.
Žinoma, čia ne taip buvo. Valstybės tarnautojai darė viešuosius pirkimus, kuriuose laimi mažiausia kaina arba artimiausi giminaičiai, ir grožis net ne paskutinėje vietoje, bet jokios vietos neužima.
Jei būčiau įkyresnis, pasiūlyčiau jau dvidešimtą kartą pasižiūrėti į nacionalinio stadiono griuvėsius Šeškinėje, kurie jums viską pasako apie valstybės gebėjimus. Aš galiu kartoti šį juoką iki visiškos ekstazės, nes nė viena vyriausybė ir nė vienas meras nesugebėjo įrodyti priešingai. Auga tik miškelis tarp betono liekanų, kuris greit pavirs giria, kur galės lietuviai nomenklatūrininkai stumbrus varinėti, kaip Margirio laikais. Baltarusių turistai iš „Akropolio“ galės su žiūronais stebėti diduomenės medžioklę. O į centrinę stadiono laukymę išbėgs tas pats briedis iš poemos apie Mindaugą, aukštai iškėlęs karūnuotą galvą.
Bet gana poezijos, nes čia viskas yra ne poezija, o tik nesibaigiančios nevykėlių, apsileidėlių, liurbių kronikos.
Valstybė su visomis savo struktūromis ir pareigūnais yra kaip tas netikęs vaikas, ant kurio nuolatos rėkia tėvai: „Tu ką prilieti, tą sugadini, tu šūdaranke beždžione, į ką tu toks atsigimei, abu tėvai normalūs, tik tu glušas kažkoks, pažiūrėk, tu viską suplėšai ir sudaužai.“
Žinoma, negražu tėvams taip ant vaiko staugti ir visaip jį pravardžiuoti, juo labiau kad patys tokį pagimdė ir išaugino. Šiais laikais iš tokių tėvų vaiką gal net ir atimtų ir atiduotų kam nors į Norvegiją, bet mūsų Vyriausybės, Seimo ir savivaldybių, ministerijų ir departamentų niekas iš mūsų neatims, nes tokių netikšų nėra kam atiduoti.
Kas imtų mūsų prezidentą ar kokį nors ministrą? Primokėtum – ir tai kratytųsi, sakytų, tai kad jie visą laiką atostogauja, nieko nedaro, o kai kurie dar ir meluoja nesustodami. Sunkiai auklėjami, sakytų.
Niekam jų tokių nereikia, net su nemokamu atvežimu.
Iš kur pas mus tokia valdžia? Į ką atsigimė? Jums nepatiks atsakymas. Jie visi atsigimę į mus. Kokia tauta, tokia ir valdžia, tik į valdžią eina tie, kas niekur kitur netinka.
Kas nesugeba nieko, kas bijo visko, kas yra apsileidę, kad nėra sukūrę nė vienos darbo vietos, kam nėra tekę rizikuoti nė litu ir nė euru savo pinigų, tie, kas dalija svetimą turtą ir kitus moko, kitiems aiškina, nieko patys nemokėdami, tie ir eina į valdžią ir jie atsako už viską. Tiksliau, tik reguliuoja visus ir neatsako už nieką.
Bobos ir diedai, nemokantys ne tik mobiliojo, bet ir laidinio telefono įsijungti, reguliuoja ryšius šalyje, pinigų nemokantys užsidirbti bizūnais varinėja verslininkus, o serverius užpylę vandeniu (gerai, kad ne alumi) valdininkai kasdien trukdo dirbti gydytojams, vaistininkams, notarams, teisininkams ir visiems, kas turi už juos šimtą kartų daugiau žinių ir nuovokos.
Žinote, kaip jie renka projektų vadovus informacinių technologijų projektams, kuriuos administruoja valstybė? Į kambarį suleidžia visus kandidatus, išdalina visiems po dvigyslį elektros laidą, uždaro duris ir žiūri pro kameras, kas ką darys. Kas pirmas susikiša laidą į vieną ausį ir išsitraukia per kitą, laimi konkursą.
Tai žmonės, išlaikantys kvalifikacinius egzaminus tik tada, kai jiems pateikiami trys galimi atsakymai į kiekvieną klausimą ir teisingas pabraukiamas žaliu markeriu. Tada jie padeda varnelę reikiamoje vietoje ir taip laimi.
Jūs nežinote, bet aš žinau, kad tie, kas atsakė už tuos serverius, turėjo laikyti štai tokį egzaminą.
456(1). Kur tinkamiausia vieta laikyti kritinius valstybės reikmėms serverius:
1. Ministerijos šildomuose garažuose.
2. Sodo bendrijos nameliuose (Burokų lauko 14-oji g.).
3. Valstybinės paskirties rūsyje prie maišų su pernykštėm bulvėm ir raugintų kopūstų statinės.
Jūs galvojate, kad aš juokauju? Pažiūrėkite, kas juokauja, jie ar aš. Pasidomėkite darsyk naujienomis, kaip visa konfidenciali sveikatos apsaugos informacija buvo užpilta lietaus vandeniu, kaip cepelinai spirgučių padažu, po pirmosios stipresnės liūties, kuri, kaip jau įprasta, ne tik gatves užtvindė, bet ir po valstybės pamatais pradėjo skverbtis.
Todėl, kad visiems aukštųjų technologijų sprendimams vadovauja žemojo intelekto atsakingi pareigūnai, kuriems net dienos pietūs valgiaraštyje turi būti su paveiksliukais, nes kitaip jie sriubą su šakute valgytų.
Kaip jau sakiau, tai yra normalu: valstybės esmė tokia, kad išmanūs procesai yra labai neišmanių žmonių rankose.
Ar pagalvojote kada, kad, pavyzdžiui, XXI a. vaistus kuria pasaulinės farmacijos bendrovės, pasiekiančios kosminius rezultatus, kovojant su ligomis, ir išleidžiančios milijardus laboratorijoms ir metų metus trunkantiems klinikiniams tyrimams, o paskui tuos vaistus leidžia arba neleidžia vartoti ir pardavinėti rinkoje kažkas, kas nemoka kavos išsivirti (aparatas per sudėtingas). Plačiai žinoma, kad daugelis ministerijos darbuotojų, norėdami užsiplikyti arbatos, prisisiurbia pilnus žandus vandens su arbatžolėm, atsisėda ant viryklės ir laukia, kol užvirs.
Mano jaunystėje buvo pasakojimas (sakė, kad tikra istorija) apie pensininkę, kurios senovinis lempinis televizorius pradėjo kaisti ir dūminti, tai ji neilgai laukus pasėmė gerą puoduką vandens ir šliūkštelėjo už televizoriaus grotelių, kad atauštų. Esu tikras, toji senolė turbūt praleido ilgą karjerą, vadovaudama kokios valstybinės tarnybos elektrotechninio saugumo skyriui ir strateginės informacijos valdybai.
Jei pažiūrėsite į kiekvieną iš žmonių, kuris jūsų (ir mano) pinigų gali dešimt milijonų išleisti, tiesiog paspaudęs ne tą mygtuką, tai visų jų net į prekybos centrą nepriimtų taromato prižiūrėti, nes rizika per didelė, taromatas – dalykas brangus, ir prastovos kainuoja. Kariuomenė niekada nesodins prie naikintuvo šturvalo kokio nors piemens, kuriam atrodo, kad čia viskas aišku, jis gi tėvo bembelį vairavęs, – naikintuvas juk 80 mln. eurų kainuoja, ir dar tas piemuo gali užsimušti ir ką nors pražudyti.
Bet mūsų valstybei – ne problema: kepa blyną po blyno, ir visi prisvilę, laksto visi su karštom keptuvėm po virtuvę, dūmai ritasi kamuoliais, šefas penkių savaičių atostogų išvykęs, svečiai salėje kosėja nuo dūmų ir geria šiltą vandenį, laukdami blynų, – vanduo šiltas, nes naujokas šaldytuvą sugadino, bandydamas jame serverį uždaryti, ir per stipriai dureles patrankė.
Viskas, kas papuola į valstybės rankas, tuojau sugenda nepataisomai (arba taip, kad pataisyti kainuoja brangiau, negu padaryti iš naujo) – dar anksčiau, negu valstybės pareigūnai spėja suprasti, kas atsitiko. Čia kaip tas paauglys, kuriam tereikia švarios sienos ir anglies gabalo, ir po sekundės jis jau būna nupiešęs ant sienos pimpalą, net pats negali paaiškinti, kaip tai išėjo. Jis net neplanavo, rankos pačios judėjo, tai taip ir valdžiai pačiai išeina gadinti ir kenkti.
Iš jų reikėtų viską atimti. Viską velniop privatizuoti – sveikatos apsaugą, pensijas, mokesčių surinkimą, mokyklas (tos jau ir taip privatizuotos, ta prasme, kad kasmet iš tėvų pinigus renka remontui), nes blogiau nebus.
O ką su receptais? Gali popierinius „Perlo“ terminaluose išrašinėti ir spausdinti kaip loterijos bilietus, gal kokį kartą nepataikys, bet ir su loterijos bilietais ne visada laimingai pataiko, nedidelė bėda. Ir būtinai – ant drėgmei atsparaus popieriaus, kaip tos apyrankės, kurias duoda vandens pramogų parke.