2018–2019 m. į Lietuvos mokyklas iš užsienio grįžo apie 900 vaikų. Todėl didėjant grįžtamosios migracijos skaičiui, mokyklų tinklas, gebantis tinkamai priimti ir integruoti tokius vaikus, turi plėstis.
Vaikai susiduria su iššūkiais, kurie susiję su pačiu migracijos reiškiniu. Pasikeitusi namų aplinka, bendravimo nauja kalba būtinybė, prisitaikymas prie naujų taisyklių ir rutinos, iššūkiai mokykloje, socialinės ir emocinės paramos trūkumas – neišvengiami palydovai. Ir kam priklauso šiuo sudėtingu laikotarpiu padėti vaikams ir šeimai, būti palydovu ir pagalbininku?
Daugelis emigravusiųjų galėtų pasakoti istorijas apie pagalbą jų vaikams, kurie dažnu atveju nemoka tos šalies kalbos, pradėjus lankyti mokyklą. Apie mentorystės ir stebėsenos programas, mokytojų pasiruošimą ir kantrybę bendraujant su naujaisiais, pasimetusiais ir dažnai išsigandusiais vaikais. Apie tai, kad numatytos priemonės, parenkamos individualios ugdymo poreikius atliepiančios užduotys. Ir labai svarbu – pagarba ir tolerancija, patyčių prevencija ir draugiška aplinka.
Grįžtantys vaikai pasikeitimą, mokymosi procesą ir gyvenimo buitį supranta pagal buvusią gyvenimo aplinką, šalies kultūrą, kalbos valstybės, iš kurios grįžo, specifiką. Pradėjus lankyti mokyklą, tiek vaiko, tiek mokytojo laukia nemenkas iššūkis – padėti susivokti naujoje realybėje, bendravimo kultūroje.
Iš užsienio grįžę vaikai yra skirtingų lietuvių kalbos mokėjimo lygių, besimokę pagal skirtingas mokymo programas, skirtingo pamokų grafiko ir užklasinės veiklos. Į ugdymo procesą įsitraukia skirtingų gebėjimų, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų, vaikai iš mišrių šeimų taip pat ir turintys įvairiausius individualius ugdymo poreikius jaunieji moksleiviai. Ar Lietuvos švietimo sistema pasiruošusi atpažinti ir atliepti įvairiausius individualius ugdymo poreikius?
Kyla klausimas, ar gali visos Lietuvos mokyklos, ne tik išskirtinės, būti pasiruošusios priimti mažuosius emigrantus, atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir gebėjimus?
Įvairių tyrimų duomenimis, nuo 20 proc. iki 50 proc. gabių mokinių yra neatpažįstami, nerealizuoja savo gebėjimų. Mokyklos negeba atpažinti itin talentingų ir gabių vaikų, kurie turi ypatingus ugdymo poreikius, nepakankamas mokytojų paruošimas, o kartais ir noro stoka bei požiūris lemia tai, kad negebant parinkti tinkamas priemones ir nepasitelkiant reikiamų specialistų bei nepritaikytas ugdymo poreikius atitinkantis ugdymo turinys, grįžusių vaikų individualūs ir labai įvairūs bei ypatingi ugdymo poreikiai dažnai nėra patenkinami. To pasekmė – tėvų priimtas sprendimas dar kartą emigruoti svetur.
Trūksta išplėtotos mentorystės sistemos atvykusiems vaikams, pedagogams net ir tėvams. 2018 m. bendrojo ugdymo mokyklose dirbo 2,3 tūkst. pagalbą mokiniui teikiančių specialistų. Šimtui mokinių vidutiniškai teko vos 0,7 specialisto. Pedagogai nepakankamai pasiruošę dirbti su mokinių įvairove, atliepiant grįžtančiųjų individualius poreikius.
Ypatingai jautri situacija tėvų, auginančių neįgalų vaiką. Vis dar neįgalūs vaikai, kuriems reikalinga speciali pedagoginė pagalba susiduria su fizinio judėjimo sunkumais, mokymosi patalpų fiziniu nepritaikymu pagal mokinio negalią, nėra priimami į švietimo įstaigas dėl pastarosios nepritaikymo neįgalaus vaiko poreikiams. Tai taip pat vienas motyvų neplanuoti grįžimo į Lietuvą. Mokytojo asistento nebuvimas žymiai apsunkina mokyklų integralumą ir įvairiapusę vaikų integraciją. Todėl vaikų, turinčių specialiuosius bei ypatinguosius poreikius, tėvai su didele baime ir rezervuotai svarsto grįžimo galimybę.
Teisingumo dėlei turėčiau pasidžiaugti, kad įtraukusis ugdymas jau nebėra pilkoji zona, nežinoma teritorija. Grįžtančiųjų srauto didėjimas suponuoja problematikos aktualizavimą ir išeičių paiešką. Mokykla, kuri siekia tapti tinkama, patraukli ir atvira visiems, turi užtikrinti mokymosi kokybę bei integraciją, atitinkant gabių ir talentingų vaikų bei tų, kurių gebėjimai turi būti vystomi, taip pat grįžusių iš užsienio vaikų poreikius.
Tinkama parama ir pagalba tiems, kurių lietuvių kalbos žinios yra labai ribotos, taip pat vaikams iš mišrių šeimų, kuomet įvairių kultūrų įtakotas bendravimo ir elgesio modelis neatitinka nusistovėjusių sampratų ir įtraukaus ugdymo koncepcijos pritaikymas Lietuvos švietimo sistemoje yra sėkmės garantas tiek sėkmingai grįžusiųjų integracijai, tiek ir atliepiant turinčių specialiųjų ugdymo poreikių lūkesčius.
Mokyklos vadovybės, mokytojų, mokyklos bendruomenės teigiamas požiūris į įtrauktį bei įvairiausius individualius ugdymo poreikius, specialistų pagalba, ugdymo dalyvių kompetencijų stiprinimas, naujų ugdymo metodų taikymas, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas yra pagrindiniai veiksniai gerinant integracijos procesą.
Visų mūsų, kaip ir visuomenės teigiamas požiūris, netolerancija patyčioms bei grįžusių emigrantų atskirčiai, bendruomeniškumo ugdymas, pagalba vieni kitiems – sėkmės šiame nelengvame bet labai prasmingame procese garantas.