Kaip koronavirusas atkeliavo į Lietuvą
Dar 2019 gruodžio 30 d. vienoje iš Uhano miesto Kinijoje ligoninių paguldytam pacientui buvo diagnozuotas neaiškios kilmės itin sunkus, gydymui nepasiduodantis plaučių uždegimas, po atliktų laboratorinių tyrimų nustatyta, kad jį sukėlė naujos rūšies dar nežinomas koronavirusas. Jau sausio 24 dieną prestižiniame medicinos moksliniame žurnale „The Lancet“ Honkongo mokslininkai įspėjo, kad šis naujas koronavirusas gali plisti tarp žmonių.
Pasaulio sveikatos organizacija sausio 30 dieną paskelbė aukščiausio lygio įspėjimą dėl tarptautinės svarbos ekstremalios visuomenės sveikatai situacijos, o sausio 31 d. pasauliniu mastu itin autoritetingi Honkongo universiteto Medicinos fakulteto profesoriai paskelbė apie artėjančią pandemiją. Sausio pabaigoje koronaviruso atvejai jau pasiekė Europą ir fiksuoti Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Tuo metu virusas didžiuliais mastais plito Kinijoje, liga persimetė į kitas Azijos šalis. Masiškai pasaulio rinkoje (pasiūlymų sulaukė ir daugybė Lietuvos verslininkų) buvo superkamos asmens apsaugos, medicinos priemonės ir gabenamos į Kiniją, Honkongą, įvairias kitas šalis. Priemonių kainos augo geometriškai. Lietuvos valdžia pasyviai tiesiog į visa tai nekreipė jokio dėmesio. Vasario 20 d. Šiaurės Italijos Lombardijos regiono į vienos iš ligoninių intensyvios terapijos ir reanimacijos skyrių buvo atgabentas jaunas vyras su itin sunkia pneumonijos forma, nesergantis jokiomis kitomis gretutinėmis ligomis ir nebuvęs Kinijoje.
Budėjusiam anesteziologui nusprendus atlikti laboratorinį tyrimą, gautas teigiamas atsakymas. Jau kitą dieną prasidėjo epidemijos protrūkis, Italijoje jis itin siaubingas su fiksuotais daugiau kaip 350 000 ligos atvejų, nusinešęs mažiausiai 35 000 gyvybių. Pirmasis fiksuotas koronaviruso atvejis už daugiau kaip savaitės iš Lombardijos atkeliavo ir į Lietuvą, kovo antroje pusėję pradėjo grėsmingai plisti.
Kaip A. Veryga pražiopsojo pirmąją bangą
Lietuvos Vyriausybė išvaistė beveik tris mėnesius ir aplaidžiai nepasirengė pirmajai koronaviruso epidemijos bangai. Dėl to A. Veryga ir įžūliai aiškino netiesą apie asmenines apsaugos priemonių gydytojams atsargas, nors jų iš tiesų nebuvo. Realybė buvo kitokia: medicinos ir slaugos personalas pirmomis savaitėmis buvo siunčiamas kovoti su itin užkrečiama ir labai pavojinga, nežinoma liga tinkamai, o kai kuriais atvejais ir visai, neapsaugotas, dėl ko keli šimtai medikų apsikrėtė šiuo itin pavojingu virusu.
Tarp medikų pirmas savaites tvyrojo baimė („Kaip Černobilio avarijos likvidatorius, taip ir mus, metė į didelio pavojaus zoną tiesiog kaip stovime“), šis Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės žalingas neveiklumas kirto ir per medicinos ir slaugos personalo motyvaciją, moralinę būklę.
Visuomenė sveikatos apsaugos ministro spaudos konferencijų metu taip pat buvo klaidinama apie kaukių nešiojimo svarbą, menkinant jų reikšmę vien dėl to, kad jų iš tiesų šalyje nebuvo. Kai jos atsirado ir gyventojai visuotinai buvo pradėti raginti jas visuotinai nešioti, tiek jų, tiek dezinfekcinio skysčio kainos buvo rekordinės, daug kam sunkiai prieinamos. Visa tai buvo tiesioginė aplaidaus pasaulinių tendencijų ignoravimo ir infekcinių ligų protrūkio suvaldymo planų nebuvimo pasekmė.
Kas nešvariai uždirbo iš pandemijos pirkimų
Sveikatos apsaugos ministerija, nepaisant Pasaulio sveikatos organizacijos ir mokslininkų rekomendacijų, gal mėnesį viešai priešinosi ir kuo platesniam gyventojų testavimui, nors mokslas įrodė tiesioginį ryšį tarp mažesnio mirtingumo, efektyvesnio epidemijos suvaldymo ir didesnio testavimo skaičiaus. Pradžioje Lietuvoje buvo pasitelktas tik griežtas karantinas, nors pasaulinė mokslo bendruomenė kalbėjo apie būtinybę taikyti kompleksą priemonių ir itin pabrėžė to paties testavimo svarbą.
Ministras A. Veryga vėl pasitelkė demagogiją, menkino testavimo svarbą, o kaip paaiškėjo vėliau iš tiesų Lietuva tiesiog neturėjo įsigijusi reikiamo kiekio regentų laboratorijoms. Kai pagaliau pradėjo leistis lėktuvai su įsigytomis priemonėmis Vyriausybės atstovai nepraleido progos pasireklamuoti pasitinkant medicino priemonių krovinius.
Dabar po Specialiųjų tyrimų tarnybos ikiteisminio tyrimo aiškėja koks ciniškas tai buvo veiksmas: paaiškėjo, kad jiems artimi neoficialūs tarpininkai (tik jie?) iš to neskaidriai, bet ženkliai uždirbo. Dabar dedamos visos pastangos, kad tie (pvz., Vyriausybės pirmasis vicekancleris Lukas Savickas), kurie atvedė šiuos neoficialius tarpininkus į Vyriausybės koridorius, būtų apsaugoti nuo parlamento dėmesio. Ar yra daugiau ką slėpti?
Tik visos visuomenės susitelkimo, medikų, specialiųjų (policija, gelbėtojai, greitosios pagalbos tarnyba etc.) tarnybų, būtinus poreikius užtikrinusio privataus verslo pasiaukojančio darbo dėka pavyko gana sėkmingai suvaldyti epidemijos plitimo bangą.
Jei Vyriausybė ir ministras A. Veryga būtų veikę atsakingai, tai galima buvo padaryti ir su mažesniu žmonių skausmu, gal net išgelbėti daugiau gyvybių, nepasėti tiek nerimo, neiššvaistyti tiek valstybės pinigų, neleisti korupcionieriams pasišildyti rankų.
Ilgalaikės karantino pasekmės žmonių sveikatai
Tačiau dabar aiškėja, kad epidemijos (ir karantino konkrečiai, nors neabejotinai ir būtino) pasekmės yra ne tik tiesioginės, ne tik ekonominės, bet ir ilgalaikei gyventojų sveikatai apskritai. Dalis žmonių išgyvena potrauminio streso sindromo pasekmes, neviltį, pyktį, nerimą. Vakarų mokslininkai atlieka tyrimus, siekiant nustatyti psichologinį karantino poveikį visuomenei ir padėti nuo to kenčiantiems žmonėms. Lietuvoje šie žmonės pamiršti.
Sveikatos priežiūros paslaugos šalyje karantino metu turėjo būti nutrauktos, išskyrus tik visiškai neatidėliotinus atvejus. Europos šalys atlieka mokslinius tyrimus kokį poveikį tai turės ilgalaikei visuomenės sveikatai (kiek pavėluotai bus nustatyta onkologinių susirgimų, kiek žmonių galėjo negauti skubios kardiologinės pagalbos, kiek ištiko papildomai insultų ir kt.), tiek dėl to, kad paslaugos buvo apribotos, tiek dėl to, kad itin ženkli pacientų dalis net esant galbūt atvejui, kai būtina kreiptis skubios pagalbos, to nepadarė bijodami apsikrėsti koronavirusu. Lietuvoje?
Žinoma, kad niekas to neskaičiuoja ir neanalizuoja, o pati Vyriausybė pripažįsta, kad net ir paskelbus apie sveikatos priežiūros paslaugų atnaujinimą, jos realiai nėra teikiamos. Dėl apribotų, o dabar ir toliau neprieinamų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamo gydymo negauna kitomis ligomis sergantys pacientai, pavėluotai diagnozuojamos ligos, kurių gydymo sėkmę dažnai lemia kuo skubesnė gydymo pradžia.
Koks sveikatos apsaugos ministro atsakas į tai? Ilgos, penkių savaičių atostogos. Kas turi pinigų ieško pagalbos privačiose klinikose (nors ir moka valstybei privalomą sveikatos draudimo mokestį ir turi teisę į nemokamą sveikatos priežiūrą) arba ieško “neoficialių” kelių valstybinės medicinos įstaigose. O kas su tais, kurie to leisti sau negali, pone ministre?
Pražiopsosime ir antrąją bangą?
Pandemija, deja, nesibaigė. Visas pasaulis itin atsakingai rengiasi antrai bangai. Nors kiekviena epidemija skiriasi, istoriškai antroji banga dažniausiai būna pati nuožmiausia. Tačiau Lietuvoje ir vėl kartojamos klaidos. Ministras A. Veryga atostogaus visą vasarą, o tada žiūrėsim kaip bus? Juk visada galima apsirengti uniformą ir pavaidinti visuomenę gelbėjantį karo komendantą, įvedus tik griežtą karantiną?
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 213 valstybių ir teritorijų palietė koronaviruso pandemija. Visas pasaulis meta milžiniškas lėšas iš anksto rezervuodamos galimos vakcinos kiekius savo gyventojams didžiausią progresą pasiekusiose biotechnologijų bendrovėse, vyksta arši kova dėl antivirusinių vaistų, steroidinių hormonų ir kitų preparatų, naudojamų gydyme, įsigijimo, nes jų reikia visiems planetos gyventojams ir reikia visko milžiniškais, neįprastais kiekiais.
Lietuvoje paklaustas dėl vakcinos A. Verygą pavaduojantis susisiekimo ministras J. Narkevičius teatsakė: reiks ir nupirksim. Deja, taip paprasta nebus. Vakcinos poreikis bus kaip niekada milžiniškas, pirmos valstybės, kurios įsigis skiepus ar veiksmingus vaistus, pirmos ir apsaugos savo populiacijas. Kaip įvardija analitikai, prasidėjo „vakcininis ir terapeutinis nacionalizmas“. Ir šis procesas itin nepalankus tokioms valstybėms kaip Lietuva.
Dėl to turime ir čia turėti planą. Valstybės rengdamus tokius planus (nors dar veiksminga ir saugi vakcina net nėra atrasta) supranta, kad pirmu etapu nepavyks paskiepyti visų norinčių tai padaryti, dėl to rengiami planai, atliekami skaičaivimai. Štai Belgijos vyriausioji sveikatos taryba paskelbė vakcinacijos nuo koronaviruso strategiją: medicinos ir slaugos personalui, asmenims virš 65 metų ir asmenims sergantiems konkrečiai įvardintomis ligomis (pvz., hipertenzija, diabetas, kraujo vėžys ir t. t.) ar turintiems kitų rizikos faktorių (pvz., nutukimas), kuriems yra virš 45 metų, tad pirmame etape Belgijai reikės virš 4 milijonų vienetų skiepų. Kur tokie planai Lietuvoje? Ar turime paskaičiavimus kiek apskritai šalies gyventojų patenka į rizikos grupes? Ir čia tik vienas pavyzdys kokie iššūkiai laukia.
Pacientai baiminasi kas bus per galimą antrą epidemijos bangą, ar rudenį vėl ir kaip apribotos sveikatos priežiūros paslaugos. Šįkart sprendimai neturi būti priimti be tarimosi su pacientų interesus atstovaujančiomis grupėmis, o turi būti rasti sprendimai išvien.
Jau šiandien Vyriausybė privalo visuomenei smulkiai pristatyti veikimo planą ir visas jo detales. Taip pat ir pasiaiškinti kas pavasarį leido neskaidriems, korupciniams procesams vykti organizuojant stambius, skubius viešuosius pirkimus priemonėms kovai su epidemija įsigyti, kas padaryta, jog tai nepasikartotų.
Lietuvai reikia įsigyti testų, regentų, sterilių ėmiklių (jų pasirodo taip pat trūko, kai regentų jau turėjome), kritinių medikamentų, asmens apsaugos priemonių, patikimų duomenų, strateginio plano, bet svarbiausia politinės lyderystės. Pandemija visų pirma yra politinė ir nacionalinio saugumo, o ne tik sveikatos priežiūros krizė, o būtent politinės lyderystės šiuo metu Lietuvai ir trūksta labiausiai.