Darbdaviai tą pajuto savo kailiu ir vis daugiau kalbų, kad bedarbių pilna, o norinčių plušėti laukuose ir gamyklose nėra. Pasiūlymai dirbti daug už mažai tautiečių nebdomina. Ir už tai turime dėkoti valdininkams.
Ši tendencija lazda su dviem galais. Iš vienos pusės spaudimas kelti atlyginimus ir tuo pačiu auginti vidurinią klasę, iš kitos – rizika, kad valstybė nueis Pietų Europos keliu, kai nuolat skolinamasi vien tam, kad būtų galima išlaikyti minias gyvenančių oriai ir nerūpestingai. Kol kas mes kelio pradžioje ir sankryža, kurioje teks pasukti, dar tolokai.
Nenutiko nieko stebuklingo. Tiesiog mūsų valdininkai, su kuriais žodžiais kadencijos pradžioje kovodavo visos šviežiai prisaikdintos vyriausybės, pasiekė dar vieną pergalę. Tiksliau jie praktikoje įgyvendino filosofiją, kad galima dirbti palyginti nedaug ir gyventi padoriai bei sukūrė tokią sistemą, prie kurios prisitaikęs gali komfortiškai gyventi dirbdamas nelabai daug, arba tiesiog dalyvaudamas „projektuose“ ir semdamas valstybės paramą. Milijardai skatinti verslą ir vartojimą tam tik padeda.
Čia kertinis žodis „valstybė“, nes visose kitose struktūrose už savo pasiektą rezultatą reikia atsiskaityti. Proceso ir darbo imitavimas gelbsti tik trumpam laikui, kol direktorius nepradeda skaičiuoti rezultatų „Excel“ lentelėje.
Kol verslas skaičiuoja nuostolius ir mažina algas, „iš namų dirbę“ valstybės įstaigų tarnautojai dalinasi premijas ir algas.
Dar nuostabiau tai, kad metų pradžioje buvo padidinti jų atlyginimai, kurių, valstybei lengva ranka skolinantis milijardus, niekas net neplanuoja karpyti ar bent grįžti į pirminį lygmenį.
Pasak „Swedbank“ ekonomistės Gretos Ilekytės, atlyginimų pokytis privačiame sektoriuje šiemet tikriausiai bus labai mažas. „Dalis sektorių buvo uždaryti, tai būtų sunku tikėtis, kad darbuotojams būtų keliamos algos itin sparčiai kaip praeityje. Tikėtina, kad matysime žemesnį atlyginimų augimą nei pernai, kai siekė apie 9–10 proc. Privačiame sektoriuje pokytis, tikėtina, bus labai minimalus“, – prognozuoja ekonomistė.
Tai, kad valstybės tarnautojai gauna padorias algas nėra blogai, nes šis sektorius buvo „nususęs“ dar nuo praeitos krizės. Dabar su juo dažnai verslo struktūros negali konkuruoti. Ypatingai jei kalbėsime apie vidutinio ir aukštesnio lygmens vadovus.
Gera žinia ta, kad tai tuo pačiu daro spaudimą verslui didinti algas, nes iki šiol vienas iš pagrindinių Lietuvos konkurencinių privalumų buvo pigūs žmonės ir tai stabdė technologinį vystymąsi. Jau net legenda tapo istorija, kai vieno Suvalkijos regiono vadovai kartu su vietos verslininkų elitu vyko pas investuotojus. Šie pažadėjo regione pastatyti 1000 darbuotojų gamyklą, kurioje vidutinė alga bus 1000 eurų. Manote šiems žmonėms lietuviškas elitas spaudė rankas ir dėkingai plekšnojo per petį? Ne. Jų pasiūlymas buvo kitoks. „Algos turi būti 600 eurų, kitaip su gamyklos darbo pradžia bus bėdų.“ Tiesa, šių žodžių niekas niekada neįgarsino kai gražiuose renginiuose kalbėjo apie darną, plėtrą, socialinę atsakomybę ir tai, kad kolektyvas yra stiprioji jų įmonių pusė.
Tačiau ši krizė gali eilinį kartą sutrypti pradedančią formuotis vidurinią klasę.
„Luminor“ vyriausiasis ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, didžiausią susirūpinimą kelia viduriniosios klasės likimas, jei jos perkamoji galia smarkiai mažės: „Jei dar matysime kitus krizių palydovus – šešėlių augimą, mokesčių slėpimą, dar jei sugalvosime kokį mokestį pakelti viduriniajai klasei, didžiausias iššūkis, manau, ir laukia viduriniosios klasės.“
„Tai gali išsivystyti net į didesnį nepasitenkinimą ir netgi emigracijos bangelę, jei visuomenė matys, kad jų perkamoji galia mažėja. Nes didžioji dalis paramos buvo nukreipta į gaunančius mažiausias pajamas, netgi pensininkams bus išmokėtos vienkartinės išmokos, nors jie kaip ir mažiausiai nukentėjo nuo krizės, nes pensijos buvo pakeltos ir jų pajamos nesumažėjo“, – laidoje „Delfi diena“ svarsto ekonomistas.
Tai, kad darbas biudžetinėje įstaigoje tampa vis patrauklesniu nėra blogai. Be šių tarnybų neišgyvensime. Blogiau, kad tai gali tapti lengviausiu ar vienu iš pagrindinių „liftų į gerovę“, nes valdininkija, kai gauna progą, ypatingai greitai įsisavina valstybės pinigus. Atsiranda spaudimas verslui ir nori nenori teks konkuruoti, tik konkurencija turi būti logiška bei suprantama. Dalinti milijonus ir milijardus visada paprasčiau ir lengviau nei juos uždirbti.
Iš kitos pusės, tai vienas iš kelių paprastam piliečiui, kurio, dirbant privačiame sektoriuje realiai negina nei valstybė, nei profsąjungos, susikurti stabilų ir ramų gyvenimą, kuriame darbas, iš kurio gyvename, tik dalis gyvenimo, bet ne viskas, kam reikia skirti jėgas ir laiką. Koronavirusas atskleidė dar vieną ypatybę – padaugėjo galimybių gauti pašalpas ir kitokią paramą, kuri realiai tiesiog pravalgoma ir yra pakankamai didelė, todėl žmonės masiškai puolė naudotis šiomis galimybėmis. Pavyzdžiui, kad dirbti jei dėl krizės ženkliai sumažino atlyginimą, jei galima gauti didesnę bedarbio pašalpą, atsisakyti auklės vaikams ir ieškoti naujų galimybių.
Visgi, šiuose procesuose yra ir ne tokia šviesi pusė – gana greitai atsiranda sluoksnis, sėkmingai parazituojantis įsisavindamas valstybės, tai yra mūsų visų, pinigus ir metams bėgant jis tik auga, kol tampa našta visai šaliai. Taip nutiko kai kuriose Pietų Europos šalyse. Šios struktūros plinta greitai ir yra praktiškai neišnaikinamos.