Galbūt vitamino D trūkumas kai kuriems sprendimų priėmėjams taip trenkia per smegenis, kad vietoje gyvų susitikimų, įsiklausymo ir empatijos, užsibrėžiamas matematinis tikslas priimti kuo daugiau įstatymų pataisų su įvairiais draudimais ir apribojimais.

Kai nesitariama, o įpareigojama bei diktuojama – prarandamas ryšys ir pasitikėjimas tarp visuomenės ir valdžios. Paprastai tokia politinė veikla ne vienija, o didina atskirtį. Politikai drąsus tampa tik tribūnose, bet ne tarp žmonių, kurie neretai pagrįstai pasipiktinę dialogo nebuvimu griežtesnio žodžio nesidrovi iššaukti.

Įvairūs „archeologiniai“ politiniai tyrimai, kaip keršto ar susidorojimo priemonės, smulkmeniški vaidai dėl užgautų ambicijų – siutina piliečius, kurie laukia individualių sprendimų, dėmesio ir kompromiso paieškos tarp interesų grupių.

Nusivylimą politika, frazes „aš apolitiškas“ ir „manęs ta politika nedomina“ pagimdo paprasto, nuoširdaus dialogo nebuvimas, visuomenės neįtraukimas į diskusiją bei sprendimų priėmimą.

Taip, socialiniai tinklai, komentarai portaluose kažkiek sujungia įgaliojimus gavusiuosius su įgaliojimus valdyti valstybę davusiais. Tačiau toks socialinis kontaktas su visais privalumais ir trūkumais nepakeičia gyvo bendravimo, tiesioginio akių kontakto bei žmogaus emocinio lauko pajautimo. Tuo mes ir skiriamės nuo robotų su dirbtiniu intelektų, esame žmonės ir mums svarbus artimas žmogiškas ryšys.

Nesudėtinga suvokti ką reiškia piliečiui, kai jo klausia ir įsiklauso, o ne įstatymo forma įsakinėja.

Deja, sovietizmas mąstyme suluošino mūsų visuomenę, kuri nėra pratusi, kad būtent ji samdo išrinktuosius stiprinti valstybę, bet ne naudotis suteikta galia tenkinant siaurus grupinius politinius interesus. Kitokia, dialogu remta politikų veikos forma turi tapti įprastine.

Sunku įkalbėti nusivylusius sugrįžti ar įsitraukti į valstybėje priimamų sprendimų diskusijos lauką, nes ištisus dešimtmečius nebūta nuoširdaus dialogo. O jei ir būta, tai tik jo imitacija, kai neva vis vien valdžia žino geriau ko tiems žmonėms reikia ir kaip juos valdyti.

Negali išgirsti jei tarpusavyje nekalbama, negali žinoti kas stabdo ar net griauna mūsų pasitikėjimą vieni kitais jei neklausi. Gilėjanti atskirtis tarp valdžios ir piliečių jau yra pavojus demokratijai, atveriantis erdvę korupcijai ir nepotizmui, ekonomikos stagnacijai. Be to, didėja socialinė atskirtis, prastėja viešųjų paslaugų kokybė, o politikų elgesio ir moralės normos tampa niekinės vertės.

Sunku būtų paneigti dialogo reikšmę mūsų gyvenime, jis sieja žmones, leidžia gyventi kartu bendruomenėse, valstybėje. Tai esminė žmogaus egzistencinė dalis.

Dialoge „susitinka“ skirtingos kultūros, požiūriai, interesų grupės, jame svarbus dalykiškumas, neretai ieškoma tiesos, kuria nedisponuoja nei vienas pašnekovas.

Kviečiu visus išdrįsti nebijoti kalbėtis, ginčytis ir susitarti. Pradėkime akivaizdžiai kolektyviai užmirštam dialogo žanrui tarp visuomenės ir politikų grįžti – nuo to tiesiogiai priklauso, kaip gyvensime.