Tokia reakcija tikrai įdomi. Tiesa, ji mažai ką pasako apie pačią Nacionalinę apklausą, bet atskleidžia paradoksalią politikos samprata, kuri būdinga skeptikams.
Prisipažįstu, kad mane net sutrikdė kelių politologų pakartotas teiginys, jog politikams esą nedera aiškintis žmonių nuomonės, nes esą tikroji politikos pareiga – ne kalbėtis, bet siūlyti konkrečius sprendimus. Supraskime, politikas yra visų klausimų ekspertas, o žmonių požiūriai tik kliudo veiksmingai spręsti viešosios erdvės problemas.
Visiškai sutinku, jog prastas tas politikas, kuris domisi tik daugumos įnoriais ir bando juos atitikti, vaikydamasis populiarumo. Toks politikas primena laivą, kuris niekuomet nepasiekia kelionės tikslo, nes visuomet plaukia pavėjui.
Tačiau kitas kraštutinumas – užsisklęsti nuo žmonių ir įsijauti į viską žinančių ekspertų vaidmenį – dar pavojingesnis. Viena iš Lietuvos politinio gyvenimo piktžaizdžių yra tai, kad politikai ne tik per mažai įsiklauso į tai, kuo gyvena žmonės, bet ir per mažai aiškina, pasakoja, kodėl priimti būtent tokie sprendimai, kas bus daroma toliau.
Žymus katalikas rašytojas Gilbertas Čestertonas teigė, kad demokratijos esmė – įsitikinimas, kad visi žmonės yra įdomūs. Kiekvieno žmogaus nuomonė svarbi ir tai nereiškia, kad politikas neturi mąstyti savo galvą, neturi drąsiai priimti būtinų, nors ir nepopuliarių, sprendimų.
Dirbdamas Seime esu patyręs, kaip slegia, kai valdančioji dauguma nenori tartis, net išklausyti. Blogiausia, kad prie direktyvų politikos greitai priprantama ir net nepastebime, kai valdžiai perleidžiame vis daugiau savo laisvės. Verta susimąstyti, jei net pati idėja, kad politikai klausia tikrųjų savo darbdavių nuomonės, sukelia nemažai skepsio.
Prieš daugiau nei metus vykusioje Prezidento rinkimų kampanijoje Ingrida Šimonytė vis kartojo, jog veiksminga politika neįmanoma be politikų susitarimo su visuomene ir tarpusavyje. Taip pat zyzė skeptikai, kad nėra aiškaus mechanizmo, kaip galima būtų platų susitarimą pasiekti. Tačiau tikrovė ta, kad trūksta ne tiek mechanizmo, kiek noro.
Nacionalinėje apklausoje tik trys elementarūs klausimai, nors, neabejotinai yra kur kas daugiau dalykų, dėl kurių turime diskutuoti ir tartis. Tačiau tam reikia įgūdžių ir valios.
Todėl ir į Nacionalinę apklausą siūlau žvelgti tikrai ne tik, kaip į informacijos šaltinį. Jei tai būtų vien visuomenės nuomonės tyrimas, tai veiksmingiau būtų buvę įdėti kelis papildomus klausimus į kurios nors sociologinės bendrovės klausimyną ir tiek.
Tačiau Nacionalinė apklausa – tai liudijimas, kad Ingridos Šimonytės žodžiai apie tarimąsi nėra tušti. Pagaliau, tai, kad patys politikai visoje Lietuvoje atlieka apklausą, yra svarbus dialogo įgūdžių atnaujinimas. Abiem pusėms.
Aš pats jau sudalyvavau Nacionalinėje apklausoje ir skatinau tai padaryti savo bičiulius, artimuosius. Nes noriu gyventi Lietuvoje, kurioje kiekvienas balsas yra svarbus. Na, o skeptikų spiečiai taip pat yra natūralus reiškinys. Lietuvoje niekada netrūko žmonių, kurie tiksliai žino, ką ir kaip kiti turi daryti, nors tikrai galėtų, užuot keikę tikrą ar tariamą tamsą, bent žvakę uždegti.