Matas Maldeikis. Galimybė paskambinti irgi yra teisė

Skurdas ir atskirtis pasirodo daugeliu pavidalu. Vis dėlto pastaruoju metu aštrėja problema, apie kurią kol kas viešai nekalbama: prasidėjus trečiajam XXI amžiaus dešimtmečiui Lietuvoje plinta zonos, kuriose nėra elementaraus telefono ryšio. Laidinis ryšys čia panaikintas arba naikinamas. Mobilus neveikia: nėra ryšio arba jis toks silpnas, kad net numeriu 112 neįmanoma prisiskambinti.

Net jeigu tokiuose zonose be mobilaus ryšio ir pavyksta įsivesti internetą, jis yra labai prastos kokybės, nors išskirtinai brangus.

Gyvenantieji tokiose zonose (dažnai tai senyvo amžiaus žmonės) iš esmės neturi net galimybės pasinaudoti viena iš svarbiausių kiekvienos modernios visuomenės teisių — esant bėdai gauti gydytojo, policijos ar gaisrinės pagalbą.

Gyvename pasaulyje, kurį vis labiau užvaldo įvairios ryšio technologijos, o prieiga prie interneto jau seniai nebėra pramoga, o būtina gyvenimo detalė. Pastaruoju metu net dirbome ir mokėmės iš namų.

Kaip modernioje (?) Lietuvoje atrodo žmogaus, gyvenančio ne ryšio zonoje, gyvenimas?

Jis negali susisiekti su šeima ir draugais. Negali gauti informacijos.

Jo vaikai negali mokytis (taip išties jau buvo, o jei sulauksime kitos viruso bangos — bus ir vėl). Kai pykstame, jog mūsų vaikai „nuolat sėdi telefone ar kompiuteryje“, pamirštame, kad dalis mūsų šalies vaikų tokios galimybės neturi.

Ir ši dalis, nepaisant politikų bei valdininkų kalbų apie skaitmenizaciją ar žinių ekonomiką, tik didėja. Vis dėlto vaiko prieiga prie interneto valstybėje, kuri skelbiasi žengianti į informacijos amžių, yra ne įnoris, o jo elementari teisė.

Be modernių ryšių negali pasinaudoti banko paslaugomis (bankai išsikėlė į pasaulį, kuris nepasiekiamas).

Net atsitikus nelaimei lieki vienas.

Problema ne ta, jog panašių teritorijų dar vis esama. Problema ta, jog tokių teritorijų tik daugėja. Jeigu paklaustumėte savo artimųjų gyvenančių rečiau apgyvendintose regionuose, sužinotumėte, kad žmonės, dar neseniai turėję galimybę naudotis bent laidiniu ryšiu, dabar praranda ir tokią galimybę.

Ir problema ne ta, jog panašių teritorijų dar vis esama. Problema ta, jog tokių teritorijų tik daugėja. Jeigu paklaustumėte savo artimųjų gyvenančių rečiau apgyvendintose regionuose, sužinotumėte, kad žmonės, dar neseniai turėję galimybę naudotis bent laidiniu ryšiu, dabar praranda ir tokią galimybę.

Oligopolinėje ryšio tiekėjų rinkoje optimizacija pradeda ir nugali. Pralaimi gyventojas. Ir pralaimi valstybė.

Šis klausimas nėra vien verslo „efektyvumo“ kainos klausimas. Tai Lietuvos žmonių saugumo, sveikatos, socialinių liftų ir elementarių teisių klausimas. Tai nėra „didelės“ ar „mažos vyriausybės“ klausimas — tai valdžios gebėjimo užtikrinti elementarias savo piliečių teises klausimas.

Išgirskime: XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje šimtai žmonių net norėdami neturės galimybės perskaityti šio teksto. Jie negalės išsikviesti greitosios pagalbos. Negalės paskambinti giminėms.

Tai yra šalies skurdo veidas.