Kodėl man nepatinka Vytis? Man labai patinka Vytis. Visada domėjausi ir žavėjausi LDK istorija, sėmiausi iš jos dramų ir įkvėpimo ir tikrai nemaniau, kad ateis laikas, kai mane viduje supriešins su pagrindiniu jos simboliu – vėliava.

Pastatyti Vytį Lukiškių aikštėje prieš šimtą metų būtų buvusi puiki, savo laikmetį atliepianti, idėja. Deja, tuo metu Vilniaus mes neturėjome.

Statyti jį šiandien – tėra noras atsirevanšuoti už tą prarastą laiką. Bet tai netaptų modernios valstybės ženklu. Tokius paminklus šiandien stato tik besivystančios (sutrikusio arba sutrikdyto vystymosi) šalys. Jei mes norime tai pabrėžti, rodyti pasauliui, kaip mus traumavo, tada taip – statykime Vytį. Kaune jis jau stovi.

Vilniuje, suprantama, pastatysime didesnį, o paskui jau ištiražuosime, kol visos miestelių aikštės pasipuoš savo Vyčiais. Kitaip sakant, į visus mums sovietų primestus Leninus atsakysime tokiu pačiu kiekiu Vyčių.

Savo tankais ant postamento. Ką jie ten reikštų? Kad mes tikrai mylime Lietuvą ir tą meilę viešai demonstruojame. Deja, kuo nors daugiau pasigirti negalime. Ar bent jau nesugalvojame.

Nesprauskite menininkų į rėmus (konkursas Vyčio paminklui), jei norite, kad dalyvautų geriausieji. Idėja turi būti plati, tada ir menininkų motyvacija prisidėti prie jūsų noro palikti po savęs ženklą jau būtų visai kita. Ir svarbiausia: Lukiškių aikštėje mes turėtume meno kūrinį, o ne konjuktūrinį darbą, kokių šimtai, nors ir kitos „orientacijos“, šiandien ilsisi Grūto parke.
Marius Ivaškevičius

Suprantu, kad politikams norisi palikti po savęs ženklą, kažką materialaus, kad senatvėje, atsivedę anūkus, galėtų jiems pasakyti: „va, ką Aš pastačiau. Tai Aš pradėjau šią Vyčių epochą“.

Bet kas, jeigu tas anūkas, priešingai negu jie, jau turės išlavintą skonį ir supratimą, kas yra modernu, o kas – atgyvena, kas – vietoje, o kas – ne.

Tas noras, beje, labai žmogiškas, visi mes esame garbėtroškos ir svajojame ką nors po savęs palikti.

Tik reikėtų prie jo dar pridurti ambiciją. Norėti po savęs palikti kažką, dėl ko aiktelėtų visas pasaulis, įskaitant ir tą patį anūką.

Demokratija yra toks mechanizmas, kuriame ilgai diskutuojama, kartais net metų metus, kol vienų argumentai priverčia atsitraukti kitus ir tada priimamas sprendimas.

Paminklas Lukiškių aikštėje nėra kažkokios ypatingos skubos dalykas, be kurio valstybė nustotų funkcionuoti.

Jei visuomenei neįtiko vieno konkurso laimėtojas, galima skelbti naują, bet negalima post factum įstatymu keisti konkurso sąlygų, kad pralaimėjęs būtų pripažintas laimėtoju.

Labai nenorėčiau, kad dėl vienų eilinių rinkimų, visiškai nereikšmingų istorijos kontekste, šitaip būtų nuvalkiotas LDK simbolis – Vytis. Jis tikrai yra vertas daugiau, nei kad tapti išvirkščiu Leninu.
Marius Ivaškevičius

Ir dar vienas patarimas politikams: nesprauskite menininkų į rėmus (konkursas Vyčio paminklui), jei norite, kad dalyvautų geriausieji. Idėja turi būti plati, tada ir menininkų motyvacija prisidėti prie jūsų noro palikti po savęs ženklą jau būtų visai kita.

Ir svarbiausia: Lukiškių aikštėje mes turėtume meno kūrinį, o ne konjuktūrinį darbą, kokių šimtai, nors ir kitos „orientacijos“, šiandien ilsisi Grūto parke.

Aišku, galimas daiktas, kad finale vis tiek laimės Vytis. Bet tada jis bent nebus primestas, nuleistas visiems „iš viršaus“ pagal seną sovietinę vertikalės tradiciją, o sąžiningoje kovoje išsikovojęs sau vietą aikštėje ir mūsų visų širdyse. Nes kiekvienas privalomas daiktas turi, deja, perspektyvą tapti patyčių objektu. Aš, asmeniškai, labai nenorėčiau, kad dėl vienų eilinių rinkimų, visiškai nereikšmingų istorijos kontekste, šitaip būtų nuvalkiotas LDK simbolis – Vytis.

Jis tikrai yra vertas daugiau, nei kad tapti išvirkščiu Leninu.