Ant Karaliaus Mindaugo tilto himno giedoti atvyko Prezidentas su pirmąja Ponia, šalia sustojo „Liepaičių“ ir „Ąžuoliuko“ chorai. Šiais metais, bent jau Vilniuje, kaip tik tą valandą gana netikėtai prapliupo liūtis. Nemanau, kad tai būtų kam nors labai sugadinę nuotaiką. Bet žmones, mačiusius tą akimirką, sujaudino vaizdas, kad Prezidentui buvo paduotas skėtis, o šalia stovėjusius „Ąžuoliukus“ kiaurai merkė lietus. Neapsižiūrėjo berniukų choro vadovybė, nepagalvojo, nors būta daugybės kartų, kai lietus per šventes užklupdavo ne juokais.

Štai „Liepaitės“ buvo dailiai apsigobusios. Bet žvilgsnis nukrypo į Prezidentą.

Žinoma, galėjo jis bent patį mažiausią berniuką priglausti po švarko skvernu, galėjo sviesti skėtį į Nėrį ir garbingoji pora būtų draugiškai mirkusi drauge su choro berniukais. Bet... tai ne popso „legendinė žvaigždė“, ne piaro liūtas, o tik... Prezidentas. Pritrūko sceninės patirties.

Po trumpos Prezidento kalbos pasigirdo savotiški fanfarų garsai – iš Gedimino pilies bokšto saksofonu toną himnui davė maestro Vyšniauskas. (Maestro – šį operetinį titulavimą pamėgo mūsų žurnalistai, ir ne tik jie. Tarsi tasai maestro ką nors rimtesnio reikštų). Visi užgiedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų“, o kad būtų įdomiau ir originaliau, maestro sumanė himną „praturtinti“ saksofono replikomis.

Čia tenka priminti, kad herbas, vėliava ir himnas yra pagrindiniai valstybės ženklai, kurių pavidalai įtvirtinti Konstitucijoje. Pagal 15 straipsnį Lietuvos Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona, Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke, o pagal 16 straipsnį Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Jų naudojimą nustato specialūs įstatymai.

Lietuvos Valstybės herbas yra baltas Vytis raudoname skyde. Skydas visuomet yra svarbiausioji herbo dalis. Tame skyde pavaizduoto Vyčio piešinys ir spalvos yra tiksliai nusakyti herbo įstatyme. Gali būti sukurta raitelio su iškeltu kartu skulptūra. Bet tai jau nebus herbas, nebus Vytis iš didžiosios raidės, o tik dekoratyvinė skulptūra herbo motyvu.
Rimantas Gučas

Vėliavoje svarbu ne tik spalvos, bet ir proporcijos, net pačios vėliavos pakabinimo tvarka. Kokia nors entuziastė gali išsisiuvinėti savo vėliavą gėlytėmis, jeigu gražu. Bet tai nebus Valstybės vėliava.

Yra paplitę visokios kepuraitės, šalikėliai mūsų vėliavos spalvomis, jais jaunimas mielai puošiasi, ypač švenčių dienomis. Tačiau iškabinti Gedimino pilies bokšte, pavyzdžiui, didžiulę vėliavos spalvų kojinę ir džiaugtis savo išradingumu būtų... gal ne visai...

Lietuvos Valstybės herbas yra baltas Vytis raudoname skyde. Skydas visuomet yra svarbiausioji herbo dalis. Tame skyde pavaizduoto Vyčio piešinys ir spalvos yra tiksliai nusakyti herbo įstatyme. Gali būti sukurta raitelio su iškeltu kartu skulptūra. Bet tai jau nebus herbas, nebus Vytis iš didžiosios raidės, o tik dekoratyvinė skulptūra herbo motyvu.

Himno tekstas ir muzika, tiek melodija, tiek harmonija yra įtvirtinti himno įstatymu. Visokios papildomos improvizacijos, modifikacijos, „gėlyčių siuvinėjimas“ galimi privačioje aplinkoje. Bet kai tai suskamba Valstybės dieną iš Gedimino bokšto, toks dalykas vertintinas vien kaip profanacija ir himno įstatymo pažeidimas.

Lietuvos himno giedojimas visame pasaulyje vienu metu – tai Valstybės dienos šventinė kulminacija. Nors, kaip visada, įvykių buvo pilna diena. Pagrindinis jų – vėliavų pakėlimas Daukanto aikštėje, dalyvaujant Prezidentui ir visiems buvusiems Lietuvos prezidentams, vyriausybės nariams, diplomatinio korpuso atstovams, iškiliems politikos veikėjams, tūkstančiams eilinių piliečių. Griežė KAM orkestras, dainavo „Lietuvos“ ansamblio choras.

Šiais metais ta proga Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa parengė naują „baleto su šautuvais“ programą. Kaip ypatingas dalykas buvo pranešta, kad programos metu skambės šių metų nacionalinio Eurovizijos nugalėtojo The Roop dainos On Fire melodija.

Belieka liūdnai palinguoti galvą matant, kaip toks varganas vienadienis dalykėlis, kaip Eurovizija su jos pramogų verslo audiovizualiniais produktais iškeliamas iki Valstybės lygmens.
Rimantas Gučas

Pasirodo, ši melodija kėlė mums dvasią sunkiu pandemijos išbandymų metu ir kvietė nepasiduoti. Per tuos šimtmečius vien marai kadaise nusinešė ištisas baltų gentis. Tai apie dabartinį kovidą net kalbėt nederėtų.

Nors daina On Fire yra nepaprasta: atlikta atrankos metu, ji taip patiko ne vien Lietuvos, bet ir kai kuriems užsienio šalių žiūrovams, kad jei ne karantinas ir Eurovizijos konkursas būtų įvykęs, ši daina būtų turėjusi didelį pasisekimą ir būtų, ko gero, užėmusi pirmąją vietą! Žodžiu, didis kūrinys. Vien žodžiai ko verti: I’m a human not a stone, I can make a change and go, Wherever I want to. Kaip tik pagerbti Karaliui Mindaugui, karūnuotam prieš pusaštunto šimtmečio ir jo sukurtai Lietuvos Valstybei. Mindaugas galėtų didžiuotis, girdėdamas savo garbei skambant svetimą anglų kalbą.

Belieka liūdnai palinguoti galvą matant, kaip toks varganas vienadienis dalykėlis, kaip Eurovizija su jos pramogų verslo audiovizualiniais produktais iškeliamas iki Valstybės lygmens.

Mindaugo karūnavimo diena yra mums proga susimąstyti apie savo Valstybę, jos nugyventus šimtmečius, nueitą kelią ir dar labiau susimąstyti apie savo atsakomybę už jos ateitį.