Net 68,9 proc. rinkėjų dalyvavo II rinkimų ture, daugiau nei pirmame. Tačiau nebus baigta arši karinga retorika, nes lenkų konservatoriams per plauką, atrodo, pavyko išlaikyti konstituciškai susietą premjero ir prezidento galią. A. Duda nedelsiant viešai pakvietė R. Trzaskowskį naktinės kavos. Tuo tarpu R. Trzaskowskis atsišaukė, jog skaičiuos „balsą prie balso“ ir laimės skelbiant galutinį rezultatą. Ką matome, kol skaičiuos balsus?

Kovos arena

Vis dėlto medijos buvo ir toliau bus politiškai priešingų pozicijų ir manipuliavimo faktais arena, kadangi vertinamos tik kaip politinės komunikacijos instrumentas. Pirmoji ponia Agata Duda pirmą kartą kreipėsi rinkimų vakarą tiesiogiai į žurnalistus:

– Daug kalbate apie toleranciją, bet neleidote man rinktis. Jei neduodavau interviu, tai buvo mano pasirinkimas.

Foto: Zuma Press / Scanpix

Ji sukritikavo medijų „manipuliatyvumą ir klaidinimą“, kurį patyrė ne tik rinkimų kampanijos metu. Vis dėlto visuomeninis transliuotojas TVP, ko gero, gali džiaugtis gerai padirbėjęs: apie A. Dudos konkurentą kelias savaites buvo vien neigiami reportažai, todėl ir debatų televizijoje akis į akį neįvyko – mat kiekvienas turi savo „mėgiamą“ televiziją; TVP gali atsikvėpti – išvengs pažadėto sprendimo ją pertvarkyti, o kanalą TVP-info panaikinti.

Tenka priminti: vokiečių dienraštis Die Welt prieš kelias dienas buvo kategoriškas, kad „šie rinkimai kelia chaosą Lenkijai“.

Kur gi ne: A. Dudos pergalė sutelkia opoziciją ir gilina apmaudą. Su laikraščiu A. Duda susipyko, apkaltinęs, kad jo korespondentas Philippas Fritzas Lenkijoje savo pranešimuose palaiko konkurentą. Per pirmą rinkimų turą laikraštis pasakė: „Präsident Duda – Ein Sieger, der keiner ist“, kitaip tariant, ne Duda yra nugalėtojas. Pasiaiškinti dėl dienraščio, kurį leidžia Axel Springer SE, tekstų į Užsienio reikalų ministeriją buvo pakviestas laikinasis Vokietijos atstovas.

Ši aplinkybė man priminė XX a. tarpukario metodus. A. Duda ne tik apkaltino Axel Springer kišantis į rinkimus per bulvarinę spaudą, leidžiamą Lenkijoje, jis įsižeidė dėl Die Welt vyriausiojo redaktoriaus Ulfo Poschardto straipsnio antraštės „Turime pasikalbėti, pone Duda!“. Latvijos „Diena“ šį konfliktą apibūdino taip: „Varšuva prieštarauja Vokietijos žiniasklaidos šališkumui prieš Lenkijos prezidento rinkimus“.

Dabar A. Duda orientuojasi į „paprastą žmogų“, kurio gyvenime yra svarbu darbas, šeima, tradicija. Visuomeninis transliuotojas tokiam žiūrovui rengia tik pozityvias naujienas apie valdžios sprendimus. A. Duda pareiškė aikštėje, kad LGBT „nėra žmonės, bet tai yra ideologija“. Prezidentas taip neturėtų kalbėti, jei atstovauja visiems.
Andrius Vaišnys

U. Poschardtas, priminęs, jog „mūsų kaimynai lenkai ir draugai mums, vokiečiams, atleido už viską, ką mūsų šalis padarė išdidiems Lenkijos žmonėms“, jog „laikomės atsakomybės, kurią sukėlė Vokietijos nusikaltimai, ypač Lenkijoje“, ir kad „Vokietijos vienybė nebūtų buvusi įmanoma be Solidarność ir Lenkijos popiežiaus“, pabrėžė, jog redakcija prieštarauja ,,Lenkijos prezidento nusiteikimui“ prieš Die Welt ir jo žurnalistą, „kuris padeda mums, vokiečiams, savo puikiais pranešimais, analizėmis ir komentarais geriau suprasti Lenkiją“. Taikos, žinoma, nebus rasta. Ką čia turės pasakyti naujasis Vokietijos ambasadorius?..

Axel Springer leidėjo bulvarinio leidinio „Fakt“ viršelis, kur skelbiama esą A. Duda suteikė malonę pedofilui, nors Prezidentas tenkino nuteistojo artimųjų prašymą
Foto: Autoriaus archyvas

Taigi iš profesijos teisininko A. Dudos pergalė Lenkijos prezidento rinkimuose verčia klausti: ar tikrai sekmadienį Lenkijoje laimėjo „diktatūra”?

Arba, kaip teigia „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas, „putinizacija“. Beje, tą laikraštį leidžiančiam koncernui „Agora“ dar prieš 5 metus naujoji valdžia „nukirpo“ visus buvusios vyriausybės ir kitų lygių administracijos prenumeratos ir reklamos užsakymus.

„Diktatūros“ paveikslas su paprastu žmogumi

Dar 2018-aisiais Andrius Kubilius konstatavo: „Tai, kad Varšuva yra apsipykusi su Berlynu, turi problemų su Briuseliu, kariauja dėl istorijos su Kijevu ir visai netikėtai susipyko su Vašingtonu bei Izraeliu.

Tai tampa ir mūsų problema – susipykusi su svarbiausiais strateginiais partneriais, Lenkija praranda daug įtakos instrumentų didžiosiose Vakarų sostinėse: Berlyne, Briuselyje, Vašingtone, kuriuos ilgą laiką turėjo(...)“. Vis dėlto santykiai su Vašingtonu yra geriausi, nors mūsų vienas ministras suabejojo, ar NATO ir ES viduje verta konkuruoti dėl JAV karių išdėstymo.

Dabar A. Duda orientuojasi į „paprastą žmogų“, kurio gyvenime yra svarbu darbas, šeima, tradicija. Visuomeninis transliuotojas tokiam žiūrovui rengia tik pozityvias naujienas apie valdžios sprendimus. A. Duda pareiškė aikštėje, kad LGBT „nėra žmonės, bet tai yra ideologija“.

Prezidentas taip neturėtų kalbėti, jei atstovauja visiems, tačiau būtent apie priešinimąsi „ideologijai“ buvo įrašyta prieš rinkimus viešame partijos pirmininko Jaroslawo Kaczynskio laiške kolegoms – o tai yra nekvestionuojama gairė.

Taigi jei ir Lietuvos prezidentas neįsisegs, kaip žadėjęs, LGBT ženklelio – gali tikėtis Varšuvoje dar didesnio supratimo.

Tačiau Lenkijos „skilimas“ nėra tik vienokių ar kitų teisių nepaisymo problema. Liberalai jau 5 metus neatsikvoši nuo pralaimėjimo: jie vis dar neturi idėjos, tik vaizdingą retoriką apie visuomenės supriešinimą. Tarsi vaikai, iš kurių atėmė valstybę kaip žaislą ir negrąžina, kad ir kiek rėktum: ar miesto gatvėje, ar Europos Parlamente.

Vakarai niekaip nenubaudė Lenkijos, o liberalai tikėjosi. Konservatoriai pasirinko Donaldą Trumpą kaip prioritetinį partnerį, ir jis padeda nustatyti santykį su ES. Juk, vaizdžiai tariant, liberalai nesako, kad „visuomeninė televizija buvo mūsų, o dabar jų“, tik sako antrą dalį. Kas beprisimins, kaip konservatorių atstovui liberalioje TVP studijoje vedėjas nė prasižioti neleido ir šis išėjo.

Vos per pirmąsias dvi savaites kritika konservatoriams pavergė nemažai žmonių. Tačiau nieko, išskyrus patrauklią išvaizdą, R. Trzaskowskis negalėjo pasiūlyti tiems, kurie praktiškai užganėdinti konservatorių valdžios.
Andrius Vaišnys

Ar kas rėkė Europoje, kai 2014 m. į „Wprost“ žurnalo redakciją įsiveržę saugumo agentai bandė atlikti kratą, paimti kompiuterį, kadangi savaitraštis paskelbė sostinės kavinėje slapta įrašytus liberalų ministrų pokalbius (Lietuvos tema ten yra ministro Radoslawo Sikorskio pasakyta: „Jie, na, žinai, tai maža šalelė ir jų pranašumas prieš mus yra tas, kad jie žiūri tik ten, kur turi interesą (...). Bet trys balsai Europos Vadovų Taryboje ir matome, kad Lietuva k**va bus su mumis bet kuriuo atveju“). Tie liberalai tebėra politikoje.

R. Trzaskowskis, prieš ketvirtį amžiaus dirbęs simultaniniu vertėju, išmokęs pagauti žodį vos išleistą, yra pagavus oratorius, tačiau gąsdinimas diktatūra, visuomenės supriešinimu jam buvo likęs vienintelis tinkamas žirgas: „Jei Kaczynskio stovykla išlaikytų Prezidento rūmus, sunaikintų mus per keletą mėnesių“, – tai pasakęs interviu „Gazeta Wyborcza“ dienraščiui jis ir nujojo per šalį žadėdamas būti gelbėtoju bei visiems lygiu. Vos per pirmąsias dvi savaites kritika konservatoriams pavergė nemažai žmonių.

Tačiau nieko, išskyrus patrauklią išvaizdą, R. Trzaskowskis negalėjo pasiūlyti tiems, kurie praktiškai užganėdinti konservatorių valdžios.

Prezidento galia būti su konservatoriais

Besižavinčios Varšuvos prezidentu miestų merginos ir moterys nesupranta: kadangi politinę komunikaciją efektyviausia matuoti lėšomis, o ne politologų-šamanų pranašystėmis, per praėjusius 5 metus konservatorių vyriausybės socialinių išmokų programa daugiavaikėms šeimoms, pavadinta 500+, buvo pakankamai efektyvi ir 2019-ųjų Seimo, ir šiems rinkimams laimėti. Kaip ir Europos Sąjungos lėšų nukreipimas Rytų Lenkijos susisiekimo infrastruktūrai atnaujinti ir plėsti. Dar reikia priminti pensininkams skiriamą vadinamąją „tryliktą pensiją“ ir atšauktą liberalų valdžios įstatymą prailginti dirbančiųjų amžių. Ne veltui visuomeninis transliuotojas kartas nuo karto paleidžia vaizdelį, kaip buvęs liberalų finansų ministras tvirtino, jog tokioms socialinių išmokų užmačioms „pinigų nėra“. O jų buvo. Ir dabar nedarbo lygis – vienas žemiausių Europoje. Ką visa tai turi bendra su Prezidento rūmais?

Žinoma – su konstituciniais Prezidento įgaliojimais tai nieko bendra neturi, bet štai A. Duda ir prezidento rinkimų kampanijos pradžioje pranešė: „500 plius ir kitų socialinių programų tęsimas“. Kiti pažadai taip pat susieti su socialine parama, sveikatos sistemos finansavimu; kitaip tariant, „gerovės valstybės“ kūrimas. Ir Vyslos nerijos kanalo ar Centrinio komunikacijos uosto (Solidarity Transport Hub) statyba yra realybė, šįmet taip pat pristatoma kaip Prezidento nuopelnai. Rinkėjas neprivalo skaityti Konstitucijos, kurioje pabrėžiama: „Oficialiems Lenkijos Respublikos Prezidento aktams reikalingas Ministro tarybos pirmininko parašas, kuris, pasirašydamas aktą, yra atskaitingas Seimui“.

Apskritai Lenkijos prezidento iniciatyvos be Ministro pirmininko negalėtų būti sėkmingos, išskyrus politinius pareiškimus arba vizitus bei įstatymų vetavimą. Tačiau juk pastebime, kad nemažai lenkų sprendimų yra kopijuojami valstiečių Lietuvoje – tiek dėl vaikų pinigų, tiek dėl valstybinio banko, nors tikrai ne dėl švietimo sistemos reformų.
Andrius Vaišnys

Tikrovėje valdžių sąjunga yra viskas, ko reikia sprendimams pasiekti. Nesudėtinga tad buvo A. Dudai, pernai atsakant į LRT žurnalistės Jolantos Paškevičiūtės klausimą apie galimą paramą Daliai Grybauskaitei siekti pareigybės Europos Sąjungoje, diplomatiškai išsisukti, jog esą tai yra Vyriausybės reikalai. Apskritai Lenkijos prezidento iniciatyvos be Ministro pirmininko negalėtų būti sėkmingos, išskyrus politinius pareiškimus arba vizitus bei įstatymų vetavimą. Tačiau juk pastebime, kad nemažai lenkų sprendimų yra kopijuojami valstiečių Lietuvoje – tiek dėl vaikų pinigų, tiek dėl valstybinio banko, nors tikrai ne dėl švietimo sistemos reformų.

Kolektyvinis mitas kultūros kare

Na, ir dar pora veiksnių, be kurių Prezidento A. Dudos bei konservatorių rinkimų turinys ir politika nebus pakankama suprasti: didžiavimasis istorija ir siekis ekonomiškai bei politiškai prilygti Prancūzijai ir Vokietijai. Abiem atvejais ir Lietuvoje, ne tik tose šalyse, iš šių pretenzijų pasišaipoma. Minėto Die Welt redaktorius Thomas Schmidtas pabrėžia, kad „ilga pažeminimo ir naikinimo istorija lenkuose yra giliai įrašyta, ir ji nebuvo pamiršta iki šiol, yra labai aktuali“. Toliau jis taip aiškina priešpriešą: „Tai peraugo į kolektyvinį aukos mitą, praktikuojamą per šimtmečius. Nors miesto Lenkija jau seniai išsilaisvino iš šio mito ir ieško ryšio su pasauliu, konservatyvi, daugiausia kaimo, Lenkija įsitvirtino šiame aukų mite, sakyčiau, ji įsikūrė patogiai. Kaip auka, jūs visada esate dešinėje pusėje, neabejotinai. Dabartinė Lenkijos valdančioji partija PiS, jos pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis ir visiškai neseniai prezidentas Andrzejus Duda šiuo mitu naudojasi beveik begėdiškai“.

Manau, vokietis kiek suprimityvina Lenkijos konservatorių viziją, kadangi, negerindami ekonominės gyventojų padėties, šiuo mitu konservatoriai būtų nuvažiavę tik iki 2019 m. Seimo rinkimų. Ar anksčiau rūpėjo, kodėl iš kaimo į valsčiaus centrą buvo nutrauktas susisiekimas autobusu – o, žiūrėk, konservatoriai grąžino kur autobuso, o kur ir keleivinio traukinio maršrutą, atkūrė ne vieną policijos nuovadą. Postringauti apie iždo „išdalinimą nedirbantiems“ ne tas pats, kas traukti iš skurdo vaikus, kurie nėra patyrę atostogų ne savo kaime. Tai labai mėgstama TVP medijų tema – sunku oponuoti.

Taigi istorinės atminties žadinimas ir patriotizmas yra susietas gerove. Die Welt sako, kad ,,Lenkija visada buvo padalinta šalis“ (Polen war immer ein gespaltenes Land). Tik priežasčių buvo skirtingų. Šis supriešinimas yra ne „diktatūra“ ar juolab putinizacija, bet lėtas politinis ir pilietinis provincijos augimas. Prezidento rinkimai rodo: tai tęsis, užtruks ir todėl dar labiau erzins didmiestį. A. Duda po rinkimų pakartojo, kad burs politinę koaliciją bendriems reikalams aptarti. Ir paprašė pagarbos – berods, ne tik vidaus, bet ir tarptautiniuose santykiuose.

„Dar niekada Lietuvos-Lenkijos santykiai nebuvo tokie...“

„...tokie geri“ – taip yra sakęs Algirdas Brazauskas, Aleksandras Kwasniewskis. Ak, tie istoriniai pareiškimai! O kas po jų?

Pakito kartos, bet Lenkija ir tada, ir dabar vadovausis pragmatišku požiūriu, ir, kaip visada, istorinės praeities naratyvas bus tik politiniams pokalbiams pradėti ir baigti – taip buvo nuo 1993-ųjų iki Lecho Kaczynskio žūties. Prezidento A. Dudos vadovavimo laikotarpiu su Lietuva buvo realiai pagerėję santykiai. Tiesiogiai nuopelną galima priskirti ir vadinamajam „valstybės viršininkui“, tiksliau – konservatorių partijos pirmininkui J. Kaczynskiui, ir kai kurių verslininkų interesams, o galima išskirti jo brolio aktyvios kaimynystės politikos tradiciją, grįstą net tam tikro Abiejų tautų respublikos romantizmu. Kaip rašė savaitraštis „Polityka“, atsiradus konservatoriams valdžioje, „neoficialiai teigiama, jog Valdemarui Tomaševskiui Varšuvoje vienareikšmiškai patarta, kad apribotų savo flirtą su Rusija“.

Šis supriešinimas yra ne „diktatūra“ ar juolab putinizacija, bet lėtas politinis ir pilietinis provincijos augimas. Prezidento rinkimai rodo: tai tęsis, užtruks ir todėl dar labiau erzins didmiestį.
Andrius Vaišnys

„Kodėl mūsų santykiai su Lenkija dabar yra pagerėję? – 2018 m. aiškino Andrius Kubilius: – Todėl, kad Lenkija nutarė šiuos santykius pagerinti, o ne todėl, kad Lietuva kažkokiais ypatingais savo veiksmais nusipelnė tų santykių pagerėjimo. Kaip buvo negalima lietuviškame pase rašyti „w“, taip ir liko negalima. Vyriausybė išsprendė kai kurias „Orlen“ kompanijos problemas, tačiau tai yra labiau pasekmė permainų „Lietuvos geležinkeliuose“, nei kokios nors sąmoningos Lietuvos strategijos gerinti santykius su Lenkija rezultatas. Taigi galima daryti išvadą, kad mūsų geri tarpusavio santykiai su Lenkija visų pirma priklauso nuo Lenkijos pastangų, ir žymiai mažiau nuo mūsų pastangų.“ Ties pastarąja pastaba būtų priešingų nuomonių, nes kiekviena moneta turi antrą pusę, juolab kad Lenkijos prezidentas antai 2015 m. vetavo Tautinių mažumų įstatymą, kuriuo buvo numatyta valsčiuose suteikti teisę ne tik oficialiai vartoti antrą kalbą, bet ir rašyti vietovardžius.

Tačiau Lenkijos Prezidento rinkimai verčia įžvelgti beatodairišką deklaruotų politinių idėjų perspektyvą, kurioje ambicija tapti regiono lydere yra taip didelė, kad teks tai suvokti kaip rimtą iššūkį. Ir jei Lietuvoje kas iš to šaipysis, kaip Die Welt atveju, tai tų gerų santykių ir vėl nebus. Ko gero, bus dar sykį priminta, kaip Lietuvos atstovai Europos Parlamente balsavo šių metų sausį dėl rezoliucijos, iš esmės smerkiančios Lenkijos teisingumo sistemos reformą. Manykime, jog kiti Lietuvos politikai tikėjosi A. Dudos pergalės.

Nebūtina spėlioti, kas būtų, jei R. Trzaskowskis būtų tapęs Prezidentu: blogesnių santykių, kai užsienio politikai vadovavo liberalai, būtų buvę sunku ir per 30 metų atrasti. Jam, Varšuvos prezidentui, Vilniaus miestelis nuo išrinkimo atrodė palyginti per mažas – taip, kaip minėtajam R. Sikorskiui Lietuva.