Kad Prezidento gerbėjams, neskaičiusiems šio garbaus vyro traktato, neišsivystytų klaidingas įspūdis, būtina priminti, jog Erasmus apie kvailybę kalbėjo itin pagarbiai. Laikė ją ne tik išgertuvių prieskoniu, draugų jungėja, bet ir sutuoktinių taikintoja bei žmonių visuomenės ryšiu, net aukščiausia dovana žmonėms.
Jau pirmaisiais valdymo metais Prezidentas įrodė, kad įvardį „aš“, kalbant apie savo prezidentiškąjį asmenį, galima sėkmingai pakeisti įvardžiu „mes“, ir liaudžiai tai daro įspūdį.
Užteko metų, kad Prezidentas pats sau įrodytų, jog iš neteisės gali kilti pati tikriausia teisė. Jei tiktai bijai užsitraukti rūstybę tų atkaklių piliečių, kurie nepatingės net iš Šiaulių atvežti nuosavų rytinių kakų, kad, neišniekindami kankinių aikštės, išpiltų savo š. ten pat. Vardan tos iš herbo išpreparuotu žirgu permanentiškai nėščios Lukiškių aikštės.
Feisbuke paskelbtas ilgas ir painus, nieko bendro su viduramžių scholastika neturintis Prezidento traktatas, kad įstatymas dėl Lukiškių aikštės Romos teisės požiūriu yra labai blogas, bet jį vis tiek būtina pasirašyti vardan tos ir, žinoma, geros moralės, jau greitai bus įtrauktas į universitetų Teisės fakultetų studijų programą.
O pamenat, kaip Prezidentas sudorojo Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus vedėją, kuri užsimanė tapti AT pirmininke? Vienu gudriu Seimui pateiktu dekretu teisėja tapo bedarbe.
Tai tikrai ne paskutinis Prezidento-arbitro kongenialus sprendimas, peržengiantis formaliąją teisę ir priartinantis Lietuvą prie kai kurių balsuotojų su nostalgija prisimenamų Rytų despotijų.
Kam mums ta savivalda? Pasakė kažkada Putinas ir uždraudė gubernatorių rinkimus. Dabar ir Lietuva gali išdidžiai tarti, kad dėjom mes ant tos savivaldos. Miestų aikštes ir gatves galima daug geriau tvarkyti iš Centro, kaip sakė darysiąs Prezidento paskatintas premjeras.
Taigi neprireikė nė metų, kad būtų įrodyta, jog galima priiminėti įstatymus ir vienai aikštei, vienai gatvei, namui, netgi vienam įėjimui, o ateity, matyt, ir vienam butui, kuriuos galiausiai turbūt irgi derėtų grąžinti visaliaudinėn nuosavybėn, kaip kažkada okupantai buvo padarę, kurdami mums gerovės valstybę.
Jei būsite geri ir nepagailėsite sostinei nuosavų ekskrementų, Skvernelis gal užgrobs ir amžinai nepastatomą Vilniaus stadioną.
Prezidento metai išmintinguosius kurmius verčia grįžti prie daugiau kaip prieš 30 m. R. Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ iškelto, bet vis dar neišrišto klausimo, kuo homo lituanicus skiriasi nuo šiaip žmogaus?
„Žmonija turi būti dėkinga lietuviams, kad šie egzistuoja. Bet niekad neatleis jiems, jei jie neapibendrins savo egzistencijos patyrimo, nesupažindins su juo viso pasaulio. Tik lietuvis gali kvalifikuotai parašyti opusą „Kas yra Visatos Subinė“, – rašė Gavelis. – Etnologas, gerai ištyrinėjęs kokius nors albanus, atneštų kur kas daugiau naudos, negu aprašęs šimtą negirdėtų Afrikos genčių. Niekad nepamirškit, kad visi mes tam tikra prasme esam truputį albanai. Visi esam mažumėlę lietuviai. O baisiausia – kiekvienas iš mūsų širdies gelmėje yra Vytautas Vargalys.“
Vargalys yra toks herojus, kuris, nors jį ir kamuoja klausimas, kas jis yra, moka tik kartoti kitų žmonių žodžius ir nieko neklausinėti. Kelti klausimus, ypač dėl istorijos ir atminties, nėra homo lituanicus adoruojama vertybė. Štai kodėl Prezidentas, savo traktate keliantis klausimus apie labai blogą įstatymą, traktato endšpilyje tik kartoja Karbauskio ir Co žodžius.
Nausėda įrodė, kad Prezidentu galima tapti ir net sėkmingai juo būti su 9-10 m. berniuko leksika. Na, gerai, su egzaltuotos dvyliktokės(o), rašančios(o) tvarkingai surimuotus eilėraščius (Nausėdai – pelėdai, užaugs – pasmaugs) leksika ir argumentacija bei karšinčiaus bajeriais apie pastorėjusią odą.
Prezidentas įrodė, kad įmanoma įsižeisti dažniau net už Skvernelį ir Karbauskį ir dėl didesnių niekų. Paklaustas dėl 15 proc. smukusio reitingo, patempė lūpą ir vaikiškai atsikirto, kad kritimas tas buvo „iš pirmosios vietos į pirmąją“.
Nepaisant tokio įžeidumo (o kas iš jūsų be nuodėmės?), Prezidentas įrodė, kad gali būti net labai bravūriškas. Tuo metu, kai Alytų dengė juodas degančių padangų debesis, Prezidentas išrūko į Japoniją, o pakeliui iš Japonijos apskritai porai dienų kažkur pradingo.
Tik po mėnesio paaiškėjo, kad buvo slapta užsukęs į Pietų Korėją. Aplankyti dukros. Šis atskirai paimtas netipinis atvejis, kaip ir ilgas tipinis karantinas įrodė, kad Lietuvai nebūtinai reikalingas nuolat veikiantis, juo labiau visos Tautos rinktas Prezidentas.
Tik kartais pasirodantis Prezidentas – politologinė mintis ateičiai. Kaip tas lietsargis per mindauginių lietų, kuris turėjo tik simbolinę reikšmę.
Nuolat pasirodantis ir kažką berniukiškai bandantis aiškinti Prezidentas-taikdarys per dažnai rėžė ausį ir mažino pasitikėjimą valstybės institucijomis. Tarp tų piliečių, kurie, skirtingai nei Gavelio herojus Vargalys, nėra linkę tik kartoti kitų žodžius ir nieko neklausinėti tuo metu, kai su Prezidento padėjimu provinciali Naisuva buvo kuriama N kartų greičiau už gerovės valstybę.
Kadangi pagal Erasmų iš Roterdamo „kvailybė reikalauja, kad ją pagirtų už protingumą“, būtina pabrėžti, kad Prezidentas-arbitras gali gyventi tik futliare. T.y. name po gaubtu, todėl Prezidento sprendimas nesikelti į valstybės vadovo rezidenciją buvo geros moralės padiktuotas. Toks Prezidentas nemėgsta, kad kas nors iš arti stebėtų jo politinius veiksmus, bet jam net labai reikia, kad jį nuolat matytų. Iš toli ir iš visų pusių.
„Prezidentas supranta savo atsakomybę, atlieka savo konstitucines pareigas ir tinkamai reprezentuoja Lietuvą“, apibendrindamas Jo metus labai gerai rašė taikus stebėtojas. Taigi tiems, kuriems, užkliuvus už Erasmuso iš Roterdamo vardo, kilo su gera morale nederančių minčių, būtų neprošal labiau įsigilinti į traktato „Pagiriamasis žodis kvailybei“ teiginius.
Kas nuramdė romėnų liaudį, kai ji buvo benuverčianti Respubliką? Galbūt filosofinė kalba? Visai ne. Tai buvo tiesiog kvaila, vaikiška pasakėčia apie pilvą ir žmogaus kūno sąnarius. Tokią pat naudą davė ir panaši Temistoklio pasakėčia apie kepurę ir ežį. Nekalbėsiu apie Miną ir Numą, kurie valdė kvailą minią gudriai pramanytomis pasakomis. Ir atvirkščiai, kuri valstybė kada nors priėmė Platono ir Aristotelio įstatymus arba Sokrato dėsnius?
Kas gali būti kvailesnio, kaip šliaužioti prieš liaudį, ieškant tarnybų, dovanomis stengtis įgyti liaudies palankumą, vaikytis kvailių plojimų, džiaugtis sveikinimo šūkiais, minios pramogai duotis nešiojamam per triumfą lyg kokiai vėliavai arba stovėti aikštėje varine statula?
Kvailybė veda prie išminties. Laimė palanki kvailybei. Kvailybė kuria valstybes, palaiko valdžią, įstaigas, religjją, valdymą ir teismą. Kas gi pagaliau visas žmogaus gyvenimas, jei ne Kvailybės žaidimas?
Pagavote? O jei pagavote, su paskutiniais „Pagiriamojo žodžio kvailybei“ žodžiais ir jūs darykit tą patį: plokite, gyvenkite, gerkite.