Itin plačiai nušviestas islamiškasis ekstremizmas, dažnai jį siejant su pačiu islamu. Vis dėlto pabrėžtina, kad įspūdingi ikiislamiškųjų kultūrų paminklai Egipte, Petroje ir Palmyroje išgyveno Umajadų, Abasidų, Osmanų ir kitas islamiškas valstybes. Osmanai išsaugojo ir unikalų krikščionių architektūros paminklą – šventosios Sofijos soborą, tik papuošė jį musulmoniškais minaretais. Bet užteko susikurti vadinamajai Islamo valstybei ir Palmyra nušluota nuo žemės paviršiaus. Panašiai Talibanas sunaikino unikalias budistų skulptūras.
Nors islamiškojo ekstremizmo šaknys – gerokai gilesnės, nei XX-asis ar juolab – XXI-asis amžius, jis tikrai nėra tapatus islamui. Islamo kultūra davė pasauliui daug išminčių, filosofų, matematikų, gamtininkų ir medžiaginės kultūros paminklų. Ekstremistai gi pirmiau naikina, nei kuria. Itin svarbus ekstremizmo bruožas – parodyti, kad iki jo nieko vertingo nebuvo. Tai – karas tiek su istorija, tiek su kultūra, kaip tęstiniu kūrybiniu procesu. Ekstremistas, pirmiausiai, yra revoliucionierius, įkvėptas minties išardyti senąjį pasaulį iš pačių pamatų.
Neišvengė ekstremizmo ir krikščioniškoji, ypač – katalikiškoji stovykla. Su šios srovės ekstremizmu teko susidurti ir ikikrikščioniškajai baltų kultūrai. Nors šios kultūros atveju sunku kalbėti apie ilgai išliekančius architektūros ar skulptūros paminklus, daugelis statinių buvo mediniai, bet be jokios abejonės šventosios giraitės baltų dvasinėje pasaulėžiūroje turėjo tokią pat reikšmę, kaip bažnyčios – krikščionių pasaulėžiūroje. Masinis šių giraičių kirtimas taip pat buvo žygis prieš anksčiau šioje žemėje įsivietinusią kultūrą.
Lotynų Amerikoje katalikų ekstremistai sunaikino daug ikikolumbinių civilizacijų paminklų. Protestantų atveju antikultūrinių žygių taip pat būta, niokojant varžovų katalikų bažnyčias, tačiau tai buvo gana trumpi epizodai aršių religinių karų metais. Vis dėlto ilgalaikėje istorijos perspektyvoje krikščionys daugiau kūrė, negu naikino. Ekstremizmo atvejai greičiau žymėjo atskirų asmenų ir grupių dvasines savybes, nei pačios krikščionybės esmę.
Jei religinis ekstremizmas išreiškia vienos dvasinės sistemos kovą su kitomis, tai sekuliarusis ekstremizmas iš esmės nukreiptas prieš dvasią ir dvasingumą. Jo siekis – dekonstruoti ir perkonstruoti pasaulį materialistinės gerovės ir zoologinių instinktų viešpatavimo dėlei.
Ryškiausi to pavyzdžiai – įvairios kairiojo ekstremizmo srovės, nuo jakobinų iki klasikinių marksistų, komunistų, šiuolaikinių leftistų, sujungusių kraštutinio liberalizmo, liguistai seksualaus froidizmo ir dekonstrukcinio marksizmo elementus į beprecedentiškai toksišką samplaiką. Komunistai įvairiose šalyse naikino tai, kas tautiška, nes tautas turėjo keisti bekilmė globali, išskirtinai materialistinė visuomenė. Ji naikino ir religinės kultūros paminklus – krikščioniškus, musulmoniškus, budistinius ir konfucionistinius – ir pačias religijas, kaip dvasines sistemas.
Šiuolaikiniai leftistai pranoksta savo pirmtakus. Daugelis klasikinių komunistų dar suvokė, kad egzistuoja universali moralė – nors ir turinti būti atnaujinta revoliuciniu materialistiniu požiūriu, suvokė, kas yra prigimtinė šeima, o dažnu atveju anksčiau ar vėliau būdavo susitaikoma su tautine tapatybe, perimant iš jos tinkamus elementus internacionaliniam politiniam audiniui. Tautinė kultūra, nors ir nusekinta iki liaudies kultūros, buvo bent jau toleruojama.
Tuo tarpu šiuolaikinis, liberaliai komunistinis leftizmas siekia perkonstruoti pačią žmogaus prigimtį, prigimtinę šeimą, dirbtinai sumaišyti tautas, o klasikinę moralę, grįstą asmens ir bendruomenės darna, pakeisti vienintele pareiga – garbinti anarchiškai suvokiamas žmogaus teises. Senieji komunistai persekiojo religiją, siekė ją nustumti į privačias erdves, bet net jie dauguma atvejų vengė kištis į patį religijos turinį. Šiandienos leftistai braunasi į religijos vidų, versdami ją sentimentalaus „humanizmo“ išraiška, „meile“ be tiesos, teisingumo, dorovinių ribų. Nesvarbu, kaip kas elgiasi, svarbu, kad jam būtų gera – tokią moralę siekiama primesti visoms religijoms.
Nors įprasta manyti, kad klasikinis komunizmas daugiau rėmėsi smurtu, o šiuolaikinis leftizmas daugiau naudoja „smegenų plovimą“ per žiniasklaidą, kultūros surogatus ir švietimą, iš tiesų leftistai sėkmingai taiko prievartą, kai tik pasitaiko tokia galimybė. Ten, kur jie jau pasiekė absoliučią valdžią, tai dažniausiai daroma per represyvią teisinę sistemą, baudžiant už bet kokias viešas alternatyvių jiems pažiūrų raiškas. Kur tebesitęsia kova, griebiamasi ir terorizmo.
Naikinant dvasinį kultūros turinį griebiamasi ir medžiaginių kultūros išraiškų. Tai liudija masiniai išpuoliai prieš bažnyčias ir istorinius paminklus, juos griaunant ar darkant. Amerikos atradėju laikomas Kristoforas Kolumbas, škotų laisvės kovų didvyris Robertas Briusas, netgi didysis taikdarys Mahatma Gandis tapo šių išpuolių taikiniais. Prisimenate? Iki mūsų nieko nebuvo. Blankūs to atspindžiai Lietuvoje – karai su lietuvių laisvės kovotojų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimu, istorinės Lukiškių aikštės pavertimas bambų šildymo vieta.
Dešinėje tokių antikultūrinio ekstremizmo pavyzdžių – gerokai mažiau. Dešiniesiems įprasta gerbti istoriją ir kultūrą. Tiesa, dažniau savą, nei svetimą. Jei nacistus laikysime dešiniaisiais – daugelis politikos mąstytojų dėl to diskutuotų – jie pirmiau, nei sovietai, ėmėsi keisti baltiškus vietovardžius Prūsų Lietuvoje. Anksčiau aptarti religinio ekstremizmo atvejai taip pat teoriškai gali būti priskirti dešiniajai pusei, nes religingumas, vienaip ar kitaip – veikiau dešinės, nei kairės bruožas. Vis dėlto istorinės, Vakaruose susiformavusios dešiniosios politinės tradicijos – tiek konservatyvios, tiek krikdemiškos, tiek tautininkiškos – paprastai vengia ekstremizmo.
Kai kas galėtų pasiginčyti – o kaipgi mūsų dešiniųjų kova su sovietinės atminties paminklais? Čia reikėtų skirti tris kategorijas – unikalius, aukštos meninės vertės, politiškai neutralius kūrinius, gimusius sovietų okupacijos laikais, beverčius masinės ideologijos stabus ir tarpinius atvejus.
Pirmajai kategorijai priklausytų Kryžkalnio motina, kuri, nors ir sukurta kaip pasitinkanti okupantų kariuomenę, gali būti interpretuojama kur kas įvairiau. Tiksliau – galėjo, nes ji – jau sunaikinta ir tai tikrai buvo ekstremizmo bei vandalizmo aktas. Antrajai kategorijai priklausė aibė Vladimiro Lenino ir kitų sovietų lyderių paminklų, masiškai prištampuotų Lietuvos aikštėse. Jų demontavimas ir nukėlimas reiškė mūsų kultūrinių erdvių išlaisvinimą nuo ideologinio kičo. Trečiajai kategorijai, ko gero, priklausytų originalios, bet okupacinę ideologiją išreiškiančios Žaliojo tilto skulptūros bei paminklas Petrui Cvirkai, kuriems yra speciali erdvė – Grūto parkas.
Kultūra – jautri sritis, tiek dvasinėje, tiek medžiaginėje savo raiškos erdvėje. Negalima į vieną krūvą plakti žmonių dvasią pavergiančių stabų su tautinės ar pasaulinės vertės kūriniais. Vienu atveju žmogaus mąstymas skurdinamas ir susinamas, kitu atveju – turtinamas ir taurinamas. Galima prieštarauti vienai ar kitai pasaulėžiūrai, kaip kai kas dabar prieštarauja krikščionybei, tačiau būtina suvokti, ką ji sukūrė gero ir gražaus.
Pasitaiko ir kitokių atvejų, kai kas nors vertingo sukuriama... Nepaisant vyraujančios pasaulėžiūros. Tai ypač taikytina vėlyvojo sovietmečio laikotarpiui, kai žmonės kūrė gerus ir gražius dalykus priespaudos sąlygomis, tačiau subtiliai peržengdami sovietų ideologijos reikalavimus. Ar tai būtų Leonido Gaidajaus filmai, ar Justino Marcinkevičiaus eilės, ar unikalūs Sporto rūmai Vilniuje. Visų šių kūrinių vertė – universali. Jų nurašymas okupacinio, represinio režimo šlamštui yra būtent vandališko, ekstremistinio galvojimo išraiška, deja, gaji liberaliojoje stovykloje.
Lieka palinkėti, kad Lietuva, ilgus amžius puoselėjusi darnos kultūrą, jungusi ir telkusi įvairiausias pasaulėžiūrines stovyklas, išvengtų kultūrą ir istoriją naikinančio ekstremizmo bangos, šiuo metu šluojančios beveik visą Vakarų civilizaciją. Griauti visada lengviau, nei statyti. Tai – didelė pagunda parodyti menamą ar esamą galią. Bet vargu, ar ėjimas lengviausiu keliu žymi tikrąją dvasios ir proto stiprybę.