Dar iš vaikystės prisimenu savo senelį, smetoninio kirpimo „Drobės“ fabriko darbininką, kuris buvo šviesesnis žmogus ir daug didesnis inteligentas už daugelį dabartinių diplomuotų akademinio pasaulio veikėjų, pasipuošusių dr., doc. ir prof. vardais. Mano pažįstami Lietuvos kariuomenės karininkai ar Londone sutiktas nei trisdešimties neturintis anglas batų valytojas ir batų priežiūros priemonių versliuko savininkas yra daug didesni inteligentai už daugelį mūsų Vyriausybės ministrų ir dešimtis Seimo narių.
Lietuva yra visiškai provincialus Europos užkampis, kuriame, vertinant globaliai, niekas nevyksta. Tokia padėtis suteikia pliusų, kurių, deja, nemokam išnaudoti, bet turi ir minusų.
Vienas iš minusų yra tas, kad absoliuti dauguma Lietuvos žmonių neturi jokio supratimo, kas dabar realiai vyksta Vakaruose ir kur link suka Europa. Pavieniai agentūrų pranešimai arba iš leftistinės meinstryminės žiniasklaidos perspausdinti straipsniukai to supratimo neduoda.
Jeigu jums nesvetimas kritinis mąstymas ir matydami ar girdėdami tai, kas jums atrodo keista, nesuprantama arba nesuderinama su anatomijos mokslo abėcėle bei sveiku protu, jūs keliate sau klausimus ir ieškote atsakymų, tai, pavyzdžiui, šiomis dienomis ilgiau pažiūrėję kokią nors amerikiečių ar britų televizijos programą ar skaitydami meinstryminius laikraščius pagalvotumėte, kad pasaulis išsikraustė iš proto.
Tradiciškai besišypsantys televizijos laidų vedėjai iš ekrano ramiai kalba tokius dalykus, kad net nejauku.
Nesu žiniasklaidos monitoringo institucija, bet tam, kad turėtumėte bent šiokį tokį supratimą apie Vakaruose tvyrantį informacinį ir emocinį foną, pateiksiu tik nedidelį rinkinėlį šviežių įvykių ir pasisakymų, kurie man užkliuvo ir kurių galbūt negirdėjote. Tai kuo dabar užsiima Vakarų inteligentai?
Britanijoje įvyko pirmoji atvirai rasistinė kampanija „Black Pound Day“, kurios metu buvo raginama pirkti tik iš juodaodžių ir naudotis tik šios rasės atstovų verslų paslaugomis.
Visi girdėjo, kad leftistinis Holivudas, sekdamas geriausiomis sovietų cenzūros tradicijomis, išiminėja iš nuomos portalų filmus, bet yra ir „inovacija“: populiaraus multiplikacinio serialo „Simpsonai“ kūrėjai pranešė, kad baltaodžiams aktoriams nebus leidžiama įgarsinti kitų rasių personažus. Tuo tarpu Holivudo žvaigždės paaukojo dešimtis milijonų organizacijai „Minnesota Freedom Fund“ (MFF), kuri per JAV „Antifa“ viešąjį sparną „National Lawyers Guild“ rūpinasi, kad iš kalėjimų už užstatus būtų ištraukti anarchistai riaušininkai ir vagys. Čia figūruoja ne tik Justino Timberlake‘o, Steve‘o Carello ir kitų, bet ir – kaip be jo – George‘o Soroso pavardė.
Erin Thompson yra kriminalinės teisės profesorė. JAV „John Jay College“ ji dėsto „nusikaltimų prieš meną“ kursą, o jos mokslinių tyrimų objektas – tyčinis kultūros paveldo naikinimas. Neseniai interviu „New York Times“ ji teigė, kad istorinių paminklų naikinimas – visiškai normali praktika. Savo „Twitter“ paskyroje profesorė, remdamasi mokslinių tyrimų patirtimi, mokė „Black Lives Matter“ (BLM) aktyvistus ir vandalus, kaip efektyviau nugriauti Kristoforo Kolumbo paminklą: „... vietoj virvių naudokite grandines, jis nugrius greičiau“. Ši žinutė susilaukė 382 tūkst. „patinka“ ir buvo pasidalinta 93 tūkst. kartų.
Kokius „kadrus“ dabar rengia kairiųjų radikalų kalvėmis tapę Vakarų universitetai, gerai iliustruoja Harvardo absolventės, diplomuotos valdymo ir psichologijos specialistės Clairos Janover pavyzdys. Ši inteligentė socialiniame tinkle išplatino vaizdo įrašą, kuriame tiesiai šviesiai pagrasino „subadyti“ visus, kurie pasakys, kad „visos gyvybės svarbios“.
Tuo tarpu Kembridžo profesorė Priyamvada Gopal savo „Twitter“ paskyroje buvo pasisakiusi labai aiškiai: „Baltųjų gyvybės nėra svarbios. Kaip baltosios rasės atstovų“. Už tai universiteto vadovybė ją paaukštino pareigose! Britanijos peticijų portale Change.org buvo pradėti rinkti protesto parašai ir kai skaičius persivertė per 20 tūkst., ta peticija staiga dingo.
Tiesa, šį ir kitus jos įrašus „Twitter“ pašalino, bet karjera garsiajame universitete dėl to nenukentėjo.
Vyresniosios kartos skaitytojai turbūt prisimena tokią sovietmečio klounadą, kaip draugovininkai. Vyrai su raudonais raiščiais privaloma tvarka buvo varomi į gatves palaikyti tvarkos. Tačiau, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto teisės fakultete buvo ir savanorių aktyvistų, kurie svajojo padaryti karjerą „organuose“.
Tie dar lakstė po Saulėtekio bendrabučius ir už durų klausėsi, ar kas nors nešvenčia Vasario 16-osios. Anglijos Šefildo universiteto vadovybė perėmė šią sovietų praktiką ir dar patobulinusi įdiegė savo universitete.
Tam reikalui už pinigus yra pasamdyta 20 studentų, „rasinės lygybės čempionų“, kuriems mokama 9,34 svaro už valandą. Jų misija – „kovoti su mikroagresijomis“. Realybėje tai reiškia, kad jie slankioja po studentų miestelį ir paslapčia klausosi, ką kalba kiti studentai ir praneša apie netinkamas kalbas, o prasižengusieji iškart šalinami iš universiteto.
Rašytoju prisistatantis amerikiečių aktyvistas Jeffery Shaunas Kingas meinstryminėje JAV žiniasklaidoje aiškina, kad jis remia skulptūrų, vaizduojančių baltaodį Jėzų griovimą. Liūdniausia, kad masinis pamišimas neaplenkė ir Dievo namų: Kenterberio arkivyskupas, dvasinis Anglikonų bažnyčios vadovas kalba, kad reikia permąstyti esminę Vakarų sampratą, kad Jėzus buvo baltasis, ir nuspręsti, ar reikėtų nugriauti Anglikonų bažnyčiai priklausančius paminklus ir memorialus, kurie gali kažką gali įžeisti. „Matome juodaodį Jėzų, kiną Jėzų, Artimųjų Rytų Jėzų, Fidžio Jėzų“, – vardija arkivyskupas.
Po tokių kalbų reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Anglijos istorinės Šv. Albano katedros vadovybė paskelbė, kad „BLM judėjimo šviesoje“ šventovėje, virš pagrindinio altoriaus atsiras paveikslas, garsiosios Leonardo Da Vinci freskos „Paskutinė vakarienė“ interpretacija, kurioje bus vaizduojamas juodaodis Jėzus. Menininkei Lornai May Wadsworth pozavo jamaikietis modelis Tafaris Hindsas. Ir kiti šio paveikslo personažai atspindi „etninę įvairovę“. Čia turbūt verta pastebėti, kokiu beviltišku ir jokio autoriteto neturinčiu cirku pavirto Rusijos stačiatikių bažnyčia, kuri pastaraisiais dešimtmečiais uoliai keliaklupsčiauja politinei konjunktūrai ir V. Putino režimui.
Kai į konjunktūrinę politiką ir masinę psichozę įsijungia didysis verslas ir korporacijos kultūriniuose karuose užima konkrečias pozicijas, tai jau yra pabaigos pradžia. Nepaisant to, kad buvęs „Facebook“ darbuotojas Ryanas Hartwigas viešai atskleidė, kaip jau ne vienerius metus socialinis tinklas leidžia laisvai demonizuoti baltuosius, heteroseksualus ir policiją, didžiosios kompanijos nuo „Verizon“, „Starbucks“ iki „Pepsi“, nuo „Diageo“ iki „Levi Strauss“ daro milžinišką finansinį spaudimą Markui Zuckerbergui, kad šis dar labiau sugriežtintų cenzūrą. Kompanijos tiesiog lenktyniauja, kuri iš jų pakvaišusios minios akyse pasirodys uolesnė BLM rėmėja. Pavyzdžiui, „Volkswagen“ pati užsilipo ant pajuokos pjedestalo. Kompanija, kuri visai neseniai masiškai ir sistemingai klastojo savo variklių emisijų duomenis ir sumokėjo milijardines baudas, dabar pareiškė, kad nustojo reklamuotis „Facebook“, nes ten platinama „pavojinga dezinformacija“.
Kad ir ką kalbėtų kompanijų atstovai, be jokios abejonės tai yra laiko dvasią atspindintis „inovatyvus“ marketingas.
Man visa tai primena praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio vidurio Vokietiją. Kontekstas kitoks, bet principas tas pats – įsiteikti ir plaukti pavėjui.
O kai dabar patyrinėji garsių kompanijų istorijas, jos visos gana panašios: įkūrimas, veikla prieškaryje, po to beveik dešimtmečio balta dėmė apie kurią jos nenori prisiminti ir lyg burtų lazdele pamojus, viskas vėl pražysta pokaryje. Prieš kelias savaites „Facebook“, motyvuodama „pavojumi visuomenės saugumui“, atliko dar vieną masinės cenzūros akciją. Buvo uždaryta 220 paskyrų, 28 puslapiai, 106 grupės ir 95 „Instagram“ paskyros. Visos jos priklausė amerikiečiams, kurie su ginklais rankose saugojo ir gynė savo bei visuomenės nuosavybę nuo anarchistų riaušininkų ir plėšikų. Po to naujieji laisvo žodžio inkvizitoriai uždarė dar 400 „panašaus turinio“ grupių ir 100 puslapių.
Tuo tarpu JAV kairieji dabar kliedi apie dar vieną idėją – reparacijas už vergovę. Taigi, žmonės, kurie niekada nebuvo vergvaldžiais, turėtų mokėti reparacijas tiems, kurie niekada nebuvo vergais. Kalbama apie visai įspūdingą sumą – 14–18 trilijonų dolerių!
Kai žmones apleidžia sveikas protas, tada prasideda absurdo iniciatyvų varžybos be jokių taisyklių. Kai kurie britų NT agentai atsisako „rasistinio“ termino „master bedroom“ (liet. šeimininko miegamasis). Londono merui leiboristui Sadiqui Khanui pavaldžios kompanijos „Transport for London“ klerkams užkliuvo ir viena miesto ikona – „London Black Taxi“ arba juodieji taksi automobiliai.
Dabar jie kurpia planus, kaip pervadinti kompaniją, o gal ir perdažyti visas juodas mašinas? Kai kam jau nepatinka ir šachmatų figūrų spalvos bei taisyklės, o kas bus su aprangos kodu „black tie“ arba Coco Chanel sukurta „maža juoda suknele“?
O juk kosmose dar yra baisios juodosios skylės! Tai gal apskritai reikia uždrausti juodą spalvą? O ką tada daryti juodaodžiams, juk kompanija „Johnson & Johnson“ paskelbė, kad nutraukia odą balinančių priemonių pardavimą?
Sveiki atvykę į beprotnamį, kuriame šeimininkauja ne pakampėse besivoliojantys asocialūs tipai, o kostiumuoti inteligentai.
Akivaizdu, kad JAV, Britanijos ar Kanados policija yra demoralizuota. Tikslas pasiektas. Nesvarbu, kokių motyvų vedini policininkai priklaupė ant kelio prieš riaušininkus, tačiau tai yra aiškus signalas, kad policija yra politizuota, jos vaidmuo kritinėse situacijose tampa nebeaiškus, o misija – ginti visuomenę ir palaikyti tvarką – vykdoma priklausomai nuo politinių aplinkybių. Tai yra akivaizdūs anarchijos ir šliaužiančio perversmo požymiai.
Tiesa, yra ir geras ženklas: Britanijos kariuomenės vadai nusprendė, kad BLM judėjimas yra politizuotas, kova su rasizmu – tik pretekstas, todėl solidarizuojantis su protestuotojais, uždraudė kariams priklaupti ant kelio. Šiuo pavyzdžiu ketina pasekti ir kitos rimtos organizacijos, kurios pagaliau praregėjo, kad „BLM organizacija yra politiškai užgrobta“.
Kodėl visa tai vyksta? Todėl, kad šiai minios beprotybei dirvą išpureno ir tokias „vertybes“ daug metų nuosekliai ir uoliai formuoja politkorektiška ir iš esmės kairuoliška meinstryminė Vakarų žiniasklaida.
Pavyzdžiui, garsus dienraštis „The Guardian“ Anglijoje pašaipiai vadinamas „Antifa“ politiniu sparnu. Kaip tas masinis pamišimas atsiranda? Čia veikia vadinamosios tylos spiralės fenomenas. Jo esmė ta, kad žmonės kopijuoja aplinkinių elgesį ir nenorėdami išsiskirti iš minios, pasiduoda bandos instinktui.
Tuo pat metu unikalaus ar kitokio mąstymo žmonės įvairiomis formomis atstumiami, o tai yra aiškus signalas ir perspėjimas, kad, jei nenori nukentėti, privalai eiti kartu su minia. Tokiomis aplinkybėmis sveikas protas ir individuali nuomonė dingsta iš akiračio ir sukuriama iliuzija, kad taip mąsto ir tokias vertybes išpažįsta visa visuomenė.
Bendra emocinė atmosfera, pavyzdžiui, Britanijoje, dabar patyliukais vadinama „baltąja tyla“. Dar niekada šalyje nebuvo tiek daug kalbėti bijančių žmonių. Tuo tarpu idėjų kalvės „Policy Exchange“ neseniai atlikta apklausa parodė, kad 69 proc. britų didžiuojasi savo šalies istorija.
77 proc. teigia, kad iš istorijos reikia mokytis, o ne perrašinėti ją, o 75 proc. apklaustųjų mano, kad policija turėjo griežčiau reaguoti į leftistų siautėjimus ir apsaugoti paminklus nuo vandalų. Vis dar pasitaikantys sveiko proto žybsniai signalizuoja, kad pamynus visas visuomenę vienijusias vertybes, Britanija patyrė „psichikos lūžį“. Ir čia lemiamą vaidmenį suvaidino inteligentai, o tiksliau – gana nauja jų grupė. Kai pirmieji BLM protestuotojai ir riaušininkai pasirodė JAV ir Britanijos miestų gatvėse, pirmose gretose su jais žygiavo ir būriai liumpeninteligentų.
Kas tie liumpeninteligentai? Dažniausiai tai universitetus baigę žmonės, praktiškai visi humanitarai, studijavę visokiausius mandrus socialinius ir politikos mokslus, prirašę kalnus beprasmiškų disertacijų genderizmo ir visokių kitokių -izmų bei lygybių temomis. Tai pseudointelektualai, kuriuos universitetai įstūmė į socialistinių haliucinacijų pasaulį. Jie gyvena savo mikrovisatoje, o jų indėlis į visuomenės gerovę praktiškai lygus nuliui. Dauguma jų neranda darbo pagal specialybę, neturi aiškių tikslų, gyvena iš pašalpų, jaučiasi nereikalingi, yra pikti ir labai agresyviai primetinėja kitiems prievoles prisijungti prie įvairių leftistinių judėjimų, tarp jų ir BLM. Be to, jie įsivaizduoja esą svarbūs ir nori būti didelių pokyčių dalyviais – aš juk baigiau Oksfordą ar Kembridžą!
Ir štai politkorektiškasis pasaulis jiems pakišo galimybę ir iš aukų jie tapo pasaulio gelbėtojais, kurių varomoji jėga – nuoskaudos, pyktis ir pavydas. Dabar šita diplomuota ir moksliniais laipsniais pasidabinusi leftistų kariauna, klasikinės inteligentijos karikatūra, kartu su beraščių minia skanduoja „Facts Don‘t Matter!“, perrašinėja istoriją ir reikalauja naujos pasaulio tvarkos.
Jų strategija labai aiški ir susideda iš kelių fazių – nuo visuotinės demoralizacijos iki valdžios užgrobimo. Ir jie to neslepia. Štai Niujorko „Black Lives Matter“ prezidentas, kalbėdamas „Fox News“, pasakė, kad „jei Jungtinės Valstijos neduos to, ko mes norim, mes sudeginsim sistemą iki pamatų ir pakeisim ją“. Tuo tarpu BLM Britanijos filialas savo tikslų net nemaskuoja – paleisti policiją, uždaryti visus kalėjimus, išleisti į laisvę visus ten esančius ir „sutriuškinti kapitalizmą“. Dabar Vakaruose BLM, kūjis ir pjautuvas bei LGBT veikia išvien. Visi, kas nepritaria jų ideologijai, vadinami „kraštutiniais dešiniaisiais“.
Aiškiau būti ir negali – tai šliaužianti nauja marksistinė revoliucija, todėl tokių lūžių laikais reikia ne tik labai aiškiai pasirinkti terminus, bet ir barikadų pusę. Tikrojo liberalizmo nebėra, jis praktiškai žlugo, o slapukaujantys naujieji marksistai užsidėjo kamufliažines „kairiųjų liberalų“ kaukes. Inteligentai ir šviesuomenė visuomet kėlė klausimus, buvo moralinis visuomenės stuburas ir opozicija tironijai. Ką jie veikia dabar?
Universitetinį išsilavinimą turintys intelektualai spjauna į realybę ir sveiką protą ir vis giliau neria į jiems patogaus melo bei iliuzijų pasaulį ir užsiima amoralia agresija visuomenės atžvilgiu. Jie išrado daug naujų „revoliucinių“ terminų, monopolizavo tiesą ir sprendžia, kas yra gerai, o kas blogai. Nebėra viešos ir rimtos diskusijos esminiais klausimais. Baisiausia, kad jausdami savo ideologijos silpnumą, jie visiškai pateisina represijas prieš kitaminčius ir iš esmės naikina sąvoką, kurią mes suprantame kaip „Europa“. Jeigu viskas vyks tokiu pagreičiu kaip dabar, po kelių dešimtmečių Vakaruose nebebus kam atgimti, nes visų mūsų akyse yra kryptingai ir sistemingai žudoma šimtmečiais kurta Vakarų civilizacija. Pamažu trinama ir pati „Vakarų pasaulio“ idėja.
O ką tuo metu veikia minia mūsų inteligentų humanitarų, kurią išperėjo dešimtys mūsų – kartais sunkiai apsiverčia liežuvis ištarti šitą žodį – universitetų? Akivaizdu, kad ir mūsų universitetai nebeugdo laisvų žmonių ir asmenybių su aiškiomis vertybėmis. Lietuvoje kopijuojama Vakarų praktika, kai masiniu būdu štampuojami beprasmiškų mokslų bakalaurai, daktarai ir daktarės, kurie patogiai įsitaisę sofos melžia mokesčių mokėtojų pinigus visokiems madingiems akademiniams niekams.
Kaip patyliukais pripažįsta patys akademinio pasaulio atstovai, durniaus voliojimas siekiant išvengti realaus darbo, yra kasdienis užsiėmimas. Svarbiausia mintis – kaip iš ES fondų ar Lietuvos mokslo tarybos išmelžti pinigų, laimėti konkursėlį, gauti projektėlį, parengti programėlę, išleisti brošiūrėlę. Įdomu, kaip atrodytų tų visų mokslo veikalų kaštų ir naudos analizė arba šios veiklos naudos visuomenei ir visiems mokesčių mokėtojams indeksas? Aš jau nekalbu apie tai, ką jie patys puikiai žino ir kuo akademinis pasaulis kasdien gyvena. Tai – nesibaigiančios intrigos, nešvari konkurencija, apkalbos, godumas, skundimai.
O kokia tos mūsų šviesuomenės ir inteligentijos reakcija į tai, kas dabar vyksta, kai mažomis porcijomis, bet nuosekliai marksistinis brudas importuojamas iš Vakarų? Ką jie daro ir kaip reaguoja, kai, pavyzdžiui, į paskutinės instancijos vaidmenį įsijautusios Žmogaus teisių centro veikėjos įvairiuose mokymuose ir seminaruose jiems plauna smegenis? Kiek iš jų atsistojo ir paklausė: „Ponia, kas jus įgaliojo perrašinėti Lietuvos istoriją ir atvirai tyčiotis iš to, kas daugeliui iš mūsų brangu – mūsų vertybių ar religinių įsitikinimų?“
Jie sėdi nuleidę akis ir apsimeta, kad niekas nevyksta. Kiek iš jų atsistoja ir demonstratyviai išeina iš salės ar renginio, kai prieš juos atvirai emociškai smurtauja, vertybes ir elementarų žmogiškąjį orumą trypia visų įmanomų lygybių kontrolieriai, už Briuselio arba G. Soroso pinigus dirbantys propagandistai?
Tie tariami inteligentai yra jokio vertybinio stuburo neturintys jau minėtosios tylos spiralės dalyviai ir kolaborantai, laisva valia plaukiantys pasroviui. Jų logika paprasta: jei išsišoksiu, galiu užsitraukti nemalonę, negausiu pinigų savo eiliniam projektėliui, brošiūrėlei, išlėksiu iš konkursėlio... Pažvelgus atgal, dabar man atrodo, kad Sąjūdį kūrę sovietmečio inteligentai, tarp kurių buvo daug SSKP narių, buvo didesni šviesuoliai ir gerokai padoresni žmonės už daugelį dabartinių užsienio komandiruotes ir stažuotes išlandžiojusių pliuškių.
Kai valstybinės institucijos klaupiasi ant kelių prieš riaušininkus, tai yra akivaizdus įrodymas, kad vyksta kažkas rimto. Pasaulis yra įstumtas į naują permainų bei pokyčių lauką ir niekas negali pasakyti, kuo visa tai baigsis. Visi gerai žino garsiąją filosofo George‘o Santayanos frazę: „Tie, kurie nepasimoko iš istorijos, linkę kartoti ją“. Dabar bandoma pakartoti raudonosios tironijos istoriją ir vyksta tikras ideologinis karas. O kare – kaip kare: už ką jūs? Karo sąlygomis bet koks palankumas priešui, jo elgesio motyvų supratimas, atjauta, yra laikomas išdavyste. Taškas.