Daugeliui „Delfi“ skaitytojų šie žodžiai tikriausiai nesukėlė ir, matyt, negalėjo sukelti nė menkiausios nuostabos. Juk juos kadaise girdėjo kiekvienas.

Net jeigu apie Lietuvos istoriją iš mokyklos atsimename nedaug, tai Lietuvos karaliaus vardą ir tai, kad jis buvo vienintelis karalius, prisimename. Vytauto vardas žinomas dar geriau, bet juk jis buvo tik Lietuvos didysis kunigaikštis, o ne karalius – karūną, kaip visi žino, iš jo nugvelbė lenkai. Dar daugiau, šiuos žodžius kartoja ne tik mokytojai – štai jau daugiau kaip šimtą metų juos kartoja vos ne visi – pirmiausiai politikai ir publicistai.

Jie buvo nuolat kartojami tarpukario Lietuvoje, juos dažnai girdime ir šiandien, antrojoje respublikoje. Tiesa, niekada negirdėjau jų iš Rimanto Petrausko ar Alfredo Bumblausko lūpų. Spėju, kad jų niekada nėra tarę taip pat ir Zigmantas Kiaupas bei Jūratė Kiaupienė.

Mano nuomonė apie teiginį, kad Mindaugas buvo pirmas ir paskutinis Lietuvos valdovas, dėvėjęs karūną, kategoriška – šis teiginys visiškai klaidingas.

Abiejų – pirmosios ir antrosios – Lietuvos respublikų piliečiai štai jau daugiau kaip šimtmetį yra klaidinami, kai į klausimą, kiek lietuviai turėjo karalių, atsakoma vieną, Mindaugą.

Dieną po Valstybės dienos turime puikią progą pabandyti šią klaidą ištaisyti. Tiesa, iškart turime pripažinti, jog paaiškinti, kodėl mūsų, lietuvių, istorinėje sąmonėje žioji tokia didelė spraga – mes nežinome netgi to, kiek turėjome karalių, – nėra paprasta. Klausimas vertas atskiro, nuodugnaus aptarimo ir prie jo teks kada nors grįžti. Šiandien apsiribosiu keletu preliminarių, išankstinių pastabų.

Pagrobę kadaise Vytauto karūną, lenkai pagrobė dar ir mūsų sostinę. Todėl lietuviams sunkiai perprantama lyg ir akivaizdi mintis – jeigu beveik visi Lietuvos didieji kunigaikščiai po Vytauto buvo kartu ir Lenkijos karaliai (LR Darbo kodekse panaši situacija vadinama pareigų sugretinimu), tai negali kilti nė menkiausių abejonių, kad jie buvo taip pat ir karaliai.
Evaldas Nekrašas

Pirma, XIX a. formuojantis šiuolaikinei lietuvių tautos sampratai ir priešinant moderniąją, faktiškai steigiamą lietuvių tautą ankstesnei politinei, Lietuvos bajorų tautai, iki XVIII a. pabaigos tapatinusiai save su Lietuvos valstybe, lietuvių tautinio atgimimo veikėjai tautos konstravimo pagrindu pasirinko lietuvių kalbą, o ne Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) politinę tradiciją.

LDK jie nė neketino atkurti ir tuo jų programa Lietuvai radikaliai skyrėsi nuo 1830–1831 ir 1863–1864 sukilimų programų.

Antra, tautinio atgimimo programa buvo ne politinė, o kultūrinė. Ją vykdant lietuvius siekta atriboti, atskirti (bent jau jų pačių galvose) nuo kitų tautų. Svarbiausia, manyta, atsiriboti nuo žydų ir lenkų. Mat pirmųjų buvo daugiausia, o antrieji – dėl toli pažengusios Lietuvos polonizacijos – įtakingiausi ir todėl esą lietuviškai gyvasčiai pavojingiausi.

Itin svarbia atsiribojimo ir išsigryninimo priemone buvo lietuvių kalbos puoselėjimas ir jos vartojimo srities plėtimas – tam visų pirma turėjo tarnauti lietuviška spauda. Savo misiją tautinio atgimimo veikėjai – Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Vaižgantas, Antanas Smetona – suprato būtent taip. Užsimoję lietuvių tautą atskirti nuo lenkų tautos, visi šie didžiavyriai, vadovaudamiesi principu kas valdo praeitį, valdo ir ateitį, siekė ir Lietuvos istoriją atskirti nuo Lenkijos istorijos (Kudirka buvo, tiesa, kiek atsargesnis, nes jam pačiam teko mokytis lietuvių kalbos).

Tai padaryti buvo labai sunku, nes nuo 1385 metų Krėvos sutarties laikų abiejų valstybių istorijos glaudžiai persipina, o nuo Liublino unijos iki trečiojo padalijimo jos sudarė vieną, Lenkijos-Lietuvos, valstybę.

Nors šį tikslą pasiekti atrodė beveik neįmanoma, jis buvo pasiektas. Talkino, kiek paradoksaliai, Juzefas Pilsudskis ir Liucjanas Želigovskis. Pagrobę kadaise Vytauto karūną, lenkai pagrobė dar ir mūsų sostinę. Todėl lietuviams sunkiai perprantama lyg ir akivaizdi mintis – jeigu beveik visi Lietuvos didieji kunigaikščiai po Vytauto buvo kartu ir Lenkijos karaliai (LR Darbo kodekse panaši situacija vadinama pareigų sugretinimu), tai negali kilti nė menkiausių abejonių, kad jie buvo taip pat ir karaliai. Ši tiesa, filosofine kalba, yra analitinė.

Tokios tiesos nepriklauso nuo to, kokie yra faktai. Jas neigti taip pat beprasmiška, kaip neigti analitinio teiginio Kvadrato kraštinės yra lygios teisingumą.

Gerai žinomas, grubokas, bet paprastas būdas susidoroti su gėda – tai neigti patį faktą, dėl kurio mums gėda. Mūsų atveju – neigti faktą, kad Lietuvos valdovai dėvėjo karūnas. Išmintingesni istorikai to fakto tiesiog nepastebi. O didžiumai lietuvių didesnė Lietuvos istorijos dalis – beveik 500 metų nuo Vytauto mirties iki 1918 – vis dar yra tamsos, valstybės nuopuolio ir žlugimo, sutemų ir tamsėjančios tamsos laikai.
Evaldas Nekrašas

Kodėl mes to nesuprantame? Todėl, kad tautininkų – Vaižgantas ir Smetona buvo jų bene žymiausi ideologai – mums yra įdiegta, šiandienos kartai, aišku, netiesiogiai, kad susipratusiam lietuviui turi būti gėda, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, pradedant išdaviku Jogaila, užuot rūpinęsi savo krašto reikalais, sėsdavo ir į Lenkijos karaliaus sostą ir neretai Lietuvą esą skriausdavo.

Dar baisiau – net Jogailaičiai, pradedant Aleksandru, lietuviškai, regis, beveik ar visai nekalbėjo. Ką jau kalbėti apie Vazas ir Saksus. Ir Žygimantas Augustas lietuvių numylėtinei Barborai Radvilaitei merginosi juk lenkiškai.

Gerai žinomas, grubokas, bet paprastas būdas susidoroti su gėda – tai neigti patį faktą, dėl kurio mums gėda. Mūsų atveju – neigti faktą, kad Lietuvos valdovai dėvėjo karūnas. Išmintingesni istorikai to fakto tiesiog nepastebi. O didžiumai lietuvių didesnė Lietuvos istorijos dalis – beveik 500 metų nuo Vytauto mirties iki 1918 – vis dar yra valstybės nuopuolio ir žlugimo, sutemų ir patamsės laikai, apskritai neverti bent kiek didesnio dėmesio.

Lietuvos didieji kunigaikščiai, dėvintys karūnas, buvo, šiandienos prekeivių kalba, du viename. Vilniuje, kai jie teikdavosi į jį atvykti, – gan ilgai Vilniuje gyvenęs Žygimantas Augustas buvo veikiau išimtis – jie būdavo visų pirma Lietuvos didieji kunigaikščiai. O Krokuvoje (ar Varšuvoje) – visų pirma Lenkijos karaliai.

Mums jie gali šiek tiek priminti Roberto Luiso Stivensono daktarą Džekilą ir misterį Haidą. Bet jokių tapatybės problemų Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai neturėjo.

Nors Krėvos sutartyje pavartotą žodį applicare galima versti ne tik kaip Jogailos įsipareigojimą prišlieti Lietuvą prie Lenkijos, kaip verčia lietuviai, bet ir prijungti, kaip linkę versti lenkai, vis dėlto nei po Krėvos sutarties, nei netgi po Liublino unijos valstybės nebuvo realiai sulietos.
Evaldas Nekrašas

Štai, manau, pilnas Lietuvos valdovų, dėvėjusių karaliaus karūną, sąrašas.

1. Mindaugas.
2. Jogaila.
3. Kazimieras Jogailaitis.
4. Aleksandras.
5. Žygimantas Senasis.
6. Žygimantas Augustas.
7. Henrikas Valua.
8. Steponas Batoras.
9. Zigmantas Vaza.
10. Vladislovas Vaza.
11. Jonas I Kazimieras.
12. Mykolas Kaributas Višnioveckis.
13. Jonas Sobieskis.
14. Augustas II.
15. Stanislovas Leščinskis.
16. Frydrichas Augustas II (Augustas III).
17. Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Noriu pabrėžti, kad kalbėjau tik apie Lietuvos valdovus, dėvėjusius karūnas. Juos galima vadinti ir lietuvių karaliais. Nė karto nepavartojau termino Lietuvos karaliai. Tai nereiškia, kad klausimo, ar tokių po Mindaugo būta, negalima kelti. Bet mano atsakymas į jį neigiamas – nors Krėvos sutartyje pavartotą žodį applicare galima versti ne tik kaip Jogailos įsipareigojimą prišlieti Lietuvą prie Lenkijos, kaip verčia lietuviai, bet ir prijungti, kaip linkę versti lenkai, vis dėlto nei po Krėvos sutarties, nei netgi po Liublino unijos valstybės nebuvo realiai sulietos.

Ir paskutinė pastaba. Lietuvos valdovų – karalių sąraše nėra Onos Jogailaitės. Netekėjusi Žygimanto Augusto sesuo po brolio mirties 1575 m. buvo paskelbta Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene, bet vainikuota tik po metų kartu su Steponu Batoru, už kurio ištekėjo ir kurį sąraše galima rasti.