Birželio pabaigoje nepaisant pandemijos Maskvoje įvykęs karinis paradas, V. Putino straipsnis JAV spaudoje (tiesa, kontroliuojamos Kremliui artimų žmonių), taip pat V. Putino išsakyti teiginiai apie tai, kad sovietinės respublikos išėjo iš Sovietų Sąjungos, išsinešdamos kartu dovanas, tai yra, teritorijas, kurias jiems Sovietų sąjunga neva „buvo padovanojusi“, vėl priminė apie V. Putino, kaip istoriko, rolę bei jo imperinius užmojus.

Daug kas svarsto, ar tai yra tik Rusijos vidaus politikai skirti istorijos spektakliai, ar V. Putinas turi rimtesnį planą paskutiniam savo politinio gyvenimo etapui? Ką V. Putinas turėjo omenyje, kalbėdamas apie teritorines dovanas – Kazachstaną, Ukrainą, Baltarusiją, Baltijos valstybes?
Plačiai išreklamuotas sakinys apie teritorines pretenzijas verčia suklusti.

Rusijos prezidento straipsnyje „The Real Lessons of the 75th Anniversary of World War II“ sugrąžinama stalinistinė istorijos interpretacija. Netikslu tai vertinti, kaip istorijos perrašymą. V. Putinas neperrašo Antro Pasaulinio karo istorijos. Jis sugrąžina sovietinį jos vertinimą, kuris buvo iki pat 1989 metų, kai SSRS deputatų suvažiavimas pripažino ir pasmerkė Ribentropo–Molotovo slaptuosius protokolus, kai 1991 metais Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis pasirašė iki šiol tebegaliojančią sutartį, kurioje pripažįstama 1940 metų Lietuvos aneksija.

V. Putino straipsnyje pasauliui yra pastraipa ir apie tai, kad Baltijos valstybės savanoriškai inkorporavosi į SSRS, kad laimingai ir gražiai gyveno, puoselėdamos savo kalbą ir tradicijas SSRS sudėtyje. Toks Rusijos Federacijos prezidento oficialus tekstas apie Baltijos valstybes pasirodė pirmąkart po SSRS žlugimo:

„1939 rudenį Sovietų sąjunga, vykdydama savo strateginius karinius ir gynybinius tikslus, pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo procesą. Jų įstojimas į SSRS buvo įgyvendintas sutartiniu pagrindu, su išrinktos valdžios pritarimu. Tai vyko remiantis tuometine tarptautine ir valstybės teise. Be to, 1939 m. spalį Vilniaus miestas ir supanti teritorija, kurie prieš tai priklausė Lenkijai, buvo grąžinta Lietuvai. Baltijos valstybės SSRS sudėtyje išsaugojo savo valdžios institucijas, kalbą ir buvo atstovaujamos Sovietų sąjungos aukštesnėse valstybinėse struktūrose“, – rašo V. Putinas.

Lygiagrečiai Rusijos Dūmoje pateiktas siūlymas pripažinti negaliojančiu 1989 metų gruodžio 24 dienos Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų tarybos sprendimą, kuriuo pasmerkiamas 1939 metų sovietų ir vokiečių nepuolimo sutarties (Molotovo–Ribentropo pakto) pasirašymas. Visa pagrindinė Kremliaus propaganda vėl energingai pradėjo minėti „Pribaltiką“ lygiagrečiai su Ukraina.

Stebint visa tai iš šalies iš tiesų kyla klausimas, ar tai yra tik V. Putino vidaus politikos naratyvas tam, kad mobilizuotų rusų tautą prieš referendumą dėl Konstitucijos pataisų, ar čia yra gilesni dalykai? Negaliu atmesti tos nuostatos, kad taip, kaip 2007 metais, kai Miunchene jis paskelbė savo kalbą ir po to atliko žygius į Ukrainą ir kitur, – planas yra platesnis.

V. Putinas turi savo gyvenimo planą, savo politinio gyvenimo planą. Gali būti, kad tas planas, jeigu bus pradėtas įgyvendinti kur nors Baltarusijoje ar Kazachstane, duos visiškai priešingus rezultatus. Taip jau atsitiko Ukrainoje, kur V. Putino agresija atgręžė ukrainiečius į Europą.

Taip, pagrindinis V. Putino siekis – bet kokia kaina išsaugoti dabartinį agresyvų režimą. Tam yra skirta nauja Konstitucija su visa lydinčia balsavimo parodija, tačiau ką reiškia Stalino politikos išaukštinimas ir signalai apie neva dovanotas teritorijas, netrukus pamatysime.

SSRS ilgesys prasidėjo ne vakar. Pirmasis žingsnis V. Putinui laimėjus tuomet dar beveik demokratiškus rinkimus 2000 metais, buvo SSRS himno sugrąžinimas. Tai jau buvo ženklas.
Po to sekė demokratijos sunaikinimo procesas šalies viduje ir garsioji kalba Miunchene, kur visam pasauliui buvo pasakyta, jog SSRS sugriuvimas buvo didžiausia XX amžiaus nelaimė. Ten nuskambėjo atvirai sudėliotas planas, kad Putino Rusija neis vakarietišku, europietišku keliu. Kalba buvo agresyvi, tačiau ne visi ją suprato. Po to sekė agresija prieš Sakartvelą. Tai irgi nebuvo suprasta rimtai. Tada atėjo karas prieš Ukrainą.

Beje, jei pažiūrėtume į platesnį, nei buvusi SSRS, žemėlapį, tai dabartinės Rusijos politikoje taip pat matosi aiškus SSRS laikų prioritetų sugrąžinimas – Sirija, Venesuela, energetinė ir karinė politika Afrikos valstybėse, veiksmai Libijoje.

Taigi negalėčiau lengva ranka visos dabartinės retorikos nurašyti tik į Kremliaus siekius sugrąžinti tikėjimą V. Putinu šalies viduje.

Iš rusiškos propagandos galima spręsti, jog tikimasi JAV susilpnėjimo. Įtampos abipus Atlanto taip pat Kremliui teikia vilčių, kad artimiausiu metu rankos užveržti prarastas SSRS teritorijas bus laisvesnės.

Dirbant Vyriausybėje 2008–2012 metais bei vadovaujant Krašto apsaugos ministerijai teko daug gilintis ir į žvalgybos duomenis, bendrauti su sąjungininkais. Tuoj po atakų prieš Gruziją Kremlius kaip tik buvo pradėjęs labai stiprią karinių pajėgumų modernizaciją šalia mūsų sienų. Tuomet bendraujant su įvairiais Jungtinių Amerikos Valstijų aukšto rango pareigūnais, žvalgybos bendruomenės atstovais, ne kartą svarstėme abipusį matymą, kad V. Putinas vis dėlto sieks tam tikrų teritorijų.

Tuomet Maidanas dar nebuvo įvykęs, Krymas nebuvo aneksuotas, daug kas dar Vakaruose miegojo ir tikėjosi gražaus bendradarbiavimo su V. Putinu.

Ukraina pakeitė Kremliaus planus.

Viskas turėjo būti kitaip. Viktoras Janukovyčius turėjo užtikrinti Ukrainos susiliejimą su Rusija, Vakarai turėjo ir toliau miegoti, naujosiose NATO narėse ir toliau NATO turėjo būti tik „popieriuje“...

Po įstrigusios avantiūros Rytų Ukrainoje, V. Putinas dabar bando sugrįžti prie tų pačių svajonių apie šlovingą SSRS.

Jau dabar akivaizdu, kad tie imperiniai skaičiavimai yra klaidingi ir galutiniame rezultate bus nesėkmingi. Klausimas tik, kiek nelaimių tokios Putino svajonės atneš ir ar atsiras kas nors su proto likučiais galvose Kremliuje, kad sustabdytų galbūt ir vėl kruvinas šių laikų Rusijos imperatoriaus svajones?