Pabandykime suprasti, kas atsitiko valstybėje. O atsitiko štai kas: leido tai, ko neleido. Sušvelnino griežtinimą. Apribojo ribojimą. Uždraudė draudimą. Iš „negalima“ padarė „galima“. Pradėjo manyti, kad taip nebemano. Ir panašiai. Priešybių grožį nagrinėjęs pirmasis Lietuvos filosofas Stasys Šalkauskis kadaise pastebėjo: veiksmas mūsų tautoje dažnai vyksta „ne veikos, o atoveikos būdu“. Matyt, ir šįsyk tai nutiko.
Buitinės geopolitikos kontekste viskas atrodo žymiai paprasčiau: 2020 08 01 Lietuva sugrįš į Europą. Apie tai kol kas nei „Reuters“, nei AFP neparašė, bet gal dar parašys. Reikalas tas, kad mūsų šalyje plėvesuoja kelios mėlynos vėliavos su žvaigždutėmis, na, gal iš viso kokios septynios; eurai seniai žvanga mūsų kišenėse; pasų viršelio spalva tokia pati, kaip vokiečių arba portugalų, bet kelios juokingos išimtys mums suteikė tam tikros specifikos. Tam tikro išskirtinumo.
Ir štai: šią vasarą vienos neįtikėtinai juokingos specifikos nebeliks. Aiškinu. Prancūzas Normandijos pajūryje gali gurkšnoti sidrą. Ispanas pajūryje gali gurkšnoti sangriją. Portugalas gali, italas gali, vokietis gali. Bulgaras su rumunu irgi gali. Netgi kaimynas lenkas turi tokią teisę, nes jos kažkodėl dar nesvarstė „Zgromadzenie Narodowe“ – nacionalinė asamblėja.
Pas mus svarstė. Cituoju: „Siekiant užtikrinti poilsiautojų saugumą, sveikatą, gyvybę, taip pat kultūringą laisvalaikio leidimą, neturėtų būti leidžiama paplūdimiuose prekiauti alkoholiniais gėrimais.“ Lietuviui negalima daryti to, ką liepos pradžioje gali daryti statistinis Europos atostogautojas pavargęs nuo koronos, nuo karantino, nuo kaukių, nuo krizės. Jokiu būdu! Kultūringas laisvalaikio „leidimas“ niekaip neturėtų būti siejamas su leidimais. Nebent su draudimais.
Matote: veiksmažodžio „siekti“ padalyvio forma yra būtent tai, kas mus, įžengusius į Europą padarė išskirtiniais europiniais idiotais. Nes tik idiotai nesugeba pasirūpinti savo saugumu, sveikata, gyvybe. Apie kultūringą laisvalaikį idiotams neverta net užsiminti. Reikia griebtis specifinės teisėkūros pritaikytos tokiems tipams, kurie pajūrio kavinėje susipila į save mažiausiai porą litrų prosecco extra dry, o tada nuskęsta.
Ir mes visi tokiais tapome. Mus visus suskaičiavo, suvienodino ir nuo šių koronės metų pritaikė tą pačią, labai specifinę įstatymo raidę. Au revoir Normandija! Arrivederci Riminis! Do widzenia Sopotas! Sveika, šalkauskiškojo atoveikio Palanga.
Toliau: vietinis idiotas puikiai žino, kaip kovoti su valdžios padalyviais. Jis nusiperka krautuvėje porą litrų kažko, bet greičiausiai ne prosecco extra dry, o tada keliauja į pliažą ir įprastiniu būdu „leidžia laisvalaikį“. Normalus statistinis Lietuvos atostogautojas skrenda į Kretą, gurkšnoja vandeniu atskiestą ouzą, žvalgosi po Viduržemio jūrą ir negali suprasti: bet kodėl?
Išvada. Kai kitąsyk žiniasklaidoje vėl pamatysite techninę dviejų veiksmažodžių samplaiką „siekiant užtikrinti“ – žinokite: jums bus pritaikyta specifinė įstatymo raidė. Ji dar kartą primins: Europos pliažas yra miražas. Vietiniai idiotai žinos, kaip elgtis su valstybiniais padalyviais, o normalūs statistiniai lietuviai spaus gazą Sopoto link. Ten pasirūpins saugumu, gyvybe ir kultūringu lenkišku laisvalaikiu.
Ar birželio 30-oji įeis įstoriją? Galėtų. Kaip netikėto posūkio diena, kai pajūrio pliažuose pirmą kartą užbuksavo 2018 metų sausio 1 dieną pajudėjęs antialkoholinių draudimų buldozeris. Jis buvo sukurtas, paleistas ir nukreiptas prieš girtuoklius, bet nuvažiavo ant sunkiai gimstančios saikingo vartojimo kultūros apie kurią pastaruoju metu vis dažniau drįsta užsiminti specialistai.
Buldozeris nuvažiavo ant visų, ir Lietuva tapo absoliučia pijoke. Unikalia valstybe, kurioje vyno taurė pajūryje įgavo chroniškos girtuoklystės pobūdį. Vyno žurnalistika tapo nelegalia alkoholio reklama. Sekmadienis paskelbtas alkoholikų diena. Užsienio žurnalams vėl išaušo „Glavlito“ vakaras. Žodžiai „merlot“ arba „sauvignon“ knygų, žurnalų redaktoriams tapo finansine problema. Vyno ūkių pavadinimai ir teritorijos, vynų šimtukai, pasakojimai apie pasaulines tendencijas? Siekiant užtikrinti kultūringą bambalio vartotojų laisvalaikį šie reiškiniai dabar prieinami tik tiems, kurie sugeba išjungti lietuvių kalbą ir pereiti svetimos.
Nuo 2018-ųjų iki šių koronės metų sąvoka „saikingas vartojimas“ neegzistavo. Arba vartoji ir tada buldozeris skirtas tau. Arba nevartoji ir tada stumi buldozerį ant tų, kurie vartoja. Vidurinio kelio nebuvo. Birželio 30-ąją saikingas vartojimas atsirado. Prasikalė tarsi smilga sename, sueižėjusiame asfalte.
Balsavimo rezultatą galime vertinti įvairiai. Gal tai balsavimo rezultatas – „netyčiukas“? Nes Seimo dėmesys buvo nukrypęs į du pliažus. Grandiozinės Vilniaus smėlio problematikos fone pajūrio pliažas kažkaip stebuklingai nuėjo į antrą planą. Ir prašoko. Iš ketvirto karto.
O gal tai buvo politinis vasaros meduolio dovanojimas po dviejų metų botago? Belaukiant naujo botago? Šito mes kol kas nežinome. Žinome tik tiek, kad grįžimas į Europą užtruks porą mėnesių. Iki spalio įvykių. Ir dar žinome, kad kultūringo laisvalaikio leidimų reguliuotojai liepė laukti vieną mėnesį, kad įsigaliotų tai, kas galios du mėnesius. Koks kultūringas leidimas, ar ne?
Mes – neprisigeriantys, negirtaujantys, nebambaliuojantys, nesivoliojantys patvoriuose imkime ir pasvajokime. Gal vis tik birželio 30-osios balsavimas bus šiek tiek panašus į aksominį Prahos rudenį. Ir nebus panašus į Prahos pavasarį. Priminsiu: Prahos aksominio rudens simboliu tapo viešas, demonstratyvus tarškinimas raktais. Mūsiškio laisvesnio rudens pranašu, matyt, bus pėdos smėlyje, rankoje – taurė putojančio, žvilgsnis į horizontą.
Kaip miela – juk sugrįžome į Europą!