Galbūt todėl dalis piliečių į tarnybą valstybei žiūri ne kaip į galimybę pasiekti profesinių aukštumų, atnešti naudą visuomenei ir nuveikti darbus, apie kuriuos būtų galima pasakoti anūkams. Jie mieliau laikosi filosofijos, kad anūkų meilę geriau pelnyti ne kadais atliktais darbais, o testamentu paliktais butais ir sklypais prie ežero. Beje, labai dažnai tai neturi nieko bendro su kriminaline veikla ir valstybės tarnybos diskreditavimu.

Tačiau kartais tokie poreikiai stumia priimti ir keistus politinius sprendimus. Mes neteigiame, kad, pavyzdžiui, naujasis ekonomikos ir inovacijų ministras socialdarbietis 68-erių Rimantas Sinkevičius buvo paskirtas vadovauti organizacijai, kuri neturėjo vadovo aštuonis mėnesius ir kurioje ministras dirbs tik šešis mėnesius tam, kad rastų kur priglausti vienos į nebūtų riedančios partijos sekėjus ir palaikytojus. Jei taip pagalvojote, tai tik jūsų insinuacijos.

Grįžkime prie pagrindinės temos. Kaip, jei politinis vėjas palankiai papūtė į bures, išsirinkti organizaciją, kuri gali padėti „susitvarkyti gyvenimą“. Kaip viename aukštų politikų ir valdininkų susibūrime dūsavo gerokai padauginęs „pavaldžios“ įstaigos eilinio departamento direktoriaus pavaduotojas, kuris į susitikimą atriedėjo automobiliu, kokio už biudžeto lėšas nedrįso pirkti net ministras.

„Turiu bėdą, pripratau prie prabangos. Kuo toliau, tuo plačiau norisi gyventi, o negalima“, - rypavo degtinaitės paragavęs valdininkas, tuo metu uždirbdavęs apie 800 eurų ir baigiantis eilinį kartą perstatyti sodybą.

Taigi, kokios tarnybos tokio tipo piliečiams patraukliausios ir kaip jas atskirti. Juk galima netyčia pataikyti į kokį krašto muziejų ir metų metais skaičiuoti sagas Napoleono armijos kario švarko likučiuose.

Pirma. Taikomasi ne į ministerijas, bet į „pavaldžias“ įstaigas. Ten patogiau ir paprasčiau. Būnant politinio pasitikėjimo tarnautoju tarnybą galima prarasti taip pat greitai, kaip ir pasitikėjimą. Kuo įstaiga toliau nuo viršininko, tuo geriau gyvenasi ir dažnai galima „lanksčiau“ prisitaikyti prie valdžių pasikeitimo.

Antra. Svarbu, kad įstaiga turėtų teisę ką nors leisti, drausti ar bausti arba skirstyti ES ar kitos paramos pinigus. Ne, ne formaliai, kai užtenka tik paduoti dokumentus ir valstybės tarnautojas juos privalo tiesiog techniškai apdoroti. Reikia, kad draudimą ar leidimą priimtų pats valdininkas ir, pageidautina, įstatymą interpretuoti būtų galima labai įvairiai.

Trečia. Jei norite įvertinti kokios įstaigos potencialios galimybės, maždaug 11–12 val. apeikite ją ratu. Svarbu iš anksto sužinoti, kur įvairaus lygio vadovai stato savo automobilius. Pagal jų kainą gana tiksliai įmanoma nustatyti, ar čia yra potencialo. Į pavadinimą neverta kreipti dėmesio. Kartais niekam niekada ir niekur negirdėtos organizacijos užtikrina kur kas geresnį gyvenimą nei nuolatinis buvimas viešumoje.

Ketvirta. Jei yra galimybė, verta pasistengti papulti pas valdininką į namus ar į sodybą. Patyrusi akis paprastai įvertina, ar paveikslai ant sienos originalai, ar tik pigios reprodukcijos.

Penkta. Sotus gyvenimas iš „valdiškos tarnybos“ toli gražu ne visada kriminalas. Įstaigose bei organizacijose dirbantys žmonės naktimis neprabunda pilami šalto prakaito bei įsiklausydami, ar jų neateina pareigūnai iš atitinkamų tarnybų.

Šiais laikais protingi įstaigų vadovai randa gana daug įvairių galimybių paskatinti save ir darbuotojus. Tai dalyvavimas ES projektuose, prisijungimas prie įvairios tarptautinių fondų veiklos. Šimtai lietuvių kaip ekspertai važinėja mokyti kitų šalių valdininkų bei tarnautojų ir uždirba ne ką mažiau, nei vidutinio lygmens verslininkai.

Tik mažas niuansas – iš gatvės į šias struktūras nepatenkama.

Sėkmės.