Tokiomis dienomis aš noriu mesti rašymą ir tik keiktis nesustodamas, nenormine leksika, nes man jau gana. Kai perskaitysite šį straipsnį, keiksitės ir jūs.
Lietuvių grupinis susirgimas pasiekė apogėjų. Šita tauta (kurią aš myliu, nes esu jos dalis, bet, Dievas mato, ją vis sunkiau mylėti) galutinai nupušo su savo fetišu simboliams.
Kartoju dar sykį: mūsų parlamentas priiminėja įstatymus, kurioje miesto aikštėje turi būti pastatytas paminklas ir ką jis turi vaizduoti. Parlamentas sako, kad reikia paminklo mūsų herbui (Vyčiui), tai yra, reikia prisiminimo simbolio kitam simboliui. Tai maždaug tas pat, kaip parlamentui liepti, kuriame koncerte turi skambėti kokia daina, ir dar įsakyti parašyti dainą, kurioje būtų dainuojama apie Lietuvos himną.
Arba parlamentui paskelbti įstatymą, kuris paskelbs vieną miesto teatrą reprezentaciniu, ir tam teatrui liepti pastatyti pjesę, kurioje bus pasakojama (parlamento sprendimu) apie teatro pastatymą: scenoje bus pastatyta mažesnė teatro salė, kur vieni aktoriai vaidins aktorius, vaidinančius spektaklį, o kiti aktoriai vaidins žiūrovus, žiūrinčius tą spektaklį ir čežinančius saldainių popieriukus.
Scenarijų irgi turėtų patvirtinti Seimas ir režisierius bus įpareigotas pastatymą vykdyti tiksliai pagal to įstatymo raidę, o kad režisierius gerai vykdytų nurodymus, bus suformuota Seimo teatrinės kontrolės komisija, kuri prižiūrės ir scenografiją, ir apšvietimą, ir aktorių kostiumus pamatuos, ir aktorių grimą patvirtins.
Autoriau, tau reikia būti gerai nučiuožusio proto, sakysite jūs, kad sugalvotum tokį kliedesį. Tačiau paminklo ir aikštės atžvilgiu vyksta būtent tai, ir niekas neatsistoja ir nepradeda rėkti pasipiktinęs.
Taip yra todėl, kad lietuviai mėgsta paminklus labiau už viską, ir paminklai jiems yra universalus problemos sprendimas viskam – jei tik kas negerai, reikia daugiau paminklų ir memorialų. Kadangi mėgstamiausia lietuvių vieta yra kapinės, kurių kiekvienas nori aplakstyti kuo daugiau (kiti net sako, kad jiems mielos kapinės, sako, kapinaitės, kapeliai), tai nuo mažų dienų lietuvis pripranta prie šeimos antkapių kolekcijos ir išmoksta, kad žmogų reikia mylėti, kai jis numiršta, ir branginti reikia tai, ko jau nebeturi. Kiekvienas mūsų vaikystėje esame fotografuoti prie kokio nors paminklo Palangoje, dažniausiai – prie „Eglės žalčių karalienės“.
Mylėti tai, ką turi, džiaugtis gyvenimu, būti čia ir dabar reikštų būti laimingu, o šito lietuvis negali sau leisti. Todėl gyvenimas tarnauja mirčiai, o dabartis yra tik pasiruošimas tam laimingam momentui, kai ji pagaliau taps praeitimi. Senos tarkos, juodvarnėm lakstančios, krauna ir taupo tūkstančius laidotuvėms, iš anksto užpirkinėja karstus ir laiko ant aukšto pasidėjusios, o sekmadieniais matuojasi kelis įkapių variantus – kaip manai, dukrele, kuri suknelė man labiausiai tiks? Noriu išrinkti, kad jums nebereikėtų rūpintis. Ir niekas tų nupušėlių neišveža priverstiniam gydymui automobiliu su švyturėliais.
Paskui, kai mamutę pagaliau dievulis pasiima pas save, giminė pradeda rūpintis, žinoma, paminklu (tuo pačiu visi persirieja dėl palikimo, ginčijasi, parduoti ar neparduoti namą su sklypu ir kaip dalintis pinigus, jį pardavus). Antkapiniam paminklui negaila nieko, be to, jis skirtas ir prieš kitus pasipuikuoti. Tai yra taip smagu. Gaila, kad tik vieną kartą mamutė miršta. Galėtume kasmet šituo užsiimti.
Antkapių fetišistai paskui išrenkami į miesto, rajono ir šalies valdžią ir tada suvokia, kad savo aistrą paminklams galima pratęsti ir už kapinių ribų, ir statyti paminklus miestuose, miesteliuose ir bet kur kitur, ir būtų geriausia, jei jie primintų antkapius. Geriausias pavyzdys yra paminklas Vincui Kudirkai Vilniuje, iš kurio atrodo, kad jis toje aikštėje ir palaidotas, ir dar atrodo, kad poetas po mirties paliko labai daug turto, ir giminės iš tų pinigų užsakė brangiausią paminklą, kokį tik galėjo pagaminti vietos dirbtuvės.
Lietuviai stato paminklus, kur tik galėdami: vakar mačiau viename nudrožtame prekybcentryje (Vilniaus Savanorių prospekto gilumoje) paminklą pirkėjams: jis bronzoje įamžina bevardžius tėvą, mamą ir vaikigalį, kuris tų savo tėvų yra atitemptas į prekybos centrą. Gal jie dažnai ateidavo ten rinktis baldų ir kačių kraiko, ir dėl to numirė? Šiandien niekas nebeatsakys.
Jeigu kokius nors paminklus nukelia ir išveža į Grūto parką (didžiausia mūsų šalies atrakcija, skirta rodyti užsieniečiams, yra paminklų kapinynas, kitaip tariant, paminklinė paminklų kolekcija, pagalvokite apie tai), tai į jų vietą pastato kitų paminklų. Kai nukėlė paminklus nuo Žaliojo tilto, didžiausias rūpestis buvo – kokius paminklus pastatyti į jų vietą. Nes juk tiltas be paminklų yra ne tiltas: kaip žuvis be dviračio.
Lietuviai nuoširdžiai galvoja, kad užsieniečiai atvažiavę vertina šalį ir miestą pagal tai, kiek jie turi paminklų. Įrodymas buvo velionis šalies vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas, vyr. lietuvių paminklininkas, kurio didžiausias gyvenimo projektas buvo labai brangus paminklas įsivaizduojamiems Valdovų rūmams: pastatas, parodantis, kokie galėtų būti buvę Katedros aikštėje Valdovų rūmai, jeigu mūsų protėviai būtų turėję tiek valstybinių lėšų ir tiek bičiulių draugų statybos ir rangos įmonių vadovų postuose. Brazauskas šnekėjo, kad projektas apsimokės, nes užsieniečiai dėl jo važiuos į Lietuvą.
Aš norėjau pasiūlyti Seimui (ypač todėl, kad greitai rinkimai, ir dabar politikai labai gerai reaguoja į visokias idėjas, nori būti matomi, o savo minčių jiems neretai stinga) skubos tvarka sudaryti planą dėl Lietuvos generalinio įpaminklinimo iki 2030 metų: per dešimtmetį Lietuvoje turėtų atsirasti 520 naujų paminklų (po vieną per savaitę).
Reikia tik patvirtinti aikščių, skverų ir automobilių stovėjimo aikštelių sąrašą, kur jie stovės (jei paminklą J. Basanavičiui galima pastatyti mėlynoje parkavimo zonoje, tai kuo kiti didžiavyriai blogesni?), ir parinkti 520 nusipelniusių asmenybių – tie, kas dar gyvi, gali būti įrašyti avansu, tikintis, kad iki projekto pabaigos situacija pasikeis. Tada išdalinti užsakymus skulptoriams, liaudies meistrams ir akmentašiams, ir prasidės nesibaigianti šventė. Bet nesiūlysiu, nes, pažįstant Lietuvą, Seimas taip ir padarytų.