Ką manau apie paplūdimio idėją? Manau, kad ji puiki. Ir stop: esu socdemas, todėl užtikrinu, kad būtų tą paplūdimį sukonstravęs Gintautas Paluckas, pločiau ir jam. Taip pat pločiau ir Gabrieliui Landsbergiui, nors neįsitikinęs.
Ploju, nes vietoje deginančio, viską gyvą naikinančio negyvos aikštės asfalto atsirado atgaiva sielai ir kūnui. Tai siutina prieš rinkimus draugais su karbauskininkais tapusius dešiniuosius, mat jie, kaip ir S. Skvernelis, be asfalto ne iš vietos. Jiems džiaugsmas ir laisvė tik leftistinės išdaigos. Jiems Laisvė neįmanoma be Kančios. Tas, kas nejaučia Kančios, būtinai V. Putino agentas.
Taip arba panašiai rauda kolchoznikai Seimo nariai, todėl geriausiu Šiaurės Korėjos pavyzdžiu buvo nuspręsta įstatymų nurodyti, kaip tiksliai pilietis turi elgtis Lukiškių aikštėje. Visu pirma – verkti, raudoti, vaikščioti ant pirštų galų. Pastebėtas neraudojant, pilietis suimamas ir išvežamas į koncentracijos stovyklą kultūriniam perdirbimui į Naisių kolūkietį.
Tad pjesės „Pliažas“ pirmas veiksmas. Scenoje smėlio dėžė, ekrane matosi Palangos tiltas. Vienoje smėlio dėžės pusėje, kurioje matosi plakatai su užrašais „Be kančios nėra lietuvio!“ ir „Įėjimas tik dešiniesiems“, kilo panika tarp dešiniųjų. Mat Vilniaus pjesės „Pliažas“ autorius R. Š. nusprendė pastatyti ją tiesiai Lukiškių aikštėje priešais buvusius Gestapo, vėliau KGB rūmus (dešinieji turi slaptus atstovus Seime, pavardės žinomos, bet neminimos).
Mosikuodami kumščiais, paraudusiomis nuo raudų akimis išgirdus šią siaubingą žinią, jie puola kritikuoti režisieriaus idėją: „Lukiškių aikštė šventa, sakrali vieta, o autorius R. Š. kalasi sau ir savo partijai politinį kapitalą, juk rinkimai už kelių mėnesių.“ Vienas Veikėjas kelia jo supratimu genialiai protingą klausimą, nors tas nieko bendro su logika neturi, bet užtat labai emocingas. Žinia, emocijoms daug proto nereikia, atvirkščiai, kuo mažiau proto, tuo geriau: „O jeigu žyyyydų kapinėse „Pliažą“ būtų pastatę? O jeigu prie sinagogos, o jeigu...“
Žinoma, Veikėjo klausimas skirtas ne pjesės autoriui R. Š., bet kažkodėl teatro kritikui, tai yra nieko dėtam man. Gal kad esu žydų kilmės ir žydai visi vienodi todėl visi kalti? Juk „visi tai žino“. Kodėl man brukama mano kilmė negaliu pasakyti, juk kaltininkas Autorius, kuris gal tik apsimeta lietuviu? Ir „Pliažas“ pastatytas ne kapinėse ir ne prie Bažnyčios, o miesto centre, aikštėje. Visai šalia išdraskytų totorių kapinių ir nuverstos mečetės. Na, bet musulmonai, kaip „visi žino“ , visi iki vieno teroristai, tai nieko. Ką padarysi, dešiniųjų farse ne tokių dalykų nutinka.
Štai pasirodo dar vienas dešiniųjų Atstovas, tikrai nekvailas, aukštas išsilavinimas garantuotas. (Nors, žinia, aukštasis išsilavinimas Vilniuje nuo durnumo neapsaugo. Antraip nei visoje Lietuvoje. Tikrai nenoru teigti, kad visi durniai į Seimą persikėlė.) Atstovo pozicija tokia: Lukiškių aikštė Seimo numatyta būti Vilniaus ir Lietuvos reprezentacine, sakraline vieta, kurioje būtina tik melstis ir raudoti. Priešais, kitoje gatvės pusėje Genocido aukų muziejus, todėl pjesė „Pliažas“ pastatyta netinkamoje vietoje. Ši instaliacija rodo nepagarbą nukankintiems ir nužudytiems šiame pastate. Šalia smėlyje žaidžianti poniutė panaši į profesionalią Lietuvos vėliavos mojuotoja ir kurios hobis paišinėti ant sienų, išsiėmusi iš burnos soskę, sušunka: „Už Lietuvą, vyrai!“
Scenoje pasirodo žurnalistas Jacekas Janas Komaras, pavadinkime jį „Praeivis“. Jis pagal kilmę lenkas, o lenkai, kaip ir žydai „visi tokie ir visi šaukia Wilno nasze!“ . Taigi, Praeivis, praeidamas pro smėlio dėžę, niekieno neklaustas, mesteli kontrargumentą: „Visų pirma, „Pliažas“ pastatytas priešais Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją, todėl organiškai įsilieja į kūrybinę erdvę. Muziejus ne prie ko. O Santuokų rūmai pastatyti ant protestantų kapinių, Sporto rūmai ant žydų kapinių, Vilniaus senamiestyje, geto teritorijoje, kur tiesiog gatvėse žmonės mirdavo iš bado, vaikai plėšiami iš motinų rankų, stovi kavinukių staliukai ir žmonės gurkšnoja sau alų. Buvę geto butai, iš kurių buvo išvežti nužudymui 40 000 žydų, dabar švelniai tariant pasisavinti ir tapo aukščiausia klase. Dėl to niekam širdies neskauda.
Lazdynuose visokios atramos padarytos iš žydų kapinių paminklų. Ir ar niekam iš jūsų šis faktas nėra kažkokia moralinė problema? Kai žydai protestavo prieš namų statybas prie Sporto rūmų, ar jūs juos palaikėte? O gal protestavote prieš žydų „nachaliskumą“? O ir nepamirškite, kad Lukiškių aikštė tai paprastas turgus, kurioje prekiavo arkliais ir karvėmis. Ir po sukilėlių kartuvėmis prekyba vyko toliau. Ir tik prie sovietų Lukiškių aikštė tapo reprezentacine, mat Lenino paminklą ten pastatė. O kai keturis kartus per metus vyksta Kaziuko mugė ir prie buvusių KGB rūmų šurmuliuoja linksma, gal net įkaušusi nuo pilstomo alaus minia? O žiemą ledo arena ir rokenrolas? Irgi nieko tokio?“
– Taip, o, bet, tačiau, – užprotestavo Atstovas (regis, geologas, nors prisistato istoriku, pavardės Autorius nepateikė), – netikusios tos jūsų interpretacijos. Mes taip pat norime reprezentacinės Lenino aikštės, tik dėl visą ko be Lenino. Mes kalbame apie Lietuvos periodą, lietuvių charakterį, o žydai, tai jau jų nebeliko, su žvake nesurasi po to, kai mūsų generalisimas K. Škirpa juos visus pasiuntė nesakysiu kur, nes vėl prasidės interpretacijos, pone Praeivi.
Ir apskritai, Lietuva yra lietuvių reikalas, o ne lenkų. Gaila, kad K. Škirpa nereikalavo ir jūsų, lenkų, varyti lauk. Gerai, tokiu atveju mūsų kitas triuškinantis argumentas: Autorius R. Š. daro sau ir savo partijai rinkiminę reklamą už mokesčių mokėtojų pinigus, ką apie tai pasakysite?“
Į sceną įžengia Politologas su kauke ant veido. Pabrėžia, kad ne iš baimės parodyti veidą, bet dėl saugos reikalavimų, juk dešiniųjų pandemija tęsiasi. Sėda prie stalo, jį kalbina garsus žurnalistas Edmundas J. Jis paprašo Politologo prisistatyti, bet anas aiškina, kad svarbiausia ne jis, o ką jis pasakys. Juk Vilniuje nesvarbu kas sako, svarbiausia, ką sako (tai visiška netiesa, bet laidos vedėjas nutyli).
Edmundas J.: „Tad ką atsakysite į pjesės „Pliažas“ veikėjų kritiką esą R. Š. daro sau ir savo partijai reklamą? Partijos pavadinimo neminėsiu, neetiška“. Politologas, pasimuistęs tarė: „Akivaizdu, kad kiekviena partija, kiekvienas partijos lyderis valdžioje kiekvienu savo veiksmu daro sau reklamą idant išgyventi ne tik vieną kadenciją, bet ir mažiausiai dvi. Kritikų argumentas/kaltinimas Autoriui tiesiog bukas ypač bukiems. Politikas turi politikuoti, antraip jis ne politikas.
Dešinieji smėlio dėžėje elgiasi visiškai taip pat. Ir nėra įstatymo Lietuvoje reikalaujančio valdančios partijos su visa vyriausybe arba mero atsistatydinti prieš rinkimus. Tai ir šiuo atveju nesvarbu kokia Autoriaus pavardė ir kokiai partijai jis arba ji priklauso, Autorius turi priiminėti sprendimus, patinka kam, ar ne.“
Edmundas J.: „Bet ar Autoriaus pjesė „Pliažas“ pastatyta Lukiškių aikštėje nėra perspausta? Visgi kai kuriuos žmones toks sprendimas užgavo? Reikėjo tartis su tauta, tai yra su žiūrovu, diskutuoti...“
Politologas: „Esu politologas, ne psichologas vertinantis psichologines kolektyvines tautos ar žiūrovų traumas. Sakau tik, kad įstatymai nedraudžia valdančiajai daugumai reklamuotis. Ar kas uždraudė vienam buvusiam policininkui tapusiam premjeru dalinti skolintis iš bankų 5 milijardus (lyg koks Kubyyylius) ir varganus 200 eurų prieš pačius rinkimus padalinti kiekvienam Lietuvos pensininkui su tokia bravūra, lyg pinigai būtų jo paties? Ne.
Bet pasidalinsiu savo asmenine nuomone ir tik jums, ne jūsų žiūrovams ir klausytojams: vos tik eilinis žmogelis patenka į Vilnių ir ypač tampa valdžia, tuojau iš proto išeina. Iš tikro toks žmogelis yra menkysta, kuris, apsimetęs dvasingu patriotu, siekia užsmaugti laisvą visuomenę. Kitokių įrankių priversti mylėti Kančią ir jį patį jis neturi.“
Į sceną įsiveržia teatralų atstovai. Jie kaltina Autorių tuo, kad pjesę „Pliažas“ pavertė politine, o ne teatrine provokacija. Mane, teatro kritiką, žiūrovą iš šalies tikrai nustebino šis režisūrinis sprendimas. Nesusivaldęs atsistojau ir išrėžiau: „Ar skiriasi teatro provokacija nuo politinės provokacijos ir kuo? Kol nesilieja kraujas, kol vaikai sau krykštauja, tėvai atsipalaiduoja, keistai atrodo ne „Pliažas“, bet teatralų reikalavimas neperžengti ribų tarp teatro ir politikos. Uždėkite apynasrį politiniam teatrui ir gyvenimas taps nykia dykuma. Žinoma, bus galima užeiti į Nacionalinį teatrą, kaip „tais gerais sovietiniais laikais“ idant pasidžiaugti viešai neišsakytomis potekstėmis (nes bijojo išsakyti jas garsiai, kaip ir šiandien) ir taip pasijusdavai „kažkuo dideliu didelėje idėjoje“. Bet, užvėrus teatro duris vėl tapdavai eiliniu frigidiškos sovietinės tikrovės figurantu. Laisvė, ponios ir ponai teatralai, verta ir „Pliažo“ kainos, na, jeigu tos laisvės ir tokios laisvės išraiškos nebijai.
Beje, kai kitas buvęs Vilniaus Autorius A. Zuokas pastatė pjesę „Morkvinis dviratis“ taip pat kas netingi šaukė, kad kvailys, nevidonas, reklamą sau išdarinėja už mokesčių mokėtojų lėšas, spjauna į Kančią. Tiesa, pjesė nenusisekė, nes visus dviračius pavogė. Dabar jau taip vilniečiai nesielgtų, su laisve ir svetimu turtu šiek tiek apsiprato. Teks ir su „Pliažo“ pastatymu apsiprasti, nes miesto aikštės nėra kapinės, kuriuose būtina nutilti, kartą per sekundę išspausti ašarą.
Tokia, regis, dešiniųjų, politikuojančių šaralatanų ir amoralių kolchoznikų karbauskių Šiaurės Korėjietiška svajonė. „Moralinės panikos priepuoliai – primityviausias pseudopatriotų metodas Lietuvoje“, jų psichinę būseną nustatė garsusis Lietuvos šrinkas, psichiatras Dainius Pūras.
Patys kovoję ir kentėję už Laisvę taip niekada nesielgtų. Spekuliantai kančia neprivers visą miestą kentėti kartu su jais 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę. Miesto aikštės skirtos gyviems žmonėms. Laisvė ir yra skirta ja džiaugtis dėkojant tiems laisvę išlaisvinę“. Po šios tirados keli vyrukai apsirėdę lyg ir juodomis uniformomis įtartinai panašiomis į esesininkų su žvangančiais ant krūtinių papigiai nupirktais Gariūnuose ordinais, sugriebė mane ir išvilko iš „Pliažo“. Burbtelėjo, kad dabar Lietuvoje demokratija, tai ja ir naudojasi.
Deja, dėl šio tolerantiško įvykio, negaliu atpasakoti pjesės pabaigos. Sakė, kad „Pliažas“ tęsis iki liepos arba demokratijos ir laisvo Vilniaus galo.