Neabejoju, kad tikrai yra tokių, kurie pro šalį eidami stebi, kas gi ten tie, nenaudėliai, ant didvyrių kaulų savo bambas išvertę degina? O kiti galbūt galvoja: o va čia tie, kurie nepaiso gąsdinimų KGB aukų šmėklomis ir tiesiog švenčia laisvę. Labai gerbiu Lietuvos istoriją, gerbiu mūsų didvyrius, gerbiu jų aukas ir atminimą. Net neabejoju, kad visi gerbiame. Ir niekam turbūt nesinori kaip nors jų pažeminti. Ar kaip nors išniekinti jų atminimą. Visada ir visur norisi adekvačios ir išmintingos diskusijos.

Visada ir visur norisi adekvačios ir išmintingos diskusijos.

Lukiškių aikštės atveju taip pat: ar toks projektas, kaip paplūdimys, kaip nors sumenkina mūsų istorinius didvyrius ir jų atminimą? Jeigu taip, kaip teisingai turėtų būti traktuojama tokios vietos paskirtis? Ar čia gali būti fontanai, o juose ar gali maudytis vaikai? O gal šioje vietoje piknikaujantys miestiečiai yra naujas požiūris? Ir nauja galimybė supažindinti su Lietuvos istorija visus, kurie į tą paplūdimį ateina? Tik kitokia forma. Ir gal Vilniaus merui būtent ta formą reikėjo pirmiausia atrasti ir išdiskutuoti, ne tik supilti smėlį, atvežti gultus ir pastatyti ženklus „Rykliai. Neplaukioti“?

Gal visiems politikams, kurie staiga taip susirūpino istorine atmintimi, reiktų nustoti tik politikuoti, nes būtent tai ir labiausiai priešina visuomenę. Kad įmanoma į įvykius ir mūsų didvyrius pažvelgti kitaip, atspindi Adolfo Ramanausko - Vanago istorija. Jo laidotuvės buvo kažkas neįtikėtinai šviesaus. Jokių raudų, jokios kančios, tik pasididžiavimas, kad esame tokios asmenybės kraštiečiai ir galime jį palydėti į paskutinę kelionę. Partizanų dainos skambėjo visose Vilniaus gatvėse, už Vanagą buvo keliami bokalai. Ir dabar paklauskite bet kurio vaiko, ar jis žino, kas yra Vanagas? Neabejoju, kad dauguma žinos, nes gal jų tėvai tuos bokalus kėlė, partizanų dainas dainuodami, o po to savo vaikams pasakojo, kokia istorinė asmenybė būtent taip pagerbiama.

Atsisveikinimas su partizanų vadu parodo, kad vis gi mokame nebūti amžinomis aukomis, kuriems reikia tik sielvarto ir raudų. Mokame į istoriją ir didvyrius pažvelgti kitaip, ir pagerbti juos patrauklesnėmis ir labiau įsimintinomis, nei amžina kančia, formomis.

Dar vienas pavyzdys – birželio 14-ąja, Gedulo ir vilties dieną, jau ne pirmi metai vyksta „Misijos Sibiras“ akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurios metu visi norintys skaito kalinių ir politinių tremtinių vardus ir likimus. Skaitymai vyksta daugiau nei parą, yra tiek norinčių skaityti, kad tenka iš anksto rezervuotis laiką, kaip šiais metais, kai skaitymai vyko virtualiai, arba laukti eilėje, kai skaitymai vyksta gyvai, prieš tą pačią Lukiškių aikštę.

Akcija: "Ištark, išgirsk, išsaugok". Vilnius. Foto: Žygintas Jurevičius

Kodėl toks susidomėjimas? Nes tai yra tikra, jautru ir labai stipru. Tai kitokia pagerbimo forma, gyvoji istorija, kurioje gali sudalyvauti kiekvienas iš mūsų.

Rastume ir daugiau pavyzdžių. Štai, kad ir „Šventiniu bankuchenu“ prisistatančio Luko Šidlausko sukurtas „Lietuvos istorijos repas“, teigiamai vertinamas net istorijos profesorių. Teigiama, kad šiandien virš 6 milijonų peržiūrų „Youtube“ kanale turintis kūrinys, pagerino šalies moksleivių supratimą apie istoriją ir jos herojus. Ir tam reikia visai nedaug – tiesiog kitokios pateikimo formos. Ir kitokio požiūrio.

Taip, deja, tenka pripažinti, kad nemažai daliai tautiečių vis dar labai patinka verkti visur ir dėl visko. Viskas yra blogai kas bebuvo nutikę ar kas dar nutiks. Toks amžinų aukų sindromas.

Požiūris yra esminis momentas visur ir visada, kiekvienoje situacijoje. Ar mes matome stiklinę pusiau tuščią, ar pusiau pilną? Kaip mes norime priimti ir reaguoti į tai, kas mūsų šaliai ir jos piliečiams nutiko? Ar turime reaguoti kaip į kančią, dešimtmečiais ar net šimtmečiais trunkantį nesibaigiantį sielvartą? O gal pasižiūrėkime kitu kampu? Taip, deja, tenka pripažinti, kad nemažai daliai tautiečių vis dar labai patinka verkti visur ir dėl visko. Viskas yra blogai kas bebuvo nutikę ar kas dar nutiks. Toks amžinų aukų sindromas. Bet tai nėra tikra kančia - būti aukomis tiesiog labai patogu, nes tada gali tik skųstis, bet nesiimti iniciatyvos, neprisiimti atsakomybės. Tada galima spekuliuoti kančia, ką labai sėkmingai daro mūsų politikai.

Žurnalistas ir rašytojas Arkadijus Vinokuras, stebėdamas batalijas dėl Lukiškių aikštės paplūdimio štai ką pasiūlė : „Beje, turiu rimtą pasiūlymą: įrenkime Raudos ir Kančios sieną Izraelio Raudos sienos analogu. Reikėtų rasti tokią uždarą erdvę po atviru dangumi Vilniuje. Jeigu izraeliečiai paklūstų spekuliantams kančia, visos Izraelio miestų ir miestelių aikštės būtų paverstos Kančios aikštėmis. Bet – taip nėra.“

Žmogaus teisų stebėjimo instituto vadovas, psichiatras, profesorius Dainius Pūras prisiminė vieną diskusiją, vykusią prieš septynerius metus. Joje buvo svarstyta, ką reiktų keisti Lietuvoje, kad mus supanti aplinka skatintų džiaugtis, o ne emigruoti ar dar blogiau - žudytis. Tai štai, anot D. Pūro, toje diskusijoje gimė idėja, kad aikštės, ir visų pirma Lukiškių aikštė, turi virsti erdve, kurioje žmonės rinktųsi žaisti ir džiaugtis, o ne liūdėti.

„Lukiškių aikštė galėtų tapti didžiule smėlio dėže. Joje būtų daug žaislų ir žaidimų, ir tokia kūrybiška aplinka skatintų žaisti ne tik vaikus, bet ir suaugusius“, – prisimena D. Pūras.

Dainius Pūras

Jis teigia, kad visi tada suprato, kad smėlio dėžė, užpildanti didelę dalį Lukiškių aikštės, yra provokuojanti idėja. Bet svarstė, cituoju D. Pūrą, kad „būtent tokių provokacijų Lietuvai labai reikia, jei išties norime siekti sveikos visuomenės, kuriai nebesinorėtų užsiimti per ilgai užsitęsusia kolektyvine savinaika“.

Ir dar profesorius pateikia citatą iš priimto sprendimo : „Žaidimų aikštelės suaugusiesiems“. Kurti ir plėsti „gyvas“ viešąsias erdves ir „žaidimų aikšteles suaugusiesiems“ – skatinti socialinį gyvenimą miestuose, regionuose, sukurti ir pritaikyti regionų/ rajonų/ gatvių laimės indeksus, įtraukti į varžytuves, kur pasiekiami aukščiausi rodikliai. Siūloma pradėti nuo Lukiškių aikštės kaip laimingos erdvės koncepcijos atnaujinimo. Idėjos globėjai: Algirdas Kaušpėdas, Sergėjus Muravjovas, Gediminas Urbonas...“. O jegu dar ši idėja būtų papildyta mintimis, kaip būtų galima istoriškai apipavidalinti kiekvieną aikštę, tobulas variantas būtų.

Algirdas Kaušpėdas

Lukiškių aikštė ir jos paskirtis galėjo tapti objektu išmintingoms diskusijoms, kokioje aplinkoje mes norime gyventi. Ir kaip galime istoriją padaryti gyvą ir patrauklią. Įsimintiną. Dabar tai tapo rietenų objektu. Naudos dėl to - vėl jokios. Bet gal kitais metais bus kitaip. Gal visi pasistengsime, jog būtų kitaip. O šiais dar paverkime.