Visos reformos jau užbaigtos, biudžetas braška nuo perteklinių pajamų, kaip grybautojo pintinė. Mokytojai, slaugės ir ugniagesiai džiaugiasi šalies vidurkį pralenkusiais atlyginimais, o emigrantai iš visų Europos pakraščių skuba grįžti pasimėgauti gerovės valstybės privalumais. Sakot, ne viskas taip gražu, net ir tie pinigai, kuriuos valdžia prieš rinkimus kam ne kam padalino, yra pasiskolinti arba, kaip neištvėrusi pakomentavo Dalia Grybauskaitė, „išėjimo iš krizės priemonių pasekmės pernešamos ateities kartoms“.
Tačiau kaip apie tai kalbėti rinkėjams, kurie džiaugiasi padalintomis išmokomis, kaip penktą dieną neišsiblaivantis Jonas su nuvytusiu ąžuolo vainiku ant kaklo, gavęs kaimo krautuvėje dar vieną butelį į skolą?
Opozicijos nuogąstavimų niekas negirdi ir nesiklauso, „valstiečiai“ čiupinėja per karantiną užaugusį savo reitingą ir patys negali patikėti – dar mėnuo, kitas ir pralenks konservatorius. Kai jau atrodo, kad nieko svarbaus nutikti negali, gerovės valstybėje neliko jokių audrų, Remigijus Šimašius išpila aikštėje tą smėliuką, tarsi Anuška iš Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ aliejų, ant kurio turės paslysti, patekti po tramvajum ir likti be galvos susireikšminęs Maskvos rašytojų organizacijos valdybos pirmininkas Michailas Aleksandrovičius Berliozas.
Pas mus galvas nurovė pusei Seimo, pradedant Kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu ir baigiant „bekiaušiais homoseksualais“ aikštės paplūdimio lankytojus pavadinusiu Petru Gražuliu. Tėvynės sąjungos krikdemai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas staiga tapo bendraminčiais su „valstiečiais“, o buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas nepraleido progos įgelti buvusiems bendražygiams iš Laisvės partijos. Penktadienį prie jų suskubo prisijungti ir prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad neįžiūri smėlyje laisvės.
Truputis smėlio į akis suteikė galimybę padaryti tai, ko centro dešinės politikai seniai siekė – išskirti Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį ir TS-LKD, nes oponentams iš tolimosios dešinės ir kairės buvo beveik pavykę įteigti visuomenei, neva jie visi vienodai suliberalėję. Dabar R. Šimašius pasislenka toliau į kairę ir žvejoja balsus beveik prie pat snūduriuojančių socialdemokratų krantų, Liberalų sąjūdis paima Viktorą Pranckietį ir kuria santūraus liberalizmo įvaizdį, o TS-LKD lieka viskas į dešinę nuo centro bei visiškas patriotizmo monopolis.
Prisipažinsiu, iš pradžių ir aš maniau, kad paplūdimiu Lukiškių aikštėje susidomės tik „Laisvės kalvos“ maketą dažais apipylusi mokytoja ir keli Vytauto Sinicos diriguojami senoliai. Na, gal dar ponia Stanislava iš Telšių rajono, kuri valgo smėlį. Ir kokios trys Gedimino prospekto katės. Suklydau, nes užmiršau, kad TS-LKD ir Liberalų sąjūdyje kaip tik dabar vyksta partiniai kandidatų į Seimą sąrašo reitingavimai. Kas gi pražiopsos progą priminti savo partiečiams, kad yra tvirti kaip ąžuoliniai rūpintojėliai laisvės kovų atminimo ir šventų vietų gynėjai.
Konservatoriams žarstant R. Šimašiaus smėlį gali pavykti susigrąžinti bent dalį rūsčiai patriotiškai nusiteikusių rinkėjų, išbarstytų į smulkius tolimosios dešinės sambūrius, pradedant Vytauto Radžvilo Nacionaliniu susivienijimu ir baigiant Rimanto Dagio Krikščionių sąjunga. Laisvės partijai – įtikinti liberaliųjų pažiūrų miestiečius, kad būtent ji geriausiai sugebėtų tapti tuo saugikliu būsimajame Seime, kuris apgintų piliečių teisę džiaugtis gyvenimu ir laisvai pasirinkti būdus, kaip mylėti Tėvynę.
Tik vienam R. Karbauskiui šita smėlio audra gali baigtis liūdnai, jei nepavyks ištesėti pažado, kad jau kitą savaitę Lukiškių aikštėje paplūdimio neliks, o Vilniaus meras pasirodys už jį stipresnis. O kadangi Kultūros komiteto pirmininkas leptelėjo, kad toje vietoje, kur dabar yra paplūdimys, kadaise stovėjo kartuvės, tai belieka laukti, kol jos bus atstatytos, vos tik Seimas įves tiesioginį aikštės valdymą.