Logiškai prognozuotą šurmulį sukėlė balandžio 18-osios vakarą „YouTube“ transliuotas žurnalisto Dmitrijaus Gordono beveik 4 valandų interviu su 2014-ųjų dramos Kryme bei Rytų Ukrainoje veikėju Igoriu Girkinu (jis ir Strelkovas).

Jei koncentruotai, audringos reakcijos į publikaciją emociniais-semantiniais poliais galima laikyti „dantingo“ interneto leidinio „strasty.com“ antraštę „Gordonas dar niekada nebuvo taip arti žlugimo“ ir Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotojo Gyunduzo Mamedovo padėką žurnalistui už iš interviuojamojo gautus parodymus, kuriuos Ukrainos visuomenė bei teisėsaugo organai išgirdo, taip pat dėl 2014-ųjų liepą numušto „Malaysian Airlines“ lėktuvo virš Rytų Ukrainos, kai žuvo visi 298 juo skridę žmonės, įskaitant 80 vaikų.

Pats žurnalistas kitą dieną paskelbtame (irgi „YouTube“) kreipimesi nurodė, kad iki jo I. Girkino apie Ukrainoje padarytus nusikaltimus nekamantinėjo niekas, kompiuterio jungtis su teroristo parodymais jau Hagoje, kur prasidėjo teismas dėl „Malaysian Airlines“ lėktuvo tragedijos, ir kad parodymai bus ypač reikšmingi ir procesuose dėl Krymo aneksijos bei konflikto Ukrainos rytuose. Ir reikalavo atsiprašyti visų, kas jį gėdino, nes jiems patiems dėl to būsią gėda.

Interviu herojus I. Girkinas rusų interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ D. Gordoną pavadino nuostabiu profesionalu, jog abu pokalbio dalyviai sprendė savus uždavinius ir darė tą sėkmingai.

Dėl pilnesnio vaizdo tikriausiai tinkama pateikti ypač gausių komentarų fragmentus: (...) absoliučiai nesvarbu, ką pasakė Girkinas (...) Ką jis bepasakytų, tai pasimirš per tris dienas (...) Vokietijoje neatsirado savo „Gordono“, kuris interviuotų Trečiojo reicho veikėjus ir dar vadintų juos „protingais“ bei „didžiais“. Tai pagrindinė D. Gordono klaida (??) – pasirodė esąs neišrankus intervuotojas. O vokiečiai išrankūs (...) tikram žurnalistui neturi būti jokių ribojimų išskyrus etinius (...) Kukurūzų spragėsiai, draugai, kukurūzų spragėsiai. Tiesiog Gordonas turėjo 996 tūkstančius prenumeratorių „You Tube“. O jam reikėjo milijono.“ (komentarų punktuacija nekeista)

Ir statistinė dalis: interviu „YouTube“ pažiūrėjo 2 702 974 vartotojų, „Like‘ų“ pelnyta 62 tūkstančiai, „Dislike‘ų“ – 51 tūkstantis, siužetas sulaukė 29 512 komentarų (gegužės 21-osios rezultatas). Žurnalistas prenumeratorių skaičų paaugino iki 1,14 milijono.

Irgi galima tarti – tai ir visa informacija, kurią turime žinoti. Koks statistinis rezultatas (įspūdingas) ir per kokį laiką pelnytas. O ne faktas, kad buvęs rusų specialiųjų tarnybų pulkininkas Ukrainos rytuose asmeniškai nužudė ukrainiečių kankinius Jurijų Djakovskį, Jurijų Popravką, Valdimirą Rybaką. Ir kad asmeniškai dalyvavo kankinimuose. Dar, kalbant apie neprivalomą etinę reikalo pusę, yra ir publicisto Iljos Milshteino sakinys iš jo teksto „Be muilo ir dulkių“ („Grani.ru“ 05 20), jog paklausus apie dalyvavimą konkrečiuose nusikaltimuose, I. Strelkovo veidas akmenėdavo ir iš po bebaimio čekisto-baltagvardiečio kaukės išryškėdavo samdomo galvažudžio fizionomija.

Mieguistoje Lietuvoje – savos pramogos: dėti į „Facebooką“ kiekvieną kvėptelėjimą ir daugiau mažiau profesionaliai jį „puoselėti" iki aukštumų „pagal galimybes“ (ne žmogžudystė gi). Arba apdairiai „kovingai“ Seime (gegužės 19-osios posėdžio pabaiga) ravėtis dėl imuniteto reikšmės žmogaus ir lietuvio egzistenciniam likimui ne tik iškilių filosofų Vydūno, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, bet ir Billo Gateso bei 5G kontekste. Jei koks netyčia į „batalijas“ papuolęs naivuolis yra nusikalstamai nuoširus, likusiems „prelengentams“ šlovės tik daugiau.

Kita vertus, tai byloja apie parlamento intelektualėjimą, jau įvaldžius „Google“ paieškos sistemą.

Beje, iš kalbos – iškart po seimūnų „bekompromisės kovos“ dėl imuniteto reikšmės nacijos ir planetos ateičiai gegužės 20 dieną Moldovos stačiatikių cerkvės sinodas kreipimesi į šalies valdžią pareikalavo, kad vakcinacija nuo COVID-19 (kai jau bus) turi būti tik savanoriška, nes jos metu į žmonių organizmus gali būti instaliuoti mikrolustai (angl. chip), tokia tikėtinai yra globali „antikristų“ plano dalis, planetą „sučipavus“ užsiimti jos kontrole 5G technologijos pagalba.

Dokumente minimas ir B. Gatesas kaip pagrindinis užmačios „pilkasis kardinolas“. Rusijos stačiatikių cerkvės dalis, bet plačia autonomija disponuojanti Moldovos cerkvė yra pagrindinė religinė konfesija šalyje ir turi apie 3 milijonus sekėjų.

Dvi „sąmokslo dvasios“ gali atrodyti tik sutapimu laike, bet galima ir interpretacija apie svaiginantį sakmių pasaulį. Kad ir iš serijos: „Vėjas yra įkištas į statinę, o ši vole užkišta. Šitą statinę saugo aklas senis. Kai jis grabaliodamasis atkiša volę, vėjas ištrūksta ir tada pučia kaip pasiutęs. Kiekvieną kartą tol pučia, kol aklas senis iekšo volės. Kai suranda volę, užkiša statinę – ir vėjas prapuola.“ (Sužeistas vėjas. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės. „Vyturys“, 1987, p. 8)

Sakmės yra itin gausus lietuvių pasakojamosios tautosakos žanras, ką patvirtina statistika (apie 139 000 nuorodų „Google“; gegužės 25-osios rezultatas).

Iš kitos pusės, XXI amžiaus postmodernaus viešo naratyvo (kai nėra reikalo laikytis faktinių, etinių ribų, „nėra viršaus nei apačios“ – anot poetės) kontekste čia pateiktas situacijas galima laikyti gyvenimą vienaip ar kitaip veikiančiais, formuojančiais „to kito, naujo (sekančio?)“ etapo ženklais.

Iki „to kito“ Londone leidžiamo dienraščio „al-Quds al-Arabi“ redaktorius Abdelis Bari Atwanas interviu iš Osamos bin Ladeno ėmė 1996-aisiais. Ne kartą teroristą numeris interviavęs Ahmedas Zaidanas iš televizijos „Al Jazeera“ paskutinį kartą tą darė 2000-ųjų gegužę.

Bet Talibano lyderius CNN, BBC žurnalistai kalbino ir po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. 2006-ųjų birželio 7-ąją BBC ištisą dieną suko vaizdus su nužudyto naujo „al Qaeda“ lyderio ir naujos islamistų ikonos (po O. bin Ladeno) už įkaitų užsieniečių žudymą ir mirtininkų išpuolius Irake atsakingo Abu Musabu al Zarqawio foto, taip dienai „padariusi“ galvažudį žvaigžde.

Šių metų gegužės 18-ąją planetos tikintieji minėjo 100-ąsias gimimo metines Jono Pauliaus II, vieno ryškiausių žmonių, kad nors vadovavusio Romos katalikų bažnyčiai. 2005-ųjų balandžio pradžioje praktiškai visos planetos televizijos nesitraukė iš Šv. Petro aikštės Vatikane, jų dėka pasaulis realiu laiku sekė popiežiaus merdėjimą, kol 2005-ųjų balandžio 2-osios 22 val. 37 min. Lietuvos laiku šis baigė žemiškąją kelionę.

Realiu laiku pasaulis sekė ir Rugsėjo 11-osios tragediją.

Vertybiniu požiūriu greta pateikti šiuos faktai – net nusikaltimas. Kita vertus, „Like‘ų“ industrijos tada dar nebuvo.

Išeitų, dabartiniai reikalai – iš tiesų „tas kitas etapas“, kai nebereikia būti fundamentaliu blogiu (vos 4 ukrainiečius nužudė asmeniškai) ar tiesiog mulkiu (nežinoti/ignoruoti B. Gateso labdaringos veiklos mastus), kad „Like‘ų“ statistika pelnytum šlovę bei „pijarą“, kuriam net nelabai reikalinga viešųjų ryšių paspirtis.

Kas buvo ar atrodė nusikalstama iki „Like‘o“ tapsmo industrija, dabar tiesiog įsitvirtina – bet kas vertinama vien perspektyvaus (pavyzdžiui, artėja rinkimai) intereso pagrindu, neperspektyvūs (be ateities) interesai tokiais ir lieka be svarstymų ir sentimentų. Dėl perspektyvaus-neperspektyvaus skirties apsisprendžiama akimirksniu.

Atitinkamas istorijų atrankos algoritmas. Pramogų pasaulio švyturiui Jasonui Derulo gana nesėkmingai baigėsi edukacinis-reklaminis (ar reklaminis-edukacinis) kukurūzų burbuolės valgymas, pasitelkus gręžtuvą (visuomenėje įrankis labiau žinomas drėlės pavadinimu).

Gegužės 22-ąją interneto tinkle „Tik Tok“ paskelbtame siužete publika stebėjo, kaip prie „Corn Drill Challenge“ ryžęsis prisijungti dainininkas rengiasi kąsti ant besisukančio gręžtuvo (drėlės) pamautą burbuolę ir net kanda, bet paskui reikalai pakrypsta kažkaip ne taip. Žvaigždė išjungia gręžtuvą (drėlę), publika regi jo sutrikusį veidą, kol J. Derulo ryžtasi apnuoginti dantis, juos jis, pasirodo, nulaužė („nudrožė“).

Kadangi įrašas surinko virš 2,6 milijono „Like‘ų“ ir beveik 36 tūkstančius komentarų, nusikalstama po juo nepaskelbti persergėjimo publikai „Nebandykite to daryti“. Edukacija, pašaukta šildyti žmogaus egzistencinę dramą.

Anksčiau gyvybinga metafora, jog kokybiška informacija visada ims viršų prieš dezinformaciją, nebesuprantama pasaulyje, kur galima paleisti „škvalą“ žinių apie ką tik nori ir beveik už dyką. Visų tikslas panašus – nuo idėjų „išvalytą“ viešąjąją erdvę kuo skubiau užpildyti pačiam naudingu indiferentišku turiniu. Jei anksčiau propagandą buvo galima laikyti purviniausia iš meno saviraiškų, dabar tas neaktualu, taigi propagandos neliko.
Arūnas Spraunius

Britų žurnalistas, televizijos prodiuseris, bet ir vadovaujantis Londono universiteto naujausių įtakų kūrimo technologijų tyrimų programai Peteris Pomerantsevas naują knygą „Tai ne propaganda. Pasaulinio karo su tikrove kronikos“ (This Is Not Propaganda. Adventures in the War Against Reality) dėlioja iš interviu su ypač marga publika („troliai“, „elfai“, „Twitterio“ pranašai, technologinio populizmo (pop-up) atstovai, informacinių karų šarlatanai, interneto „trolių fermų“ savininkai etc.) ir vengia žodžio „propaganda“, mat šis, jo vertinimu, visiškai „nunešiotas“ daugybės interpretacijų.

Kuomet su savo ataskaitomis supažindina liberalus demokratus (dažniausiai besiformavusius Šaltojo karo aplinkybėmis), jį glumina, kokie šie sutrikę. Politikai nebesupranta, kas jų partijose, biurokratai nesusigaudo, kas yra valdžia. Kažkada skambius, prasmingus žodžius, tokius kaip „demokratija“, „laisvė“, dėl kurių palyginti neseniai aukotasi, dabartinė tikrovė atmeta kaip atliekas.

XX amžiuje „dar“ ideologijų ir didžių istorijų laikais veikė paprastos formulės: jei yra „idėjų rinka“, žodžio laisvė, konkurencijoje galų gale laimi tai, kas vertingiausia, taigi demokratija. Būvis gal chaotiškas, bet visuomenei naudingas. Dabar šis algoritmas byra, žodžio laisvę profesionalai nesunkiai „užkalba“ ar „užkloja“ informaciniu triukšmu. Anksčiau gyvybinga metafora, jog kokybiška informacija visada ims viršų prieš dezinformaciją, nebesuprantama pasaulyje, kur galima paleisti „škvalą“ žinių apie ką tik nori ir beveik už dyką. Pasak P. Pomerantsevo, tokios piguvos nebuvo niekada.

Visų tikslas panašus – nuo idėjų „išvalytą“ viešąjąją erdvę kuo skubiau užpildyti pačiam naudingu indiferentišku turiniu. Jei anksčiau propagandą buvo galima laikyti purviniausia iš meno saviraiškų, dabar tas neaktualu, taigi propagandos neliko.

Prie publikos taikomasi, technologijos šioje veikloje – puikus partneris (nebe pagalbininkas). Svarbiausia, kad technologija dirbtų, ir nėra skirtumo, aiškinsite, kaip „viskas yra“ sąmokslo teorijų serijomis, meluosite ar imsitės dar ko nors (pavyzdžiui, skelbsite teisybę). Net interneto „trolių“ siuatėjimas apskritai jau virto beveik klubine veikla, technologijos pakeitė žinių gamybos logiką ir struktūrą, sau vietą čia dabar ras bet kas.

Knygos „Tai ne propaganda“ autorius pateikią pavyzdį, kaip tobulėja kraštutiniai dešinieji – ragina stabdyti santuokas tarp skirtingų rasių atstovų, nes jie už rasių įvairovę. Mes mylime rases, o tos santuokos juk suvienodins visus...

Pora iškilių Jungtinės Karalystės (JK) propagandininkų. Buvusio BBC vadovo sūnus, Oksfordo universiteto absolventas (greta kitų aukštųjų) Seumas Milneas ilgai buvo vienas dienraščio „The Guardian“ redaktorių, tebeneslepia apmaudo, kad ministrės pirmininkės Margaret Thatcher laikais tėvą iš BBC šefo pareigų išmetė, neseniai atvirai skelbė, kad Josifas Stalinas gal veikė nepriimtinais metodais, bet – šaunuolis, pasiekė daug. Tapęs buvusio leiboristų partijos lyderio Jeremio Corbyno spaudos atstovu paskutiniuose rinkimuose į parlamentą, beveik asmeniškai prisidėjo prie partijos žlugimo juose, kai leiboristai pasirodė prasčiausiai per paskutinius 40 metų.

Dar vienas Oksfordo absolventas, „Brexit“ architektas Dominicas Cummingsas, skaitmeninių technologijų meistras, kuriam nusispjaut į ideologiją, visą laiką ieško, kas iš tiesų dirba, kol randa tą emocinį šūkį, prekės ženklą, padedantį laimėti. Kad nusispjaut į ideologiją, nurodo ir aplinkybė, jog, pasak jo aplinkos žmonių, yra pakankamai skeptiškas dėl „Brexit“.

Taigi pora laikysenų – kraštutinai ideologizuota ir ideologiją kategoriškai ignoruojanti, ciniškai imanti bet ką, kad tik dirbtų. Ir tų laikysenų atstovų veikimo rezultatai – ką rinkimuose gavo leiboristai ir „Brexit“ pergalė.

P. Pomeranstevas kai kada skelbia tekstus, veda radijo laidas, bet dažniausiai su įtarimu žvelgia į kažkada „gimtą“ viešąją erdvę, nes, pasak paties, ima siaubas dėl to, „ką mes čia padarėme...“.

Kita vertus, gal esame liudininkai naujos antropogenezės, apie kurią svarsto filosofas, kultūrologas Mikhailas Epsteinas, primenantis apie mioceno apochą (prasidėjo prieš 23,03 milijono, baigėsi prieš 5,333 milijono metų), kai globalus atšalimas tropinius miškus pakeitė savana ir iš medžių išvijo primatus, mūsų protėvius, kurie jau ant žemės atsistojo ant kojų, rankos išsivadavo visokiai veiklai, taip pat darbo priemonių kūrybai, ir primatai tie sparčiau pajudėjo homo sapiens linkui.

Panašiai dabar mirtino viruso akivaizdoje žmogus ypač sparčiai kraustosi į virtualią tikrovę, ir tai gali būti postūmis į naujo žmogaus – Homo Sedens (Sėdintis žmogus) – raidos etapą (tą kitą). Ypač kai esama ir tezės (ją propaguoja pavyzdžiui, kalbininkas, semiotikas Winfriedas Nothas), jog lietimo kultūra ne tik riboja komunikaciją, bet net represuoja atskiras visuomenės grupes.

„Like“ai kaip tik gal reiškia naują socializaciją ir naują solidarumą, ypač kai aktuali socialinė distancija. Kukurūzo burbuolė, drėlė ir 2,6 milijono „Like‘ų“. Nušovei keturis ukrainiečius – ir 62 tūkstančiai „Like‘ų“. Ir jokios žmogiškos dramos...
Arūnas Spraunius

Apibendrinant, žvaigždei vargu ar būtų perspektyvu bandyti valgyti burbuolę ant gręžtuvo (drėlės), jei jis neturėtų galimybės tą komunikuoti.

„Like“ai kaip tik gal reiškia naują socializaciją ir naują solidarumą, ypač kai aktuali socialinė distancija. Kukurūzo burbuolė, drėlė ir 2,6 milijono „Like‘ų“. Nušovei keturis ukrainiečius – ir 62 tūkstančiai „Like‘ų“. Ir jokios žmogiškos dramos...

Šiuolaikiniai vieši naratyvai ypač telkiasi į publikos psichologiją, mat jos dėmesį pelnyti ypač sunku. Pabandyk išsikapstyti iš kelių milijonų „Google“ nuorodų, o išsikapstyti reikia, priešingu atveju toks tu ir profesionalas. Atšiaurokoje „Like‘ų“ ir socialinės distancijos tikrovėje nelieka nieko kito kaip asmeniškai rinktis, kurį iš herojiškų naratyvų apdairiai matuotis. Ir šiukštu nekvaršinti galvos mintimis, kas ta empatija, kuriam galui ji... Statistikos laikais moralas nieko nebedomina, tam banaliai nėra laiko.

P. S. Šis tekstas, jis kurptas remiantis kokiais dar „ikiLike‘iniais“ motyvais? Tarkim, vertybėmis? Baikit...