Serialas „Naisių vasara“, kultūrinė ir švietėjiška mecenatystė, autobusiukai, važinėjantys po regionus ir kviečiantys prevenciškai išsitirti, lėtai, bet užtikrintai ruošė politinį lauką būsimai pergalei, kai tuometinė socialdemokratų koalicija kamavosi Vijūnėlės zadanijų, premjero žento, auksinių šaukštų ir miltų skandaluose. Vyšnia ant torto R. Karbauskiui tapo populiariausio A. Butkevičiaus vyriausybės ministro S. Skvernelio laimėjimas politiniame aukcione.
Visuomenei buvo pristatyta darnuvos darbotvarkė, kaip visa Lietuva tuoj virs Naisuva. Tačiau tikroji politinė darbotvarkė buvo sudėliota Vado galvoje. Joje – vienas punktas. Įsitvirtinti valdžioje. Kad visos investicijos ne tik atsipirktų, bet ir pradėtų nešti grąžą.
Demokratinėje santvarkoje yra trys svarbiausios kliūtys, trukdančios lengvai pasiekti tikslą: opozicija, žiniasklaida bei kitos konstitucinės valdžios grandys. Tiksliau viena grandis. Prezidento institucija, vienintelė nekontroliuojama valstiečių. Institucija, kuri skiria teisėjus, teikia Generalinio prokuroro, VSD, STT ir kitų svarbių institucijų vadovų kandidatūras. Prezidentūros perėmimas turėjo užtikrinti absoliučią valdžios vertikalę ir 2020 m. Seimo rinkimų laimėjimą. Jokių trukdžių, jokios atsvaros, jokių vetuotų įstatymų – viskam žalia šviesa. Todėl gyvybiškai svarbiu uždaviniu tapo Sauliui Skverneliui laimėti prezidento rinkimus. Tam turėjo pasitarnauti ir išdalintas milijardas milijonui.
R. Karbauskis suprato, kad svarbiu faktoriumi bus tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kokios taktikos laikytis jos atžvilgiu? Pradžioje išbandyta medaus mėnesio taktika. Valdantieji įsiklausydavo į Prezidentės patarimus, veikė geranoriško bendradarbiavimo atmosferoje, o R. Karbauskis vienoje televizijos laidoje prisipažino, kad labiausiai imponuojanti moteris Lietuvos istorijoje – D. Grybauskaitė. Tačiau tuo nenupirko ir neužliūliavo šalies vadovės. Pirmus valstiečių valdymo metus savo metiniame pranešime Prezidentė vertino tiesiai ir aiškiai: „užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą“. „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“. „Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema“.
R. Karbauskiui tapo aišku, kad neverta puoselėti iliuzijų, jog D. Grybauskaitė padės valstiečiams laimėti visus rinkimus iš eilės. Padėti nepadės, o sutrukdyti tai gali. Ką daryti? Bandyti diskredituoti Prezidentę ir dirbtinai menkinti jos autoritetą. Proga buvo patogi – pasibaigė E. Masiulio bylos tyrimas prokuratūroje ir byla iškeliavo į teismą. Savų išskaičiavimų turintis dienraštis „Lietuvos rytas“ pradėjo viešinti neva slaptus Prezidentės susirašinėjimo su politikais laiškus. Pasinaudojęs šiuo momentu R. Karbauskis žaibiškai ir koordinuotai atakavo pareikšdamas, kad reikia ištirti Prezidentės susirašinėjimą, o pats nebekels kojos į prezidentūrą.
Persekioti visus oponentus tapo skiriamuoju valstiečių valdymo bruožu, kuriam tašką neseniai padėjo Konstitucinis Teismas pripažindamas, kad A. Širinskienės vadovauta tyrimų komisija ne tik sudaryta neteisėtai, bet ir visi jos priimti sprendimai yra antikonstituciniai.
O tyrė jie daug. S. Jakeliūno tyrimas apie 2009–2010 metų ekonominės krizės valdymą buvo skirtas vienam tikslui: įgyvendinti R. Karbauskio tikrosios politinės darbotvarkės uždavinį – įsitvirtinti valdžioje užimant prezidentūrą. Tyrimo taikiniu tapo Prezidentų rinkimų favoritai – G. Nausėda, kaip demonizuotų skandinaviškų bankų simbolis, ir I. Šimonytė, kaip krizės metų finansų ministrė. Kitų tyrimų objektu norėta paversti G. Landsbergį. Buvo kuriami įstatymų projektai, kurie už neatėjimą į didžiosios tyrėjos kabinetą užtrauktų administracines nuobaudas.
Ryškėja, kad šiuo metu valstiečiai visą rinkimų strategiją stato ant konflikto ir bandymo šmeižti poziciją. Tai įrodo žiniasklaidoje paskelbta informacija, kad kone visa LVŽS pirkta „Facebook“ politinė reklama buvo skirta pulti TS-LKD.
Žiniasklaida R. Karbauskio taikiniu tapo nuo pirmųjų buvimo valdžioje dienų. Pirmasis Prezidentės veto šiai valdančiajai daugumai buvo skirtas stabdant bandymą įteisinti žurnalistų persekiojimą už kritiką. Vėliau buvo bandymas įteisinti draudimą skelbti informaciją, pažeidžiančią dalykinę juridinio asmens reputaciją. LRT taip pat labai anksti tapo taikiniu: rengta ne viena versija LRT įstatymo pataisų, turėjusių padaryti ją priklausomą ir tiesiogiai iš Seimo kultūros komiteto valdomu valstiečių gerųjų darbų transliuotoju. Supratus, kad nepavyks to pasiekti paprastuoju būdu, imtasi iniciatyvos tirti LRT veiklą laikinojoje tyrimų komisijoje. Lyg ir nebereikėtų stebėtis – ir šis tyrimas Konstitucinio Teismo jau yra pripažintas antikonstituciniu.
Nesunku suprasti, kad nepriklausomas Konstitucinis Teismas tebėra rimtas iššūkis ir trukdis R. Karbauskio tikslui įsitvirtinti valdžioje. Todėl žūtbūt reikia perimti šio teismo kontrolę į savo rankas. Neordinarinė situacija jau sudaryta, kai šio teismo trijų teisėjų kadencijos pasibaigusios kovo mėnesį, o naujų teisėjų Seimas nepaskyrė – atmetė visas tris pateiktas kandidatūras. Teismo veikla paralyžiuojama. Toks, matyt, ir tikslas. R. Karbauskis tiksisi, kad prie šio klausimo galės grįžti po Seimo rinkimų, jei pavyks pagaliau iškrapštyti iš Seimo pirmininko posto nevaldomą Seimo pirmininką, kuris yra vienas iš subjektų, teikiančių kandidatūrą į Konstitucinį teismą. Valdančiųjų tikrieji ketinimai išryškėja pasiklausius jų samprotavimų, ką jie norėtų matyti šio teismo teisėjų tarpe. Tai, kad Juozas Bernatonis ne kartą minėtas kaip galimas kandidatas, rodo, jog šį teismą norima politizuoti, kad jis ne tik netrukdytų esminiam valstiečių tikslui – įsitvirtinti valdžioje, bet ir padėtų tai įgyvendinti.
Nereikia turėti iliuzijų, kad valstiečiai žalieji atsisakytų to, kas visai neblogai pavyko Vengrijoje ir Lenkijoje – sistemingai įsitvirtinti valdžioje. Koronaviruso valdymas ir jo atvertos galimybės – izoliuoti opoziciją, uzurpuoti eterį, lengva ranka dalyti pasiskolintus pinigus – jiems tapo nauju šansu, turinčiu padėti išlaikyti valdžią ir ją praplėsti.
Tačiau Valstybės užvaldymo planas lieka vis dar neįgyvendintas – ir dėl buvusios Prezidentės laikysenos, ir dėl neužčiauptos opozicijos, dėl nepriklausomo Konstitucinio Teismo, neužvaldyto nacionalinio transliuotojo.
Valstybė šiandien yra tapusi ambicijų ir palaikomo chaoso įkaite. Dabartinės sąrangos valdžios grandys jau ilgą laiką negeba užtikrinti sklandžios valstybės institucijų veiklos. Daug institucijų paliktos be nuolatinių vadovų, kurių paskyrimui reikia Prezidento ir Seimo daugumos bendradarbiavimo: Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Konstitucinis Teismas, Viešųjų pirkimų tarnyba, Aukščiausiasis Teismas. Metų pabaigoje šį sąrašą papildys besibaigianti Generalinio prokuroro pozicija.
Iš vienos pusės šią situaciją galima pateisinti, jei Prezidentas nesutinka teikti ir skirti bet ko, ko nori valdantieji. Šiuo požiūriu reikia palaikyti Prezidentą. Tačiau, kas nutiks, jei po rinkimų situacija nepasikeis? Prezidentas siūlo „gyvenkime draugiškai“ strategiją, o valdantieji, tuo naudodamiesi, – lipimo ant galvos strategiją. Prognozė paprasta – galia dreifuos į LVŽ rankas ir jiems pagaliau pavyks įgyvendinti tikslą užvaldyti valstybę arba šalis ir toliau murkdysis chaose, skęs nežinomybėje, gilės susipriešinimas, o institucijoms gresia tapti labiau neveiksniomis.
Galime tik lavinti vaizduotę, kokie klausimai atsiras politinėje darbotvarkėje, jei LVŽ pavyktų įgyvendinti savo planą. Kokių naujų draudimų, reguliavimų sulauksime, jei pavyks nutildyti žiniasklaidą, užvaldyti Konstitucinį Teismą, Prokuratūrą ir kitas institucijas. Jau nekalbant, kas bus daroma su istorine galimybe, kurią Lietuva turės artimiausiu metu per ES programas atkeliausiančius 18 milijardų eurų. Investicijos į betoną ir pravalgymas padės valstiečiams dar labiau įsitvirtinti, o Lietuvai – įstrigti stagnuojančios Valstybės spąstuose su progresuojančia demokratijos nykimo perspektyva.
Tai neraminanti perspektyva. Tik nuo sąmoningos visuomenės dalies priklauso kiek jai bus leista virsti realybe.