1941 m. Birželio sukilimas yra vienas iš jų.

Prof. Kęstutis Skrupskelis nurodo tris tokios ideologinės – pavadinkim švelniai – konkurencijos priežastis.

Nors Birželio sukilime dalyvavo įvairiausių pasaulėžiūrų žmonės – faktiškai, nuo dešiniųjų voldemarininkų iki kairiųjų socialdemokratų, – ryškų vaidmenį, tiek organizuojant sukilimą, tiek jį vykdant, atliko jaunieji katalikai. Nevadinu jų krikščionimis demokratais, ką neteisingai daro kai kurie istorikai, rašantys apie sukilimą, kadangi tokiais jie nebuvo – krikščionių demokratų partijai Birželio sukilime ir Laikinojoje vyriausybėje ryškesniu vaidmeniu pasižymėję asmenys niekada nepriklausė.

Tai buvo jau nepriklausomos Lietuvos laikais subrendusi, daugiausia per ateitininkų organizaciją susiformavusi ir krikščioniškai mąstančių jaunųjų intelektualų karta. Ji laikėsi opozicijoje tautininkams, bet nesitapatino ir su krikščionimis demokratais. Distancavosi nuo partiniu pagrindu orientuotos politinės veiklos ir valstybės sugniužimą be pasipriešinimo 1940 m. biržely traktavo kaip partinio neįgalumo iškalbingiausią išraišką.

Tautininkų vadas ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, dar 1930 m. uždraudęs ateitininkų organizaciją, pasak Skrupskelio, „juos vertino kaip bažnyčias lankančius bolševikus. Sukilėliams nepakvietus jo grįžti ir prezidentauti, Smetona užsigavo. Ir taip kilo mintis, kartojama ir mūsų laikais, kad sukilimu jaunieji katalikai vien tik tęsė savo antismetoninę politiką.“

Aiškėja, jog Stalinas, anksčiau planavęs pulti 1942 m. pradžioje, puolimo datą paankstino ir 1941 liepą-rugpjūtį ketino keletu galingų smūgių sunaikinti prie Sovietų Sąjungos vakarinės sienos sutelktas vokiečių karines pajėgas.
Vidmantas Valiušaitis

Antroji Birželio sukilimo kritiško vertinimo priežastis – išeivijoje vykusi kova tarp liberalų ir ateitininkų. Vokiečiams užgniaužus Laikinąją vyriausybę ir jauniesiems katalikams pasitraukus į antinacinį pogrindį, kuriame veikė Lietuvių fronto vardu, vėliau išeivijoje – Lietuvių fronto bičiulių vardu, jie galbūt labiau negu kiti sukilimo dalyviai stengėsi išlaikyti gyvą Birželio sukilimą istorinėje atmintyje. Sukilimui didele dalimi tapus „ateitininkų rūpesčiu“, atsirado, Skrupskelio žodžiais, „didelė pagunda perdėti sukilėlių klaidas bei nusikaltimus ir viską įrašyti jaunųjų katalikų sąskaiton. Išsivystė maždaug tokia poleminė potekstė: kokia gali būti ateitininkų intelektualinė dora, kada jų vyresnieji kartu su naciais žudė, o šie, „falsifikuodami dokumentus“, tai slepia?“

Tokiu būdu lietuviškos smulkmenos ir tarpusavio santykių aiškinimaisi įsiliejo į kur kas gilesnę ir platesnę problematiką: sukilimas įvyko per arti holokausto, kad šio išskirtinai masyvaus nusikaltimo šešėlis neužgožtų visa kita – tiek gera, tiek bloga, – kas vyko jo aplinkoje. Tada lengva pamiršti, kad holokaustas Lietuvoje dar nebuvo prasidėjęs sukilimui įsiliepsnojant, o jis prasideda tik vėliau, Lietuvos kontrolę kietai perėmus vokiečiams.

Trečioji ir gal svarbiausioji Birželio sukilimo reikšmės neigimo bei bandymų jį diskredituoti priežastis – senosios geopolitinės pasaulio tvarkos griūtis ir naujosios susiformavimas, kurioje vietos nebuvo palikta niekam, kas liko po „senosios tvarkos“ griuvėsiais.

Ligi Birželio sukilimo Vokietija, Sovietų Sąjungos remiama, siaubė demokratinius Vakarus. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, sovietų įsipareigojimas naciams buvo iki to laipsnio, kad, Prancūzijos žinių agentūrai „Havas“ paskelbus, jog Hitleris atsakingas už karo sukėlimą Europoje, Stalinas leido sau įžūliai pareikšti: „kaip ponai iš „Havas“ bemeluotų, jie negali paneigti to, kad: a) ne Vokietija užpuolė Prancūziją ir Angliją, o Prancūzija ir Anglija užpuolė Vokietiją, tuo prisiimdamos atsakomybę už šį karą; b) prasidėjus kariniams veiksmams, Vokietija kreipėsi į Prancūziją ir Angliją su taikos pasiūlymais, o Sovietų Sąjunga atvirai palaikė taikius Vokietijos pasiūlymus, nes manė, ir toliau taip galvoja, kad kuo greitesnė karo pabaiga iš esmės palengvintų visų šalių ir tautų padėtį; c) Prancūzijos ir Anglijos dešinieji sluoksniai grubiai atmetė tiek taikius Vokietijos pasiūlymus, tiek ir Sovietų Sąjungos pastangas pasiekti kuo greitesnės karo pabaigos. Tokie faktai.

Ką šiems faktams gali priešpastatyti restoranėlių politikai iš „Havas“ agentūros?“ („Pravda“, 1939 m. lapkričio 30 d.)

Verta įsidėmėti Manerheimo pastabą: Suomijai laikytis griežto neutraliteto jėgų nepakako! Tuo metu Lietuvos politikai 1939 m., kai sprendėsi egzistenciniai Europos valstybių likimo klausimai, manė, kad jų turi užtektinai! Pasirodo, laikytis neutraliteto irgi reikia daug jėgų!..
Vidmantas Valiušaitis

Hitleris neliko skolingas. Kai Sovietų Sąjunga, vadovaudamasi Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais, tą pačią 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją, okupuotoje Lenkijoje leidžiamas vokiečių laikraštis „Warschauer Zeitung“ rašė: jeigu Suomija „ir toliau eis nenuolaidumo keliu, tai greit gali netekti savo jaunos laisvės. Dabar Suomija vėl dairosi į Vokietiją. Bet Vokietija tuo tarpu yra susiradusi geresnių draugų kaip nedėkingoji Suomija. Suomių vyriausybei negalėjo būti nežinoma, kad tarp tų draugų ne paskutinėje vietoje stovi kaip tik toji Rusija, su kuria ji dabar suėjo į konfliktą.“

Britų istorikas Rogeris Moorhouse‘as cituoja vokiečių diplomatą Johnnie von Herwarthą, kuris po karo pripažino: „Mes sutarėme su sovietais, nes galėjome, nekreipdami dėmesio į vokiečių nuomonę, perleisti Baltijos šalis ir rytinę Lenkiją Rusijai. To niekaip nebūtų padarę britai ir prancūzai, paisantys savo šalių viešosios nuomonės“.

Vokiečių istorikas Joachimas Hoffmannas, atlikęs išsamų tyrimą ir išnagrinėjęs dokumentus, padarė išvadą, kad Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas buvo neišvengiamas: abi šalys jam rengėsi, ginklavosi, kūrė operatyvinius planus ir abi siekė viena kitą pralenkti. Jo teigimu, 1941 m. pavasarį Sovietų Sąjunga įgijo akivaizdų karinį pranašumą, apie kurį vokiečių žvalgyba savo vadovybei galėjo pateikti tik formalių duomenų. Hitleris suprato, kad 1941 m. birželis yra paskutinė data, kai jis dar gali užbėgti priešininkui už akių ir pirmasis pradėjo karą. Aiškėja, jog Stalinas, anksčiau planavęs pulti 1942 m. pradžioje, puolimo datą paankstino ir 1941 liepą-rugpjūtį ketino keletu galingų smūgių sunaikinti prie Sovietų Sąjungos vakarinės sienos sutelktas vokiečių karines pajėgas.

Panašiai savo atsiminimuose liudija ir Suomijos maršalas Carlas Gustavas Mannerheimas. Po 1939–1940 m. Žiemos karo su Sovietų Sąjunga, Suomija išgyveno labai sunkų tiek ekonomiškai, tiek politiškai laikotarpį: buvo patyrusi reikšmingus infrastruktūros sugriovimus, vien žuvusiaisiais praradusi per 25 tūkstančius savo karių (sovietai – 10 kartų daugiau), netekusi 10 proc. dirbamos žemės, 10 proc. tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 proc. miškų, buvo priversta 30 metų išnuomoti Hanko pusiasalį sovietų karinei jūrų bazei. Arti pusės milijono Suomijos gyventojų per 12 dienų turėjo išsikelti iš prarastų teritorijų Karelijoje.

Tuo metu atplėštoje nuo Suomijos sovietinės Karelijos dalyje virė darbas: rusai energingai tiesė plentus, įrenginėjo aerodromus, statė geležinkelį. „Svarbiausios atšakos: Petrozavodskas-Suojervis, Louhis-Kestenga ir Rutas-Sala buvo nutiestos per keletą mėnesių. Vien pastarąją atšaką tiesė šimtas tūkstančių kalinių“, –atsiminimuose rašo Mannerheimas. Jis pažymi, kad, be geležinkelių, buvo nutiesta penkiolika strateginių plentų. Beveik dviejų šimtų kilometrų pločio pasienio juostoje įrengta devyniasdešimt oro uostų! Buvo akivaizdu, kad rusai ruošiasi naujam karui su Suomija ir 1940 m. kovo 14 d. taikos sutartis tėra tik laikinas atokvėpis.

Šis dokumentas padeda geriau suprasti įvykdytų skerdynių bei žvėriškumų Budavonės, Rainių miškuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Zarasuose, Raseiniuose, Žąsliuose, Žiežmariuose, ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių paskatas, o taip pat ir tai, su kokiu kontingentu turėjo kautis 1941 m. Birželio sukilėliai, bandydami išsaugoti savo pačių ir savo artimųjų gyvybes.
Vidmantas Valiušaitis

Panaši karinei ofenzyvai reikalinga infrastruktūra tuo pačiu metu buvo įrenginėjama ir okupuotoje Lietuvoje. „Raudonosios armijos pajėgos įvairiai vertinamos – nuo 25 iki 35 divizijų. Pastarąją savaitę į Lietuvą atvyko naujas maždaug 50 000 vyrų pastiprinimas, – Valstybės departamentui iš JAV ambasados Maskvoje 1941 m. kovo 28 d. depeša perduotame keturiolikos mašinraščio puslapių memorandume praneša amerikiečių diplomatas, tą patį mėnesį apsilankęs Kaune. – Visi jie buvo išsiųsti į pasienio su Vokietija sritis. Žmonės iš kaimo rajonų praneša apie Raudonosios armijos karštligiška sparta kasamus apkasus, įrenginėjamus įtvirtinimus, atsarginius aerodromus ir t. t. Mergina, gavusi iš ambasados JAV pasą ir pateikusi prašymą išvykimo vizai, pranešė, kad ūkininkai buvo pašalinti iš savo namų, pastatai nugriauti, o visa pasienio teritorija aplink Kybartus tiesiog išraižyta apkasų, slėptuvių ir betoninių priedangų pabūklams. Iš kito šaltinio, ūkininko, sužinota, kad kertami miškai ir statomi slapti aerodromai kilimo tikslais. Pastatytos ir išbandytos katapultos, daugelyje šalies vietų įrengti dideli požeminiai degalų rezervuarai. Šie pranešimai patvirtinti įvairių asmenų.“

Manerheimas savo ruožtu atsiminimuose pažymi: „Rudenį ir žiemą grėsmingai sustiprėjo žvalgybinė rusų veikla. Visų be išimties mūsų sulaikytų rusų bolševikų agentų prisipažinimai liudijo, kad kariauti su Suomija buvo rengiamasi visu pajėgumu. Dar tiksliau apie tai bylojo suomių kontržvalgybos duomenys. 1940 metų rugpjūčio mėnesį vienas pulkininkas ir du majorai, kurie rengė žvalgus vykti į Suomiją, kalbėjo:

„Suomija – kapitalistinė šalis, kurios laukia toks pats likimas, kaip Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Suomiją įtraukti į SSRS sudėtį – kelių savaičių, daugiausia keleto mėnesių, klausimas. Kapitalistinių šalių politiniame pasaulio žemėlapyje vis mažėja. Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautos daug laimingesnės už suomių tautą, nes jos pačios panoro susivienyti su mumis. Kadangi Suomijos tauta šito nenori, jos likimas bus sunkesnis – Suomiją prijungs jėga. Suomija negalės pasipriešinti Raudonajai armijai, ir niekas jai nepadės.“

„Prasidedantis karas nebuvo netikėtas nė vienam mąstančiam Suomijos piliečiui, – toliau rašo Manerheimas, – todėl tauta vieningai palaikė vyriausybę ir parlamentą. Kiekvienas suprato, kad mus vėl privertė kovoti, ir mums reikalinga bet kokia pagalba, kokią tik gali pasiūlyti. <...> Suomijos prisišliejimas prie Vokietijos buvo savigyna. <...> Dviejų didžiųjų valstybių gniaužtuose mes buvome priversti daryti nuolaidas abiem pusėms, nes laikytis griežto neutraliteto mūsų jėgų nepakako.“

Verta įsidėmėti Manerheimo pastabą: Suomijai laikytis griežto neutraliteto jėgų nepakako! Tuo metu Lietuvos politikai 1939 m., kai sprendėsi egzistenciniai Europos valstybių likimo klausimai, manė, kad jų turi užtektinai! Pasirodo, laikytis neutraliteto irgi reikia daug jėgų!..

Nors sukilimas vyko Lietuvoje ir tik vienai Lietuvai pavyko deklaruoti nepriklausomos valstybės atkūrimą bei sudaryti visuotiniu sukilimu iškeltą vyriausybę, vienodai platus kruvinas besitraukiančių bolševikų pėdsakas buvo paliktas taip pat ir Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje ir visur kitur, iš kur jie buvo priversti išsinešdinti.
Vidmantas Valiušaitis

Bet 1941 m. birželio 22 d. sovietai patys buvo priversti ieškoti sąjungininkų Vakaruose, kai per 4 milijonus Ašies valstybių karių, įskaitant netrukus į kampaniją įsijungusias Vokietijos sąjungininkių Suomijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos karines pajėgas, visu 2900 km ilgio sienos su Sovietų Sąjunga pločiu, ėmė veržtis į Stalino valdomą komunizmo tvirtovę.

Prof. K. Skrupskelio įžvalga verta dėmesio: „Vakarų valstybės, pačios stovėdamos prie pralaimėjimo ribos, stokojo jėgų priešintis Stalino troškimui įžiebti pasaulinę revoliuciją. Naujai koalicijai karą laimėjus, istoriografija tegalėjo atspindėti josios interesus. Ir lietuviška specifika šioje istoriografijoje neturėjo vietos. Karas pradėtas vaizduoti kaip dvikova tarp gėrio ir blogio, o tai visai netinka mūsų padėčiai – tiek politinei, tiek moralinei – išreikšti. Mūsų regione veikiančios galybės, abidvi, buvo lygiai blogos. Lietuvos padėtį tegalima suvokti kovojančias valstybes suskirsčius į tris priešininkų stovyklas. Bet Vakarų demokratijos – trečioji ir mums artimiausia jėga – buvo per toli ir nepajėgė mūsų aplinkoje veikti. Su jomis tebuvo galimi tik žodiniai ryšiai, be realių pasekmių. Lietuvos geopolitinė padėtis yra savita ir mūsuose karas negalėjo būti toks, koks jis buvo kitur.“

Sukilėlių kapai
Foto: Autoriaus archyvas

Tebėra dar daug neperskaitytų dokumentų – tiek Rytų, tiek Vakarų archyvuose, – kurių šviesoje Birželio sukilimo vertinimus neišvengiamai reikėtų koreguoti. Daugelis sukilimo kritikų šį reiškinį bando lokalizuoti ir vertinti atsietai nuo kitų to meto įvykių teritorijose, kuriose nevaržomai šeimininkavo NKVD ir Gestapas.

„Nevalia painioti budelių ir aukų, – praėjusiais metais BBC pareiškė Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, atsakydamas į Rusijos prezidento Vladimiro Putino mėginimą ne tik iškraipyti Antrojo pasaulinio karo istoriją, primetus Lenkijai atsakomybę dėl Antrojo pasaulinio karo sukėlimo, bet ir siekį išnaudoti holokaustą išgyvenusių žydų jausmus savo politiniams tikslams. – SSRS ir Trečiasis reichas visą šį laiką tampriai bendradarbiavo. 1939 m. lapkričio 27 d. Bresto konferencijoje abiejų šalių saugumo tarnybos aptarinėjo bendros kovos su lenkų nacionalinio išsivadavimo organizacijomis metodus ir principus okupuotose teritorijose. Po to Zakopanėje ir Krokuvoje buvo surengtos NKVD ir SS organų konferencijos (1940 m. kovą). Tai nebuvo derybos dėl nepuolimo – buvo aptariama likvidacija (skaityk: žudymas) žmonių, Lenkijos Respublikos piliečių, taip pat bendri sąjungininkų veiksmai, siekiant visiško Lenkijos sunaikinimo.“

Dar daugiau. Lenkijos premjeras pridūrė, kad Stalinas ir Hitleris ilgą laiką buvo „ne tik sąjungininkai, bet ir draugai. Draugystė taip klestėjo, kad dar iki karo pradžios 150 vokiečių komunistų grupę, bandžiusią pabėgti iš Trečiojo reicho į Sovietų Sąjungą, 1939 m. lapkričio mėnesį Stalinas perdavė Hitleriui „kaip dovaną“, pasmerkdamas juos tikrai mirčiai.“

„NKVD, Čeka, GPU, MVD, KGB tai paruošti specialūs profesionalai, – savo knygoje „Tautos sukilimas 1941“ (1994) rašo Pilypas Narutis, vienas Birželio sukilimo organizatorių, to meto studentų ateitininkų vadovas ir VDU studentų koalicijos pirmininkas. – Ištisos MVD, KGB armijos Stalino metais buvo ištreniruotos specialiuose „Kūnomechanikos institutuose“ ir užgrūdintos milijonų išžudytųjų kraujuje. Genocidui vykdyti Maskva turėjo paruošusi specialius profesinius dalinius, kuriuos atsiuntė į Lietuvą. O tai jau ne okupacija, kaip priimta ir įsivaizduoja laisvasis Vakarų pasaulis, tai genocido įkūnijimas „geležine uždanga“, pridengtas nuo laisvųjų Vakarų akių.“

Į šiuos nusikaltimus vokiečiams pavyko įtraukti ir daugelio okupuotų kraštų įvairių tautybių piliečius, įskaitant ir buvusios nepriklausomos Lietuvos piliečius: lietuvius, lenkus, rusus, net žydus. Tačiau šie nusikaltimai nesusiję nei su Birželio sukilimo, nei su Laikinosios vyriausybės tikslais bei raiškos pobūdžiu.
Vidmantas Valiušaitis

Kipras Bielinis, knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, pasižymėjęs lietuvių socialdemokratų veikėjas, savo knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Sąjunga“ (1963), rašo apie enkavedistų rengimą Šiaurės Kaukaze, Piatigorsko „kūnomechnikos institute“. Jis pristato šitų „studentų“ 1935 m. mokslo programą. Tarp mokymosi dalykų randame tokias „disciplinas“: žmogaus anatomija ir fiziologija – 12 val. (teorija); žmogaus kūno oda – 4 val. (teorija); nervų sistema ir jos funkcijos – 8 val. (teorija); jautriausios žmogaus kūno vietos – 8 val. teorijos ir 36 val. praktikos; kūnomechanikos teorijos ir praktikos pagrindai – 6 val. teorijos ir 36 val. praktikos; pradiniai veiksmai bandant subjektą – 26 val. praktikos; svarbiausieji fizinio poveikio ir jo pritaikymo metodai – 38 val. teorijos ir 112 val. praktikos; kūnomechnikos nuo seniausių laikų iki šių dienų istorija – 22 val. (teorija); naujausios kūnomechnikos mašinos ir jų veikimas – 18 val. teorijos ir 84 val. praktikos; žmogaus organizmo fizinis ir psichinis patvarumas – 6 val. teorijos ir 20 val. praktikos; sprendimų vykdymas – 8 val. teorijos ir 42 val. praktikos. Iš viso – 130 val. teorijos ir 320 val. praktikos. Šiai programai įvykdyti „studentams“ skiriama 10 mėnesių.

Stalino pasirašytas visiškai slaptas nutarimas Nr. 1738-746ss, pavadintas „dėl kovos su priešo parašiutiniu desantu ir diversantais pafrontės juostoje“, adresuotas būtent šiems „absolventams“. Jo tačiau nerasime A. Nikžentaičio vadovautos lietuvių istorikų grupės, drauge su Rusijos istorikais, sudarytame dokumentų dvitomyje „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“. O jis labai svarbus suprasti veiksmams, kurie dėjosi Lietuvoje pirmosiomis karo dienomis.

NKVD struktūroms „Leningrado srities, Murmansko srities, Kalinino srities, Karelijos-Suomijos Respublikos, Ukrainos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Moldovos SSR, Krymo autonominės respublikos, Rostovo srities, Krasnodaro krašto, vakarinės dalies Gruzijos SSR teritorijose“ Stalinas nurodė iš „patikrinto partinio, komjaunimo ir sovietinio aktyvo, gebančio naudotis ginklu“ sudaryti „100-200 asmenų naikintojų batalionus“, jų viršininkais paskirti „patikimus NKVD ir milicijos operatyvinius darbuotojus“, o vadovavimą „naikintojų batalionams priskirti SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato pirmininkui drg. Berijai“.

Šis dokumentas padeda geriau suprasti įvykdytų skerdynių bei žvėriškumų Budavonės, Rainių miškuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Zarasuose, Raseiniuose, Žąsliuose, Žiežmariuose, ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių paskatas, o taip pat ir tai, su kokiu kontingentu turėjo kautis 1941 m. Birželio sukilėliai, bandydami išsaugoti savo pačių ir savo artimųjų gyvybes.

„Kruonio apylinkėje dar siaučia vietos komunistai, kurie su besislapstančiais rusų kariais terorizuoja gyventojus, – 1941 m. birželio 30 d. Kauno miesto ir apskrities Karo komendantui rašė Kruonio šaulių būrio vadas J. Jenkevičius. – Šiomis dienomis iš¬šaudė apie 30 aktyvesnių lietuvių – šaulių. Prašome tamstą, kiek galima dau¬giau išduoti Kruonio šaulių-partizanų būriui ginklų. Kruonio apylinkėje yra daug miškų, tad banditams-komunistams yra patogios sąlygos dienos metu slapstytis miškuose, o nakties metu žudyti lietuvius – aktyvistus.“

Nors sukilimas vyko Lietuvoje ir tik vienai Lietuvai pavyko deklaruoti nepriklausomos valstybės atkūrimą bei sudaryti visuotiniu sukilimu iškeltą vyriausybę, vienodai platus kruvinas besitraukiančių bolševikų pėdsakas buvo paliktas taip pat ir Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje ir visur kitur, iš kur jie buvo priversti išsinešdinti.

Įsidėmėtina Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio įžvalga 1942 pabaigoje: „Gaunamomis iš Lietuvos žiniomis, vokiečiai plėšia mus kiek tik gali, o dabar jie gali nepalyginamai daugiau, kaip ano karo metu, – rašė jis prezidentui Smetonai. – Grobia viską, privatų ir valstybės turtą, valdžios priemonėmis ir privačia iniciatyva.“ Ir nepaisant to, Lozoraitis teigia: „Ir vis dėlto bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn Nepriklausomybės atstatymo linkui, nes bolševikų okupacija tai mirtis, kaip vėžio liga, kuriai vaistų nėra, o prieš vokiškąją šiltinę įtrėškimų yra ir, kaip matom, sąjungininkai juos vartoja labai sėkmingai.“

Skrupskelis daro išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali. Tiesa, vienur kitus sovietinė okupacija keliomis dienomis buvo sutrumpinta. Buvo išgelbėta keli šimtai kalinių, išsaugota šiek tiek pastatų, tiltų. Bet visa tai buvo galima pasiekti ir nepaskelbus Lietuvos nepriklausomybės, neformavus Laikinosios vyriausybės.“

Taip atsitiko Latvijoje bei Estijoje, šiek tiek – ir Ukrainoje. Spontaniškos rezistencijos apraiškų būta ir ten. Tačiau nei vienoje iš tų šalių nebuvo deklaruota nepriklausomybė, nebuvo sudarytos vyriausybės. Lietuvos atvejis šia prasme – unikalus. Ir lietuvių politinės valios pareiškimas – siekis atkurti nepriklausomą valstybę – buvo nukreiptas jau ne tik prieš sovietus, bet taip pat ir prieš vokiečius. Atsitiko būtent tai, ko vokiečiai nenorėjo ir kam sukliudyti jie dėjo nemaža pastangų.

Žydų klausimą sprendė vokiečiai ir lietuviai jokios kompetencijos čia neturėjo. Istoriko Arūno Bubnio teigimu, „Laikinoji vyriausybė neturėjo galimybių žydų padėtį nei pabloginti, nei pagerinti“. Žydų likimą sprendė vokiečių saugumo policijos ir SD „pagal iš anksto parengtas direktyvas ir planus“.
Vidmantas Valiušaitis

P. Narutis liudija, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta 1941 m. balandžio 22 d. „Balandžio mėnesio Vilniaus LAF štabo instrukcija buvo aiški: Vilnius veda, Kaunas paremia. Centras – Vilnius. Vyriausybės viršūnė, ministras pirmininkas K. Škirpa, – Berlyne. Jo atsakomybė – aiškintis Vokietijos intencijas. Bet kokiu atveju iš Vokietijos pusės, Vyriausybė yra Lietuvoje. J. Masiliūnas, min[istro] pirmininko pavaduotojas, yra Vilniuje. <...> Kai Vilniaus radijas prabils – paskelbs į tautą atsišaukimą, Kaunas turi remti! – toks buvo Vilniaus LAF štabo kariškių, LAF centro Vilniuje sprendimas, kuris pasiekė mane 1941 m. balandžio mėnesį, kai sužinojome, kad karas „čia pat“, – rašo Narutis.

Vilniaus LAF štabui vadovavo majoras Vytautas Bulvičius, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo karininkas, Vytauto Didžiojo universitete dėstęs studentams karinio rengimo kursą, dar 1939 m. išleidęs knygą „Karinis valstybės rengimas“ (pakartotinis leidimas 2019). Narutis cituoja LAF ryšių grupės vadovo Romo Šato laišką savo bendradarbiui Vytautui Štuopiui, kuriame apibūdinamas Vilniaus LAF štabo vadovas: „Majoras Bulvičius aiškiai dėstė totalinio karo ir okupacijos metodus, pradedant Clausevitz doktrinomis ir totalitarinių valstybių metodais, kitiems pavergti. Jis nurodė efektyvaus karinio ir karinio užnugario karo veiksmų teoriją, užnugario karo veiksmų organizaciją, užnugarinio karo veiksmų atlikimą, analizavo bolševikų prie caro ir vokiečių nacionalsocialistų Veimaro respublikos metu veiklos metodus.

1941-06-22 Beknnatmachung
Foto: Autoriaus archyvas

Tuo būdu jis paruošė jaunų vadų kartą, kuri sėkmingai organizavo bendrą pasipriešinimą bolševikų ir vokiečių nacionalinių socialistų okupacijų metu. Ta pagrindinė organizacija susitelkė po LAF ir vėliau L[ietuvių] F[ronto] „Generalinio štabo“ vėliava.“

Toliau Narutis rašo, kad „yra labai rimti duomenys, kad jis [Bulvičius – V.V.] buvo Gestapo išduotas NKVD-istams“. 1941 m. birželio 8-9 d. naktį Bulvičius buvo suimtas ir 1941 m. gruodžio 18 d. Gorkio kalėjime sušaudytas.

Narutis pateikia daugelį faktų, įskaitant ir vėlesnius KGB-istų liudijimus, leidžiančių daryti prielaidą, šis „laimikis“ – Vilniaus LAF štabo personalinės sudėties atskleidimas ir tų žmonių suareštavimas – NKVD atiteko ne be Gestapo patarnavimo. Pasak Naručio, tai sutapo su „Rosenbergo nauja naciška politika „drang nach osten!“, kad lietuviškąjį sukilimą reikia nuslopinti ir lietuvių vadus sunaikinti ne savo, o to metų draugų NKVD rankomis.“

Dažnai mėgstame kartoti kone trafaretu virtusią frazę: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Tačiau pasiryžimą ginti laisvę labiau nei žodžiai atspindi ryžtas ginti tiesą, laisvės kankinių bei kovotojų už laisvę atminimą ir garbę.
Vidmantas Valiušaitis

1971 m. Vilniuje išleistuose KGB žvalgo Jono Vildžiūno atsiminimuose „Kova be atvangos“ atvirai dėstoma, kad „Trečiojo Reicho Abvero agentas Rudolfas Klausas tarybiniams teisingumo organams gana smulkiai papasakojo, kaip rudasis lagaminas atsidūrė Vilniuje.“ „Rudasis lagaminas“ buvo nešiojama radijo stotis, kuria sukilimo metu turėjo pasinaudoti sukilėlių vadovybė.

Istorikas Augustinas Idzelis nurodo, kad Klausas buvo ir NKVD, tiesiogiai – Aleksandro Slavino agentas. Jis pažinojo Peterį Kleistą, J. Ribbentropo biuro Berlyne Rytuose užimtų teritorijų viršininką. Kazys Škirpa palaikė ryšius su P. Kleistu. K. Škirpa jį informuodavo apie sukilimo planus projektus, pasirengimo sukilimui eigą. Tokiu būdu Klausas per Kleistą išgautą informaciją perdavinėjo Slavinui.

Šią prielaidą, kad Gestapas išdavė NKVD Vilniaus LAF štabą, netiesiogiai paremia ir faktas, kad 1941 m. birželio 14 d., t. y. tą pačią dieną kai prasidėjo Lietuvoje žmonių gaudymas ir didieji trėmimai, Gestapas pasiuntė savo agentą pas Kazį Škirpą įsakmiai įspėti Lietuvos pasiuntinį, kad sukilėliai, prasidėjus karui, nedrįstų skelbti jokio atsišaukimo ir nesudarinėtų vyriausybės.

Knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Buvo gauta iš LAF ypatingojo įgaliotinio Lietuvos pasienio zonoje tokia trumpa telegrama: „Nuo sekmadienio vyksta Tėvynėje masiniai areštai ir deportavimai. Tauta prašo gelbėti!“… Ji buvo LAF vadovybę stačiai pritrenkusi. Kilo siaubinga mintis, ar raudoniesiems Lietuvos laisvės slopintojams kartais nepavyko iššifruoti LAF pogrindžio organizacijos Tėvynėje ir ar nesuiminėjami jos nariai, kad tuo būdu suduotų pogrindžiui mirtiną smūgį, prieš įvykstant tautos sukilimui. <...> Buvo charakteringas reiškinys, kad tas sovietų genocidinis pasikėsinimas prieš lietuvių tautą įvyko kaip tik tuo metu, kai vokiečių Gestapas griebėsi desperatiškos provokacijos per Čenkų sukliudyti tos pačios lietuvių tautos pasiryžimą atkurti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Atrodė, lyg vokiečių Gestapas ir rusų NKVD veikė susitarę prieš mažytę lietuvių tautą, kam ji drįso siekti laisvės.“

Tačiau geriausiai Škirpos vaidmenį ir reikšmę Birželio sukilime nusako paties nacių Gestapo biuletenis, kuris 1941 m. liepos 31 d. laidoje taip rašė:

„Škirpos nuopelnas vokiečių kariuomenei pažymėtinas tuo, kad jo vyrai Lietuvoje naikino visa, kas buvo naudinga bolševikams ir apsaugojo nuo sunaikinimo visa kita, kas buvo naudinga vokiečių kariuomenei (ir atkursimai Lietuvai – K. Š.). Tuo būdu jie (aktyvistai – K. Š.) pravedė platų sukilimą, kurio dėka buvo betgi paskelbtas Lietuvos savarankiškas Vyriausybės susidarymas su Škirpa, kaip ministeriu pirmininku. Veikiant apdairiau, šios nepageidaujamos politinės raidos (unerwuenschte politische Entwicklung) būtų buvę išvengta... Kadangi tolimesnė Škirpos veikla buvo absoliučiai priešinga vokiečių interesams (deutschen Interessen absolut zuwiderlief), tai teko uždėti jam suvaržymą likti Berlyne.“

Laisvei įsipareigojusius žmones irgi turėtų vienyti kankinių už laisvą Lietuvą pralietas kraujas ir bendra antitotalitarinės kovos patirtis. Nepaisant jų tautybės ar tikėjimo skirtumų.
Vidmantas Valiušaitis

Taigi, čia yra atviras nacių prisipažinimas, kad Škirpa ir sukilėliai, kaip teisingai pastebėjo prof. Kęstutis Skrupskelis, karine prasme veikė prieš bolševikus, politine prasme – prieš vokiečius.

Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.

„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.

„Vokiečiai padarė baisių nusikaltimų, už kuriuos atsakomybė tenka SS reichsfiureriui Himleriui pavadžioms institucijoms. Šie nusikaltimai daug kartų išsamiai aprašyti, dokumentuoti, dėl jų niekas nesiginčija“, – knygoje „Naikinamasis Stalino karas 1941-1945. Planavimas, realizavimas ir dokumentai“ rašo vokiečių istorikas J. Hoffmannas.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia. (This organized mass murder was carried out by our country and no one else. Individual collaborators change nothing about that.)“

Nuo savęs pridurtume, kad į šiuos nusikaltimus vokiečiams pavyko įtraukti ir daugelio okupuotų kraštų įvairių tautybių piliečius, įskaitant ir buvusios nepriklausomos Lietuvos piliečius: lietuvius, lenkus, rusus, net žydus. Tačiau šie nusikaltimai nesusiję nei su Birželio sukilimo, nei su Laikinosios vyriausybės tikslais bei raiškos pobūdžiu.

Žydų klausimą sprendė vokiečiai ir lietuviai jokios kompetencijos čia neturėjo. Istoriko Arūno Bubnio teigimu, „Laikinoji vyriausybė neturėjo galimybių žydų padėtį nei pabloginti, nei pagerinti“. Žydų likimą sprendė vokiečių saugumo policijos ir SD „pagal iš anksto parengtas direktyvas ir planus“. Vos įžengę į Lietuvos teritoriją, vokiečiai išsyk pranešė apie „taisykles okupuotam kraštui“, kuriomis vokiečiai ir žydai tapo išskirti iš kitų krašto gyventojų, nustačius jiems skirtingus, nei visiems kitiems, teisinius režimus.

D operatyvinės grupės vadas Otas Olendorfas (Otto Ohlendorf) 1947 m. Niurnbergo teismo procese prieš operatyvinių grupių vadovus prisipažino, kad „likus kelioms dienoms iki išvykimo į užimtas SSRS sritis Preče operatyvinių grupių ir būrių vadams buvo duotas įsakymas likviduoti žydus, komunistų funkcionierius, partizanus ir agentus. O. Ohlendorfo liudijimu, šį H. Himmlerio ir R. Heydricho įsakymą perdavęs RSHA 1-osios valdybos viršininkas B. Streckenbachas. 7 a ypatingojo būrio vado Valterio Blumo (Walter Blum) parodymais, R. Heydrichas ir Streckenbachas 1941 m. birželio mėn. operatyvinių grupių ir būrių vadams pareiškę, kad Rytų žydija yra bolševizmo intelektualinis rezervuaras ir dėl to, fiurerio nuomone, turi būti sunaikinta“.

„Aišku, dabar mums būtų lengviau, jeigu tada būtumėm galėję orientuotis į Vakarus, – rašo Skrupskelis. –Tačiau tie, kurie taip tvirtina, turėtų pasakyti, kaip kitaip, karui prasidėjus, buvo galima pasielgti, neatsisakius nepriklausomybės? Nieko nedarymas taip pat turi savo pasekmes, kartais – baisesnes už tas, kurias išjudina veiksmai.“

Hoffmannas priduria: „Tačiau sovietų įvykdyti nusikaltimai sąmoningai ir metodiškai „pamirštami“. Bet teisingos istoriografijos privaloma užduotis – gretinti, atskleisti sąryšius, priežastis ir padarinius, aptarti paraleles. O visa tai neįmanoma, jeigu įvykių vaizdas specialiai pateikiamas tik iš vienos pusės.“

Dažnai mėgstame kartoti kone trafaretu virtusią frazę: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Tačiau pasiryžimą ginti laisvę labiau nei žodžiai atspindi ryžtas ginti tiesą, laisvės kankinių bei kovotojų už laisvę atminimą ir garbę.

„Istorija ne kartą mus sužeidė, sukėlė pasidalijimų, susiskaldymų, tačiau šiandien turime atrasti vienybę“, – yra sakęs kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios tarybos už krikščionių vienybę pirmininkas, ir pabrėžęs, kad krikščionis vienija kankinių kraujas, įveikiantis pasidalijimus.“

Laisvei įsipareigojusius žmones irgi turėtų vienyti kankinių už laisvą Lietuvą pralietas kraujas ir bendra antitotalitarinės kovos patirtis. Nepaisant jų tautybės ar tikėjimo skirtumų. To linkėjo ir Barry Rubinas, Izraelio rašytojas ir politologas, tvirtinęs, kad „mūsų kančios turi tapti pagrindu bendrauti, o ne varžytis“.