Pirmą kartą istorijoje aukščiausiu lygiu nepriimta jokių išvadų dėl rytų partnerystės. Net diplomatams, kuriems dažnai reikia iš nieko išspausti pozityvą, tą daryti sunkiai sekasi. Lieka tik žodžiai ir viešieji ryšiai apie ambicingą politiką, kurie pridengia realų istorinį Rytų partnerystės politikos dugną, su kuriuo susitaikė ir dabartiniai vadovai, ne tik nesugebėję konsoliduoti visos ES rytų politikos, bet ir nuleidę Rytų partnerystės kartelę nuo Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo narystės perspektyvos pripažinimo iki dialogo su A. Lukašenkos režimu ir Krymą pripažinusiu Moldovos komunistu I. Dodonu.
Virš 160 Lietuvos visuomenininkų, intelektualų kreipėsi, jog ši diena būtų išnaudota ir siekiui solidarumo su ES dėl brangios Astravo elektros nepirkimo, kad galima būtų stabdyti antro reaktoriaus statybą. To, ko anksčiau norėjo ir Prezidentas. Bet dugnas ir šiuo atveju buvo pramuštas. Nors viešai teigiama, kad priminimų nereikia, tačiau vietoj solidarumo siekio buvo pakartota frazė, kad mes nepirksim, tuo lyg prašant pritarimo ar neprieštaravimo. Kaip ir Ž. Vaičiūno atveju, kuris prašo leidimo iš latvių laikytis mūsų įstatymų. Reikia pažymėti, kad iki šiol formaliai joks šios Vyriausybės ministras, joks šalies vadovas nėra iškėlęs nepirkimo visos ES mastu nei viename ES susitikime, nors tai juos aiškiai įpareigoja daryti visas Seimas.
O visuomenininkai, siekę padėti, paskatinti Prezidentą, metiniame pranešime buvo išvadinti gatvės lygio žargonu – piktais skiauterių kratytojais. Patikslinsiu – ne tik jie. Taip pat ir visas Seimas, kurio įvairūs lyderiai ne tik minėtą kreipimąsi pasirašė, bet ir formaliai patvirtino Astravo ES elektros nepirkimą visos ES mastu kaip pagrindinę raudoną liniją visai šalies diplomatijai, taip pat ir jos vadovui. Tai ne tik nepadaryta, bet net ir toliau įžūliai nedaroma, toliau kalbant patogias frazes apie Astravo saugumą, kurios naudingos nebent režimui, netrukus paleisiančiam Astravą ne tik neįvykdžius minimalių saugumo reikalavimų, bet dar ir be rezervo kaip tiksinčią bombą, kuri bus paleista tiesiai į mūsų Kruonį ir mus visus.
O šie abstraktūs žodžiai, raginimas ES lyderiams – „Turime padaryti viską, kad demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms zona būtų ir už ES sienų, mūsų kaimynystėje“ – skamba kaip pasityčiojimas, kai buvo praleista dėkinga proga, girdint ir Baltarusijos premjerui, pasakyti griežtą protestą prieš neteisėtus suėmimus ir artėjantį rinkiminį farsą Baltarusijoje, kuriame jau didžiuosius vasaros manevrus pradeda žaisti Maskva. Lietuva – jei be grimo ir tuščių frazių apie dialogą – iš esmės toje pačioje pusėje arba geriausiu atveju mūsų tiesiog nėra Baltarusijoje – net ir šioje kaimyninėje šalyje mūsų poveikis yra minimalus, nekalbant apie istorinius laikus, kai būtent Lietuva formuodavo visų Vakarų politiką Baltarusijos atžvilgiu, dabar esame pereinamasis kiemas, kuriame vis labiau žaidžia tiek atskiros Vakarų valstybės, tiek Maskva, bet mūsų tiesiog nėra.
Internetiniame puslapyje savo pasiskelbta lyderystė Rytų partnerystės regione, kelia atlaidžią šypseną. Prisiminkime pvz. kad ir Prezidento V. Adamkaus, ne save tuščiai garbinančią, bet realią lyderystę, kuri pakeitė visą rytų geopolitiką, kuomet būtent Lietuva (ir Lenkija) buvo visų pokyčių lyderės, advokatės, gynėjos. Prisiminkime Lietuvos pirmininkavimą 2013 m. ir Vilniaus Rytų partnerystės susitikimą.
O Ž. Vaičiūnas, regėdamas, kad Prezidentas traukiasi iš savo ankstesnių pozicijų, toliau bando prastumti naujus kosmetinius „Maišiagalos-2: variantus. Atvirai eina prieš strateginius Lietuvos interesus, bei strateginę partnerystę su Lenkija, kuri privalės nutraukti prekybą su Lietuva, jei Lietuva pasiduos Latvijos šantažui.
Iš valdžios institucijų, vienintelė Užsienio reikalų ministerija dar stovi Lietuvos pusėje, aiškiai pareiškusi, kad 2018 m. pasirašytas ir naudingas Lietuvai trišalis memorandumas galioja ir po Astravo paleidimo. Tuo demaskuotas Ž. Vaičiūno melas Seimui, kurio viešai neįvardija Prezidentas, realiai toliau dengdamas, o gal ir jau susitaikęs su Ž. Vaičiūno melu. Tai ir jo pasidavimo svetimiems interesams įrodymas. Gal jau to pakaks, ir jis turės pakankamai savigarbos, kad pasitrauktų iš derybų su Latvija?
O ant kurio dugno kartu su savo patarėjais šiandien stovi Prezidentas?