Iš kamufliažinio audinio pasiūta daugkartinė veido kaukė vis dar kabo mano automobilyje ant posūkių svirties. Kada nors reikės ją išskalbti, išlyginti ir saugoti kaip šeimos relikviją, bet kol kas dar neturiu drąsos prie jos prisiliesti. Jaučiuosi niekšiškai ją išdavęs, kai nustojau dėvėti, vos tik Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centras atšaukė karantiną, tačiau viliuosi, kad tas jausmas praeis.

Kai karantinas taip staiga pasibaigė, sieloje liko žiojėti tuštuma, kurios neužpildys jokios išmokos. Juk atrodė, kad visi drauge bandome įveikti kažkokį grėsmingą išbandymą, jautėmės vieningi, sėdėdami kiekvienas ant savo sofos gelbėjome pasaulį. O dabar likome vienui vieni, niekam nereikalingi, kaip iš karo grįžę demobilizuoti šauktiniai, kurių niekas nelaukia – prarastoji karantino karta.

Žiniasklaidos pranešimai, esą rudenį galbūt sulauksime antrosios COVID-19 pandemijos bangos, menkai teguodžia – jau niekada nebus taip, kaip pirmą kartą.

Po daugelio metų jūs vis iš naujo pasakosite šiandien dar negimusiems savo vaikams ar anūkams apie tuščias miestų gatves, Velykų rytą uždarytas bažnyčias ir grėsmingus pranešimus apie pirmąsias koronaviruso aukas, kaip tėvai jums pasakojo apie Baltijos kelią ir Sausio 13-osios naktį. Ir pyksite, kad nerandate žodžių apsakyti tam, kas buvo svarbiausia. Išvirsite karantininės grikių košės su mėsa iš konservų skardinės ir tikėsitės, kad skonis ir kvapas tai gali perteikti geriau už žodžius.

Vienadienės karantino aktualijos, kada kam trūko apsaugos priemonių ir dezinfekcinio skysčio, ir net legenda apie dingusį aukštą ir gražų Prezidentą bei jo klausinėjusį berniuką greitai užsimirš. Rinkimų kampanijos aistros ir nauji skandalai privers užmiršti, kaip užsiaugino reitingą ministras Aurelijus Veryga ir kaip iš užsienio grįžtančius bedančius lietuvius vadino premjeras Saulius Skvernelis. Net ir Andriaus Tapino surinktų medikams pinigų sumos niekas neprisimins. Bet atmintyje išliks asmeninės patirtys, ką pajutote, kai pasaulis sustojo, visos durys užsidarė, o susirūpinęs radijas žinomų aktorių balsais kartojo raginimą likti namuose.

Pokarantininė Lietuva bando apsimesti, kad nieko svarbaus neįvyko, be kaukių mes vėl tokie pat gražūs, linksmi ir turtingi. Skuba susirinkti iš skolintų pinigų valdžios dalinamas išmokas, nes nepaimsi tu, tai paims kitas, o grąžinti vis tiek teks visiems drauge. Po rinkimų, kai politikams jau nebeliks poreikio pataikauti rinkėjams.

„Kuo vyresni gyventojai, tuo geriau jie vertina Vyriausybės darbą,“ – skelbiama pranešime apie rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 5–8 dienomis atliktą gyventojų apklausą. Ir pasakykit dabar, kad pensininkams pažadėtos vienkartinės 200 eurų išmokos nenupirko jų meilės.

Po jų eilėje būti valdžios pamylėti – teisės į nedarbo draudimo išmoką neturėję bedarbiai, kurių prašymus nuo karantino pabaigos pusę metų gauti po 200 eurų per mėnesį jau priima Užimtumo tarnyba. Provincijoje už tokius pinigus jau galima gyventi – vis daugiau, negu socialinė pašalpa. O jei dar savo darže kokį agurką ar salotą užsiaugini, vištos kasdien po kiaušinį sudeda, miškai žemuogėmis ir pirmomis voveraitėmis kvepia, tai ieškoti darbo už minimalią algą išvis nebelieka prasmės.

Sunkiau bus gruodį, kai darbo paieškos išmokų mokėjimas baigsis, o nauja valdžia kažkaip turės iškomunikuoti visuomenei, kad toliau taip tęsti nebegali. Arba paversti tuos 200 eurų nuolatine universalių bazinių pajamų išmoka, naikinant kitas dabar egzistuojančias socialinės paramos formas ir mažinant ją administruojantį aparatą.