Todėl, kad mus subaladojo, suspardė, išsekino trijų mėnesių trauma. Amerikoje po riaušių, sukeltų su prasimanyto sisteminio rasizmo pretekstu (tik priminsiu, kad sisteminis rasizmas yra toks pat fašistuojančių leftistų prasimanymas, fikcija, melas, kaip mokslinis komunizmas, vyrų šovinizmas ir skiepų sąmokslas) nusiaubti miestų centrai, sudeginti automobiliai ir baisios griuvėsių ir nuodėgulių scenos, lyg skirtos specialiai apokaliptinėms nuotraukoms. Bet ten tautos psichinė sveikata gera. Ten žmonės mažai laukia iš valdžios ir pasitiki savo šeima, bendruomene, automobiliu ir šautuvu. Amerika moka greitai atsitiesti.

Pas mus Lietuvoje – jokių karo baisybių. Viskas žalia, gražu, vasara, bet žmonių širdyse ir sielose griuvėsiai. Infantili ir traumuota tauta, nepažįstanti savo jausmų, emociškai nebrandi, tebegalvojanti, kad psichoterapeutai yra reikalingi tik bepročiams ir sunkiems psichikos ligoniams, gavo naują didžiulę traumą, prilygstančią nedideliam karui. Nebūtų korektiška karantino poveikį lyginti su okupacija ar trėmimais, bet šiaipjau sielos suluošinimas buvo baisesnis, negu daugelis šiandien suvokia.

Būtent todėl ir nematyti gatvėje švenčių, kur žmonės Joninių laužuose degintų kaukes, kaip naivios feministės kažkada degino liemenėles, kurios joms buvo vyrų priespaudos simbolis senamadiškoje visuomenėje. Atsigavimas po traumos nebūna nei greitas, nei, deja, visiškas: potrauminis stresas yra metų metais gydomas dalykas – jei jis gydomas. O Lietuvoje niekas nė gydyti nesiruošia, baikit, kokia čia visuomenės psichinė sveikata, mes vos su gatvių lopymu susitvarkome.

Lietuvos sielos būklė šiandien – maždaug kaip autostrados tarp Vilniaus ir Kauno. Išrausta, susiaurinta, eismo juostos, kaip užkalkėjusios kraujagyslės, visur pavojinga technika ir po tris šimtus naujų įspėjamųjų ir ribojimo kelio ženklų kiekvienam kilometrui. Dėmesio, negalima, draudžiama, stot, lėčiau, laukt, negalima, dėmesio, uždrausta. Stok ir nekvėpuok.

Lietuvos sielos būklė šiandien – maždaug kaip autostrados tarp Vilniaus ir Kauno. Išrausta, susiaurinta, eismo juostos, kaip užkalkėjusios kraujagyslės, visur pavojinga technika ir po tris šimtus naujų įspėjamųjų ir ribojimo kelio ženklų kiekvienam kilometrui. Dėmesio, negalima, draudžiama, stot, lėčiau, laukt, negalima, dėmesio, uždrausta. Stok ir nekvėpuok.
Andrius Užkalnis

Žuvusių šiemet skaičius šalikelėje prie Vilniaus rodo nulį: nes žmonės ne autoavarijose žūva, jiems bloga būna ir gyvenimas sutrumpėja nuo streso ir nerimo, jei tuo keliu dešimt kartų pravažiuoti tenka. Lygiai toks dabar ir visas mūsų gyvenimas.

Valdžia triumfuoja ir sako nugalėjusi virusą, Seimo dauguma ruošiasi rinkimams ir nerangiai mezga sėkmės istorijas, kaip Ramūnas Karbauskis giriasi visais laimėtais balsavimais. Valdžia yra kaip tas įkyrus dėdė, kuris visiems visada pasakoja, koks buvo jaunystėje tarp mergų populiarus, ir kaip gerai mušdavosi su kitu kaimu prie kultūrnamio. Bet daugelis žino, kad jis yra nevykėlis, kuris tik išgalvotomis istorijomis ir tegali pasiguosti, nes jam senatvė ir gyvenimas nelepina niekuo.

Virusas nugalėtas – taip, maždaug tokia kaina, kaip Sovietų Sąjunga laimėjo Antrąjį pasaulinį karą: keliolika milijonų gyvybių daugiau, negu reikėjo, nereikalinga Leningrado blokada ir nesulaikomas Vokietijos puolimas rytų fronte pirmaisiais karo metais, kuris buvo Josifo Stalino idiotiško planavimo pasekmė. Nieko neprimena?

Primena. Pirmąsias viruso savaites. Kaukių nėra ir nereikia (paskui pasirodo, kad nereikia todėl, kad nepasirūpinom), viruso testavimo reagentų yra, paskui, pasirodo, nėra, paskui pasirodo, užsakėm ir negavom, masiniai renginiai – prašom, pirmyn į Kaziuko mūšį, negi gaila, laikytis distancijos – negirdėjom, paskui trumpinam parduotuvių darbo laiką, nes vėlai vakare virusas miega ar plinta tik klubuose ir baruose. Chaosas ir netikrumas kiekviename žingsnyje.

Žmones traumavo nežinia (bus ar nebus darbas, vyks ar nevyks egzaminai, galės ar negalės keliauti, kaip apsipirkti, iš kur paimti pinigų), bet dar labiau traumavo epinis, makabriškas, tiesiog iš baisių pasakų atėjęs valdžios nejautrumas.

Virusas nugalėtas – taip, maždaug tokia kaina, kaip Sovietų Sąjunga laimėjo Antrąjį pasaulinį karą: keliolika milijonų gyvybių daugiau, negu reikėjo, nereikalinga Leningrado blokada ir nesulaikomas Vokietijos puolimas rytų fronte pirmaisiais karo metais, kuris buvo Josifo Stalino idiotiško planavimo pasekmė. Nieko neprimena Primena. Pirmąsias viruso savaites.
Andrius Užkalnis

Jokio galvojimo apie informacijos poveikį, atvirkščiai, šekit jums mirusiųjų ir apsikrėtusių skaičius triskart per dieną, kartojam: mirtis, virusas, pavojus, izoliacija, kartojam kasdien ir iš visų pusių. Kyla emocinė temperatūra, didėja stresas, tai padidinkim jį dar: kas savaitę žadam, kokios bus naujos priemonės, painiojam bauginimais, ir dar niekada nepranešam nieko iškart: visada sakom, kad rytoj bus posėdis, ir galimai spręsim taip, galimai kitaip.

Tauta sėdi, kaip vaikas dantų gydytojo kėdėje, baugiai besidairantis į reples, kaltus ir grąžtą – pabūk, padrebėk, pasvarstyk, ką aš tau netrukus darysiu. Aš žinau, bet nesakysiu tau, tu paspėliok, tegu tau padidėja siaubo įtampa.

Atskiri pragaro ratai buvo numatyti tiems, kas grįžo iš užsienio: po nesėkmingų ir siaubingų eksperimentų su raupsuotųjų izoliavimo areštinėmis (tie hosteliai, kur naktimis izoliuotieji badėsi peiliais), žmonėmis, bėgiojančiais iš ligoninių, kaip iš sovietinio kalėjimo tipo „Gydymo ir darbo profilaktoriumų“ (buvo toks dalykas Sovietų Sąjungoje, jį vadino LTP, pagal rusišką pavadinimo santrumpą), tai buvo pernelyg baisu, kad dabar galėčiau ramiai prisiminti. Ir kadrai apie bedančius grįžtančius zombius ant kelto, kalbančius beveik lietuviškai ir beveik žmogaus pavidalo, bet kaip aktoriai iš filmo apie apokalipsės požemius.

Trys mėnesiai apsileidimo, nekompetencijos, nejautrumo, melo ir bauginimo.

Net kai karantino sąlygos buvo švelninamos, jas visada lydėjo neįtikėtinai nejautrūs ir juodi linkėjimai, kaip iš nenormalių tėvų, kurie vaikus terorizuoja ir baugina, tiesiog nes yra taip įpratę ir kitaip nemoka. Vis gaili ką nors gero pasakyti, nori tik kritikuoti, barti, grasinti. „Tik nesidžiaukit, viskas laikina, viskas dar gali pasikeisti, ką sušvelninom, tai galim sugriežtinti.“ Tik nesidžiaukit: depresuokit ir nerimaukit, viskas blogai ir dar ilgai bus blogai, o gal ir visada. Tai emocinis teroras, žiaurus ir beširdis.

Niekas žmonių neramino, niekas jiems nesiūlė nieko gero ir šilto. Tik aidėjo, kaip iš kalėjimo garsiakalbių, draudimai ir stumdymai.

Aš nesitikiu, kad valdžia gali būti psichoterapeutai, bet žmogiškumo juk galėtų turėti. Galėtų bent jau kažkiek sumažinti įtampą, kažkokį padrąsinantį žodį pasakyti, kad ir nerangiai. Bet kur jau jiems: prezidentas buvo dingęs taip giliai, kad net jo darbotvarkė tuščia buvo.

Net kai karantino sąlygos buvo švelninamos, jas visada lydėjo neįtikėtinai nejautrūs ir juodi linkėjimai, kaip iš nenormalių tėvų, kurie vaikus terorizuoja ir baugina, tiesiog nes yra taip įpratę ir kitaip nemoka. Vis gaili ką nors gero pasakyti, nori tik kritikuoti, barti, grasinti. „Tik nesidžiaukit, viskas laikina, viskas dar gali pasikeisti, ką sušvelninom, tai galim sugriežtinti.“
Andrius Užkalnis

Geriausiai pasirodė, kaip jau esu sakęs, VMI ir „Sodra“: mes, kurie turime savo verslus, vieni kitiems kalbėjome, kad kone pirmą kartą pasijutome, kad valdžiai kažkiek rūpime (antra vertus, jei kada pasirodytų, kad tu niekam nerūpi, pabandyk nepadaryti mėnesinės PVM įmokos, ir pamatysi, kad tavęs tikrai nepamiršo). Atidėti mokėjimai ir subsidijos buvo kaip medus, varvinamas ant sopulingos širdies. Būsiu dėkingas, kaip tas pensininkas, kuriam du šimtus eurų duos prieš rinkimus, tik už valstiečius vis tiek nebalsuosiu, bet mokesčių inspekciją ir mielus Sodros žmones minėsiu geru žodžiu visada.

Kaip gydytis po tokios traumos? Jei galite sau tai leisti, jums padės psichoterapija. Aš esu tas, kam negėda sakyti, kad man padeda kassavaitiniai pokalbiai su mano psichiatre, kaip padeda ir daugeliui kitų žmonių, kurių veidai ir pavardės jums žinomi, tik jie nedrįsta apie tai pasakoti.

Jei turite augintinį, jums padės rūpintis juo: kai niekas nesirūpina jumis, reikia elgtis asimetriškai ir rūpintis kuo nors ir padėti kam nors, ir tada pačiam bus geriau.

Pabandykite būti geresni ir artimiesiems, net jei kai kurie jų ir nelabai to nusipelno ir yra jums pabodę per tuos karantino mėnesius, nes jūs nepratę tiek būti kartu. Bent kažkiek pasistenkite. Nors vieną gerą žodį per dieną.

Man dar padėjo dalykas, kuris atrodė tauriai (ir yra geras), bet iš tiesų buvo visiškai savanaudis: kai būdavo itin blogai, paaukodavau kokiai nors labdarai (aš remiu daug keturkojus gelbėjančių organizacijų). Pasiimi telefoną ir pervedi pinigų. Suveikdavo kaip tabletė. Paskui tų kartų buvo tiek, kad jau net viešai nebesiskelbdavau, nors esu tikras, kad gerus darbus reikia daryti garsiai ir reklamuojantis, nes tik taip gerumo virusas plinta aplink.

Jums yra blogai? Nebijokite, čia ilgam. Vienintelė paguoda, kad nuo dabar jau bus po truputį geriau. Iš duobės visi takeliai veda į viršų.