Į Antrąjį pasaulinį karą Jungtinės Valstijos stojo po to, kai 1941 m. gruodžio 7 d. Trečiojo reicho sąjungininkė Japonija atakavo amerikiečių karinę bazę Perl Harbore. Kitą dieną amerikiečiai paskelbė karą japonams, o gruodžio 11 d. Adolfas Hitleris paskelbė karą JAV. Taip amerikiečiams teko kovoti ne tik Ramiajame vandenyne prieš japonus, bet ir Šiaurės Afrikoje, taip pat Europoje prieš vokiečius ir italus. Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į karą, visoje šalyje pradėti steigti nauji daliniai, kariuomenės rengimo bazės, gerokai šoktelėjo karinis biudžetas, dar labiau išaugo lendlizo mastai.

506-asis parašiutininkų pulkas įsteigtas 1942 m. Džordžijos valstijoje ir rengtas Tokoa bazėje. Čia naujokai – būsimieji parašiutininkai – susidūrė su rūsčiu pratybų kursu. Iš šių vyrukų buvo numatyta padaryti tikrus profesionalus, galinčius sėkmingai kovoti pačiame puolimo smaigalyje, veikti žaibiškai ir savarankiškai, užimt miestus ir gyvenvietes, „pravalant“ kelią iš paskos žengiantiems kariuomenės daliniams. 506-ojo parašiutininkų pulko moto tapo indėnų čerokių kalbos žodis „Currahee“, verčiamas kaip „Vienišas“, „Esantis nuošalėje“. Tai – Tokoa karinės bazės prieigose stūksančio 529 m aukščio kalno pavadinimas, į kurio viršūnę parašiutininkams tekdavo bėgti per alinančias pratybas. Be to, žodžiui „vienišas“ teikta ir tam tikra simbolinė potekstė. Kariai pratinti kliautis vien tik savo jėgomis, jei šalia nebūtų pastiprinimo. Būtent tokie vyrai tarnavo ir 506-ojo parašiutininkų pulko Lengvojoje kuopoje.

Jų šlovės valanda išaušo 1944 m. birželio pradžioje, kai Normandijoje buvo atidarytas Antrasis frontas. Vėliau Lengvosios kuopos kariai sėkmingai veikė Prancūzijos gilumoje, Belgijoje ir „priešo irštvoje“ – pačioje Vokietijoje. Visada puolimo smaigalyje, visada ryžtingai, išradingai ir aršiai. Jie įžengė į Hitlerio rezidenciją Berchtesgadene, o pergalę šventė ragaudami rinktinį vyną iš reichsmaršalo Goeringo rūsių. Be kautynių aprašymo, autorius perteikia ryškius Lengvosios kuopos karių ir karininkų portretus, aprašo jų tarpusavio santykius, kuriuose atsiranda vietos humorui, kariškai brolybei ir pasiaukojimui. Tai tikra istorija apie pačius tikriausius karo vilkus.

Pagal šią istoriko Stepheno E. Ambrose‘o knygą 2001 m. sukurtas mini serialas, kuris sulaukė daug puikių atsiliepimų, buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“, šešiais „Emmy“ ir kitais apdovanojimais.

Būtent į Berchtesgadeną ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje susirinkę Europos lyderiai patyrė Hitlerio pažeminimą: Prancūzijos Daladier, Italijos Mussolinis, Austrijos Schuschniggas, Britanijos Chamberlainas ir kiti. Jie, kaip ir visas pasaulis, bijojo Hitlerio. Dabar, Hitleriui mirus, baimės nebeliko, tačiau tai tik dar labiau paryškino susižavėjimą Hitleriu ir jo mėgstama slėptuve, kuri, atrodė, saugo vieną iš raktų į jo asmenybę.
Ištrauka iš knygos „Karo vilkai. JAV parašiutininkai nuo D dienos iki Hitlerio „Erelio lizdo“

Knygos autorius Stephenas E. Ambrose‘as (1936–2002) – Naujojo Orleano universitete dėstęs istorijos profesorius, prezidentų D. Eisenhowerio ir R. Nixono biografas, parašęs ne vieną knygą Antrojo pasaulinio karo tema. Rašydamas „Karo vilkus“, istorikas konsultavosi su Lengvosios kuopos veteranais, rėmėsi jų pasakojimais.

„Delfi“ kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knyga „Karo vilkai“

***

Berchtesgadenas buvo magnetas, traukęs visų kariuomenių karius Pietų Vokietijoje, Austrijoje ir Šiaurės Italijoje. Į pietus nuo Zalcburgo, Bavarijos kalnuose įsikūręs Berchtesgadeno miestas buvo nacių dievų, viešpačių ir šeimininkų Valhala. Čia, kalno viršūnėje, aštuonių tūkstančių pėdų aukštyje, Hitleris turėjo namus ir akmeninę slėptuvę, pavadintą Adlershorst – „Erelio lizdu“. Dėl nepaprastai nutiestų kelių automobiliais buvo galima pakilti į stovėjimo aikštelę, esančią už kelių šimtų pėdų nuo „Erelio lizdo“. Iš ten į kalno vidurį vedė tunelis, kuriuo buvo galima pasiekti liftą, kėlusį į „Erelio lizdą“. Lifto sienas dengė plonas lakštinis auksas.

Būtent į Berchtesgadeną ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje susirinkę Europos lyderiai patyrė Hitlerio pažeminimą: Prancūzijos Daladier, Italijos Mussolinis, Austrijos Schuschniggas, Britanijos Chamberlainas ir kiti. Jie, kaip ir visas pasaulis, bijojo Hitlerio. Dabar, Hitleriui mirus, baimės nebeliko, tačiau tai tik dar labiau paryškino susižavėjimą Hitleriu ir jo mėgstama slėptuve, kuri, atrodė, saugo vieną iš raktų į jo asmenybę.

Būtent Berchtesgadene spietėsi aukščiausia nacių vadovybė, kad būtų arčiau savo fiurerio. Namus šioje vietovėje turėjo Himmleris, Goeringas, Goebbelsas, Martinas Bormannas. SS čia įsirengė nuostabų prabangių apartamentų kompleksą.

Būtent į Berchtesgadeno apylinkes suplaukė didžiulė dalis visoje Europoje nacių prisiplėšto grobio. Čia buvo pilna pinigų, aukso ir tuzino valstybių valiutų, meno lobių (vien tik Goeringo kolekcijoje buvo penki rembrandto darbai, van Gogho, reoir ir daugybė kitų kūrinių). Berchtesgadenas tiesiog lūžo nuo gėrimų, papuošalų ir prabangių automobilių.

Taigi iš tiesų Berchtesgadenas buvo du magnetai: simbolinė Hitlerio pamišusios galios troškimo buveinė ir geriausia galimybė prisiplėšti Europoje. Visi norėjo čia nusigauti – prancūzai žengė petys į petį su 101-ąja divizija, britai artėjo iš Italijos, čia skubėjo ir vokiečių vadai, norėję valdyti savo nuosavybę, ir visi Europoje buvę amerikiečiai.

Tai buvo tarsi pasakų šalis. Kalnai snieguotomis viršūnėmis, tamsiai žali miškai, čiurlenantys ledu aptraukti upeliai, puošnūs namai ir savitais ryškiaspalviais drabužiais vilkintys vietos gyventojai džiugino akį. Maistas, gėrimai, apgyvendinimas, daugybė Liuftvafės ir Vermachto tarnybų moterų bei kitas kariuomenės aptarnaujantis personalas džiugino kūną.
Ištrauka iš knygos „Karo vilkai. JAV parašiutininkai nuo D dienos iki Hitlerio „Erelio lizdo“

Lengvoji kuopa čia atsidūrė pirma.

* * *

Gegužės 4 d. 101-osios divizijos vilkstinė pajudėjo autobanu tarp Miuncheno ir Zalcburgo, priekyje važiavo 2-asis batalionas. Amerikiečiai pravažiavo rozenheimą ir Chymzės ežerą. Prie Zygsdorfo jie pasuko į plentą, vedantį tiesiai į Berchtesgadeną. Nuvažiavę apie keturiolika kilometrų, jie prisivijo Prancūzijos 2-osios tankų divizijos vilkstinės galą. Tai buvo pirmoji į Paryžių įžengusi divizija su savo garsiuoju vadu generolu Jacques‘u Philippe’u Leclercu.

2-oji tankų divizija ankstesnę savaitę turėjo būti dešiniajame 101-osios divizijos flange, tačiau amerikiečiams tuomet taip ir nepavyko su ja užmegzti ryšio. Vieną akimirką prancūzai dar buvo ten, o po akimirkos jų ten nebebuvo. Kiek amerikiečiai galėjo suprasti, prancūzai plėšikaudami veržėsi per Vokietiją. Vos tik prikaupę sunkvežimį ar du grobio, siųsdavo jį į Prancūziją. Dabar jie troško nusigauti į Berchtesgadeną, iki kurio važiuoti į kalnus pietuose buvo likusi maždaug valanda kelio. Tačiau prancūzų judėjimą sustabdė susprogdintas tiltas, vedęs per gilų siaurą tarpeklį. Jie neturėjo tiltų statymo įrangos, o pietinėje tarpeklio pusėje buvo įsitvirtinę keletas SS fanatikų, kurie juos apšaudė pistoletais-kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais.

Sent Mer Eglizo bažnyčios rajone verdantys gatvių mūšiai. 1944 m. liepa
Foto: Leidykla "Briedis"

Lengvoji kuopa ir kiti 2-ojo bataliono kariai įsimaišė tarp prancūzų ir visi sustoję, stebėdami beprasmišką susišaudymą, laukė, kada privažiuos 101-osios divizijos inžinieriai. Wintersas paklausė Sinko, ar šis nenorėtų pasiųsti būrio, kuris iš šono apeitų vokiečių užtvarą. „Ne, – atsakė Sinkas. – Nenoriu, kad kas nors nukentėtų.“

Tai buvo protinga. Šiame karo etape nebuvo prasmės patirti nuostolių. Vis dėlto tiesiog kitoje užtvaros pusėje beveik ranka pasiekiamas buvo Berchtesgadenas. Ir Sinkas pakeitė nuomonę. „Su 2-uoju batalionu grįžkit į autobaną, – nurodė jis Wintersui, – ir pažiūrėkit, gal pavyktų iš šono apvažiuoti šią užtvarą ir nusigauti į Berchtesgadeną.“ Jeigu pavyktų, Sinkas norėjo, kad Wintersas pulko štabui rezervuotų garsųjį „Berchtesgaden Hof“ viešbutį.

Wintersas nuvedė batalioną atgal tuo pačiu keliu iki autobano, tuomet į rytus iki Bad Reichenhalo, kur dėl dar vieno susprogdinto tilto amerikiečiai turėjo sustoti nakčiai. Kitą rytą, gegužės 5 d., priekyje judant Lengvajai kuopai, 2-asis batalionas, nesutikęs jokio pasipriešinimo, atvyko į Berchtesgadeną ir, neiššovęs nė vieno šūvio, užėmė miestą.

Tolsdorfas tikėjosi pasiduoti su visa kariška pagarba, o tuomet būti deramai apgyvendintas karo belaisvių stovykloje. Savo vilkstinėje jis buvo prisikrovęs asmeninio bagažo, gėrimų, cigarų ir cigarečių, kartu vyko daugybė jo draugių.
Ištrauka iš knygos „Karo vilkai. JAV parašiutininkai nuo D dienos iki Hitlerio „Erelio lizdo“

Tai buvo tarsi pasakų šalis. Kalnai snieguotomis viršūnėmis, tamsiai žali miškai, čiurlenantys ledu aptraukti upeliai, puošnūs namai ir savitais ryškiaspalviais drabužiais vilkintys vietos gyventojai džiugino akį. Maistas, gėrimai, apgyvendinimas, daugybė Liuftvafės ir Vermachto tarnybų moterų bei kitas kariuomenės aptarnaujantis personalas džiugino kūną. [...]

Eiliniams kariams taip pat nekilo nė menkiausių problemų, fizinių ar psichologinių, perimant SS kareivines, Alpių stiliaus daugiabutį pastatą, įrengtą pagal naujausius šiuolaikinio dizaino, santechnikos ir interjero apdailos reikalavimus. Karininkai ir seržantai gavo ištaigingus nacių valdininkų namus, prisišliejusius prie virš Berchtesgadeno kylančių kalnų šlaitų.

Aplink miestą Wintersas išstatė sargybą daugiausia tam, kad reguliuotų eismą ir surinktų pasiduodančius vokiečių karius bei nusiųstų juos į karo belaisvių stovyklas užnugaryje. Taigi eilinis Heffronas prižiūrėjo sankryžą, kai nuo kalno nusileido trisdešimt vieno automobilio vilkstinė. Jai vadovavo generolas Theodoras Tolsdorfas, LXXXII korpuso vadas. Jis buvo nepaprastas žmogus, trisdešimt penkerių metų prūsas, beveik pasiekęs kopimo tarnybos laiptais Vermachte rekordą. Buvo sužeistas vienuolika kartų ir saviškių vadintas Tolsdorfu Pasiutėliu, nes netausojo nei savo karių, nei savo paties gyvybės. Lengvosios kuopos kariams įdomiau buvo tai, kad sausio 3 d. jis vadovavo 340-ajai folksgrenadierių divizijai aršiame mūšyje „Bois Jacques“, taip pat prie Fojaus ir Novilio.

Tolsdorfas tikėjosi pasiduoti su visa kariška pagarba, o tuomet būti deramai apgyvendintas karo belaisvių stovykloje. Savo vilkstinėje jis buvo prisikrovęs asmeninio bagažo, gėrimų, cigarų ir cigarečių, kartu vyko daugybė jo draugių. Heffronas buvo pirmasis jų sutiktas amerikietis. Jis sustabdė vilkstinę; Tolsdorfas pasakė, kad nori pasiduoti; Heffronas pakvietė netoliese buvusį leitenantą; Tolsdorfas leitenantą pasiuntė surasti ką nors aukštesnio laipsnio. Tuo tarpu Heffronas pasinaudojo proga pasisavinti generolo Tolsdorfo liugerį ir lagaminą. Jame jis rado du Geležinius kryžius ir 500 pornografinių nuotraukų. Tyliai sau Heffronas pamanė: štai, Pietų Filadelfijos vaikiui pasiduoda fricų generolas, neblogai. [...]

„Erelio lizdą“ kruopščiai apžiūrėjo armijos oro pajėgos. Į jį vedęs liftas buvo sugadintas, bet vyrams, kurie nesuskaičiuojamą daugybę kartų kilo į Karahį ir leidosi nuo jo, įkopti į viršų buvo veikiau ne iššūkis, o pasivaikščiojimas. Altonas More’as ten atsidūrė vienas pirmųjų. Tarp nuolaužų jis aptiko du Hitlerio nuotraukų albumus, juose buvo pilna nuotraukų su pas Hitlerį viešėjusiais įžymiais Europos politikais. Vienas iš kuopos karininkų pareikalavo, kad More’as albumus atiduotų jam. More’as nesutiko. Tuomet karininkas pagrasino perduoti jį karo lauko teismui.

More’as buvo Malarkey’aus būryje. Malarkey’us nubėgo į bataliono štabą pas Wintersą ir paaiškino padėtį. Šis liepė savo džipo vairuotojui „parvežti Malarkey’ų į jo būstą ir sugrįžti su eiliniu More’u ir visa jo manta“. More’ui atvykus Wintersas jį paskyrė bataliono štabo vairuotoju. Šitokiu būdu More’as išsaugojo ir namo į Kasperą Vajominge parsivežė tuos albumus.