Ir čia svarbiausias klausimas: kas yra tas sisteminis rasizmas, apie kurį tiek daug kalba kairuoliška žiniasklaida ir kairiųjų universitetų savimi patenkinta politiškai korektiška grietinėlė? Ir ar yra toks rasizmas apskritai?
Nes jeigu jūs sprendžiate apie padėtį JAV pagal tai, ką jums pasakė tų protestų organizatoriai ir įkvepėjai, tai vargas jums. Jei esate lengvatikiai, kuriems visos tos aliarmo teorijos su žiburėliais ir švilpukais daro įspūdį, kaip baro tuštutei daro įspūdį automobilis be stogo ir šampano taurės pokštelėjimas, tai gal jau toliau neskaitykite, galite susinervinti.
Nes tuos dirbtinius protestus rengia tie patys žmonės, kurie daužosi gatvėse prieš kapitalizmą, globalizmą, bankus, pinigus, ragina okupuoti Volstrytą ir Londoną, tie patys žmonės kalba apie farmacijos mafiją (o paskui ir apie skiepus), apie koronaviruso sąmokslą, apie kitus sąmokslus, o paskui einanti minia kartoja nesąmones apie degantį vandenį iš čiaupo („Ševron – von“), apie skiepus iš beždžionių gemalų ir apie tai, kaip skiepija mūsų žmonėms juodaodžių genus ir Bilo Geitso sukonstruotas ligas.
Aš trumpai paaiškinsiu, kas vyko Amerikoje. Policininkas, veikdamas neleistinai ir neproporcingai sulaikymo metu, galimai sukėlė įtariamojo mirtį Mineapolyje, Minesotoje. Bent jau iš vaizdo įrašo atrodo taip. Kadangi policininkas buvo baltaodis, o įtariamasis – juodaodis, buvo daug žmonių, kurie pasileido rėkti, kad tai yra nusikaltimas dėl rasės ir policininkų neapykanta juodaodžiams. Jokių įrodymų ar objektyvių priežasčių taip manyti nėra.
Amerikoje seniai nebėra rasinės segregacijos, nebėra vietų „tik baltiesiems“, nėra tokios profesijos, kur juodaodžiams (ar žmonėms su ispaniškomis pavardėmis) būtų uždaryti keliai. Neteisybė ištaisyta, bet kai kam labai norisi, kad juodaodžiai vis dar jaustųsi nuskriausti, nes tada jie ir jų organizacijos turi darbo ir pinigų (dažniausiai su rasizmu kovoja baltieji, kurie iš to labai gerai uždirba). Čia kaip gydytojas, kuris nenori, kad pacientas pasveiktų, nes pasveikęs nebeateis ir negalėsi imti iš jo pinigų.
Objektyvūs skaičiai sako, kad policijos nušaunamų baltaodžių yra daugiau negu juodaodžių. Juodaodžiai sustabdomi ir sulaikomi dažniau ne todėl, kad jie yra juodaodžiai, o todėl, kad policija paskirsto pajėgas geografiškai į tas vietas, kur yra daugiausia nusikaltimų, ir kadangi daugelis tokių vietų yra juodaodžių kvartalai, tai juodaodžiai iš esmės yra sulaikomi dažniau dėl to, kad gyvena ten, kur gyvena. Azijiečių kvartaluose mažiau policijos ne dėl sąmokslo, o todėl, kad ten mažiau nusikaltimų.
Palyginimui: Amerikos indėnai gauna proporciškai daugiau pagalbos, gydant juos nuo alkoholizmo, negu bet kurios kitos mažumos atstovai. Čia ne todėl, kad daktarai yra rasistai, nusiteikę prieš indėnus ir laikantys juos alkoholikais. Čia yra todėl, kad jų tarpe paplitęs alkoholizmas, tiek dėl genetinio neatsparumo, tiek ir dėl istorinių priežasčių, kaip buvo suformuotos ir veikė rezervacijos ir kuo jose vertėsi žmonės.
Ar tai yra neteisinga? Galbūt, tačiau policininkai, kaip ir daktarai, yra ne istorinio teisingumo atkūrinėtojai, o esamų problemų sprendėjai. Šių dienų žmonės neatsako už rasinės diskriminacijos ir segregacijos praeitį Amerikoje ar bet kur kitur, ir tie, kas nori jaustis aukomis, gali kaltinti tik save. Spalvotosios mažumos, moterys, seksualinės mažumos, bet kokios kitos mažumos šiandien Amerikoje gyvena neregėtų galimybių ir niekada nematytos lygybės sąlygomis. Jei nori kapstytis praeityje ir įrodinėti, kad esi auka, prašom, gali taip daryti, bet didžioji dalis mažumų atstovų suprato, kad žymiai geriau gyventi savo gyvenimą, o ne savo prispaustųjų protėvių praėjusias bėdas skaičiuoti.
Tačiau kai žmogui kartoja, kad jis auka, daugelis ir patiki.
Manymas ir kartojimas, kad tai „sisteminio rasizmo“ apraiška, sukėlė Amerikoje protestus, kuriuos tie, kam tai naudinga, pavertė riaušėmis ir turto plėšimu ir naikinimu. Protestuojanti minia nepradeda šiaip sau plėšti: ją reikia paraginti ir išprovokuoti. Tarp plėšusių, deginusių ir naikinusių buvo daug juodaodžių (kiti sako – dauguma, bet aš neskaičiavau), tačiau, suprantama, tai nereiškia, kad plėšimas ir vandalizmas yra sisteminė juodosios rasės problema. Plėšia plėšikai, kurie tokie yra pagal savo turimus arba įgytus nusikalstamus polinkius, o ne pagal odos spalvą.
Taip pat ir teisėjai Amerikoje sodina į kalėjimus žmones ne pagal odos spalvą, o pagal padarytus nusikaltimus. Teisėjai, kaip ir policininkai, kaip ir kariškiai, beje, ten irgi yra visokių odos spalvų. Tai ne „baltųjų profesijos“. Kaip ir universitetų profesoriai, žurnalistai ar vairuotojai.
Amerikoje gyvena daugelio rasių atstovai, ir tarp žmonių yra visokių santykių, ir dažnai pasitaiko, kad vieni žmonės nemėgsta kitų, būna, kad įžeidžia vieni kitus, kartais sužeidžia, ir, galiausiai, kartais ir nušauna. Matyti tame odos spalvą kaip priežastį yra naivu ir per paprasta. Taip paprastai mąsto tik labai primityvūs žmonės.
O protestai yra beprasmiai, nes čia tas pats, kaip protestuoti prieš skurdą, nelygybę arba nusikalstamumą. Ar kas nors kada nors panaikino nusikalstamumą, paspaudęs mygtuką? Taip nebūna.
Tai kas tas tikrasis rasizmas, apie kurį kalbu antraštėje? Tas jaunimas, kurį menininkai giria už „pilietinį aktyvumą“, galėtų nueiti ir paauklėti rasistus savo šeimose, nes juokinga, kai iš Lietuvos yra aiškinama apie rasizmą Amerikoje, kai pati Lietuva šiuo požiūriu – ir apskritai tolerancijos ir pagarbos kitokiems žmonėms požiūriu – yra maždaug ten, kur Amerika buvo kokiais 1935 metais.
Norite pamatyti, kas yra rasizmas? Čia kai juodaodis arba mišrios rasės žmogus eina gatve Vilniuje ar Palangoje, ir visi spokso, lyg gatve eitų kengūra. Eikite, prieš tuos spoksančius paprotestuokite, vaikai. Jūs juos nesunkiai rasite: daugelis gyvena jūsų namuose.
Norite pamatyti, kas yra nepakantumas ir nepagarba? Nuvažiuokite į bet kurį lietuvišką giminių balių, kur yra apšnekama viskas, smerkiama bet kas ir niekam nepripažįstama teisė gyventi kaip nori, mylėti ką nori, dirbti kas gerai gaunasi ir patinka. Lietuvos visuomenė yra įžūlių, netaktiškų ir nepagarbių provincialių bobelių ir chamiškų diedų dominuojama visuotinio komandavimo, spaudimo, diktato, aiškinimo ir niekinimo kūdra. Norite gero, norite kažką pakeisti? Pabandykite pirmiausiai tai pritaikyti įkyriausiam dėdei ar tetai jubiliejuje, pasakydami jiems, ką galvojate apie jų bukaprotišką humorą ir beždžionės lygio žinias apie pasaulį. Tai nebus taip lengva ar drąsu, kaip kilnoti kvailus plakatėlius organizuotame parodomajame susibūrime, kuris yra apie nieką ir dėl nieko, tik dėl jūsų asmenukių Instagrame.