Tiksliau teisingai įvertinti dalykus, apie kuriuos ES politikai dalindami pinigus kalba tik tarp eilučių. Jei praeitą kartą mes, skirtingai nuo daugelio valstybių, ekonomiką gelbėjome stumdami į skurdą savo piliečius, nes prasidėjus sunkmečiui kirtome pensijas, atlyginimus. Taip sunaikinome tai, į ką krentančioje ekonomikoje buvo galima atsiremti – vidaus vartojimą. Dabar padėtis unikali, nes galime pabarstyti pinigų iš malūnsparnio. Tą dabar daro daugybė šalių, kurios turi ne tik pinigų spausdinimo mašinas, bet ir kitokį politikų požiūrį nei mes. Galimybė nusipirkti rinkimus taip pat motyvuoja valdančiuosius. Nereikia atmesti ir šio faktoriaus.
Tiesa, tarp dviejų krizių yra ir vienas milžiniškas panašumas, kuris gali užnerti kilpą ant kaklo ir pridusinti beįsibėgėjančią ekonomiką – tai taip ir neatliktos struktūrinės valstybės valdymo, švietimo ir kitų sektorių reformos. Dėl to mums teks deginti milijardus nesukuriant jokios didesnės vertės. Kitas esminis pavojus – parama nukeliaus į didžiųjų verslo grupių kišenę. Taip vėlgi nutiks, jei pasileisime į ilgalaikės naudos nekuriančius projektus – trinkelių perklojimus miesto tipo gyvenvietėse ir uždaromų mokyklų renovacijas. Tai jau irgi matėme ir kol kas kai kurios ministerijos blizgančiomis klerkų akimis skuba kreipti pinigus į šią sritį.
Viena iš elementarių išeičių, kuri naudojama postindustriniame pasaulyje – pinigai iš malūnsparnio eiliniams piliečiams. Tai leidžia didinti vartojimą ir tuo pačiu paramos lėšų sklaida didesnė. Yra tikimybė, kad prieš suguldami korporacijų sąskaitose jie duos naudos ir visuomenei.
Pradėkime nuo ekonomikos pradžiamokslio. Kai eiliniam piliečiui duodamas 100 eurų, į valstybė kišenę iš karto grįžta 21 euras – nuskaičiuojamas PVM nuo duonos ir pieno, už kurį laimingas pilietis sumoka artimiausioje parduotuvėje. Jei pilietis dar leidžia sau įsigyti stipriųjų gėrimų ar benzino, į valstybės biudžetą iš karto grįžta daugiau nei pusė šios sumos. Taigi, skolinti pinigai, kurie buvo išdalinti, iš karto keliauja atgal į biudžetą.
Dabar pažiūrėkime, kokie pinigai taip apsisuks. Sumos nedidelės, jos bus skirtos vartojimui vidaus rinkoje.
Seimas pritarė, kad siekiant sumažinti neigiamus ekonominius ir socialinius COVID-19 pandemijos padarinius, visi vaikai, gaunantys vaiko pinigus, gautų papildomą vienkartinę išmoką. Ji sieks 120 arba 200 eurų.
Dėl epideminės situacijos „Sodra“ iš viso išmokėjo jau 88 mln. eurų ligos išmokų.
„Daugiausiai gyventojų šias išmokas gavo balandžio mėnesį – kiekvieną savaitę galiojančius nedarbingumo pažymėjimus turėjo 57 – 60 tūkst. žmonių. Svarbu, kad vieni tėvai kreipdavosi nedarbingumo pažymėjimo, kiti grįždavo į darbą, tad šis skaičius svyruoja“, – atsakymuose Delfi rašė „Sodros“ atstovė.
Ši priemonė vėlgi leido palaikyti vartojimą, nes iš dalies pakeitė prastovas, už kurias darbuotojui paprastai buvo mokama iki minimumo ir tai galėjo nustumti į skurdą daugelį jaunų šeimų. Tai tapo savotišku socialinių pašalpų pakaitalu.
Seimas pritarė subsidijoms už 60 metų ir vyresnius darbuotojus; kodėl pasirinktas būtent toks amžius? Ministras Linas Kukuraitis teigė, kad tai nėra iš piršto laužta: nuo 60-ies darbo rinkoje vyksta reikšmingų pokyčių.
Verčiu į žmonių kalbą – tai leis verslui samdyti ypatingai pigius darbuotojus, nors patiems darbuotojams atlyginimas bus padorus. Vyresnio amžiaus žmonės gali atlikti daugybę darbų. Galbūt ne taip spėriai, kaip jaunuoliai, tačiau, įvertinus tai, jog minimalią algą moka valstybė, o darbdaviui teks prisidėti tik keliais šimtais eurų, tai daugelio įmonių svajonė – beveik nemokami žmonės.
Šis būdas sprendžia ir kitą problemą – o kur dėti vyresnius žmones, kai mes vis ilginame pensijinį amžių. Taip jie bent jau iš dalies grąžinami į darbo rinką ir kuria vertę. Plika akimi nematomas pensinės reformos papildas ir ankstyvo išėjimo į pensiją surogatas.
Kodėl dabar reikia dalinti pinigus? Kalbant ne politkorektiškai, bet ciniškai – kitaip iškrisime iš traukinio. Eilinį kartą tapsime šalimi, kuri aukojasi nežinia dėl ko ir net nesupranta, kad aukojasi ir svečių šalių ekonomiką gelbsti savo badaujančių pensininkų sąskaita. Tai ypatingai svarbu svarstant 750 mlrd. eurų Europos gelbėjimo planą, kai Pietų šalys choru šaukia apie solidarumą. Tai yra apie tai, kad Šiaurė eilinį kartą sumokėtų jų skolas ir jos toliau galėtų gyventi „atsipūtusios“.
Nei Prancūzija, nei Italija žemų palūkanų normų nepanaudojo savo finansams konsoliduoti, nors to būtų reikalavęs europietiškas solidarumas, – pastebi Nyderlandų žurnalo „Elsevier Weekblad“ korespondentas Briuselyje Jelte Wiersma ir vardija pietiečių nuodėmes:
„Jie nuo pat 1999 m., kai buvo įvestas euras, sistemingai pažeidinėjo ES susitarimus, susijusius su augimo ir stabilumo paktu. Italijos prasiskolinimas per tą laiką išaugo nuo 113 iki 137 proc. nacionalinių pajamų, Prancūzijos įsiskolinimas euro įvedimo metais buvo 60 proc., o koronaviruso krizės išvakarėse – 100 proc. Tuo tarpu Vokietijos, Nyderlandų ir Skandinavijos šalių skolos visada buvo maždaug 60 proc. ar mažesnės, išskyrus trumpą laiką bankininkystės / kredito / euro krizės metu.“
J. Wiersma primena dar ir kitą opų punktą: mokesčių moralę, kuri šiaurėje didesnė nei pietuose.
„Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, ketvirtadalis Italijos ekonomikos yra šešėlinė, Ispanijoje šešėlinė ekonomika siekia beveik 20 procentų, o Austrijoje ir Nyderlanduose ji yra atitinkamai 9 ir 13 procentų.“
Svarstydamas apie deklaruojamą ir realų europietišką solidarumą, Nyderlandų žurnalistas užkabina ir pensijų klausimą.
„Olandai vidutiniškai dirba 41 metus, švedai – 42,9, vokiečiai – 39,1, danai – 40 metų, – cituoja J. Wiersma Eurostato duomenis. – Prancūzijoje šis skaičius yra 35,4 metai, Italijoje – 32. Ispanai, belgai, graikai ir portugalai taip pat dirba ne ilgiau kaip 33–38 metus.“
Sakysite, sunkus ir atkaklus darbas leidžia sukaupti daugiau turto ir jaustis saugesniu? Nė velnio.
Naujoji politkorektiška ekonominė realybė rodo paprastą tiesą – geriausiai gyvena tie, kurie yra remiami, o ne tie, kurie sunkiai dirba, kad turėtų iš ko paremti kitus.
Valstybės tiesiog „išsunkia sąžiningus“ mokesčių mokėtojus ir jie gali džiaugtis tuo, jog Graikijos ar Italijos pensininko, ar valstybės tarnautojo pajamos nesumenko, nes vokiečiui ar olandui eilinį kartą buvo padidinti mokesčiai ir galimybė sukaupti daugiau turto atiteko tam pačiam italui ar portugalui.
Remdamasi banko Credit Suisse 2019 m. spalio mėnesio vertinimu, Vikipedija pateikia tokius 2019 piliečių turto medianos duomenis JAV doleriais: Prancūzija – 101 942, Ispanija – 95 360, Austrija – 94 070, Italija – 91 889, Danija – 58 784, Švedija – 41 582, Vokietija – 35 313, Nyderlandai – 31 057, Estija – 24 919, Lietuva – 22 261, Latvija – 13 348. Be to, 41 proc. vokiečių turi mažiau nei 10 000 dolerių turto, o kas antras Vokietijos gyventojas neturi nuosavo būsto.
„Turtinga Vokietija ir neturtingi jos piliečiai, neturtinga Italijos valstybė ir turtingi jos piliečiai – tiedu dalykai tarpusavyje susiję. Viena iš to priežasčių – mokesčių dydis. Vokietijoje, kaip atskleidžia naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenys, viduriniajam sluoksniui tenka mokėti itin didelius mokesčius,“– nurodo ekonomistas Danielis Stelteris.
Mums šiame fone lieka pasirinkti – ar eilinį kartą krizę įveikti paprastų piliečių sąskaita, ar pamėginti išsaugoti ir net padidinti jų turtą, kad ateityje turėtume stabilią ir turtingą valstybę. Taip, prisiskolinus ateis laikas didinti mokesčius ir grąžinti skolas. Tai neišvengiama. Tačiau įdomioji ir kita dalis, kad dabar į ekonomikos smagratį liejami trilijonai įvairia valiuta. Neišvengiama didelė infliacija ir skolos, kurios dabar atrodo sunkiai suvokiamos, po dešimtmečio, jei mums pavyks paleisti ir savo ekonomikos smagratį, bus neypatingai didelės.
Anot ekonomistų, Lietuva šiandien yra puikioje pozicijoje, gali skolintis, o valstybės skola, kaip svarstyta, užklupus antrajai bangai galėtų siekti ir 100 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).