Vokietijos švietimo ir tyrimų ministrė Anja Karliczek yra pasakiusi: „Mokslas nevaldo, tačiau padeda priimti politinius sprendimus. Todėl jo balsas turi būti labiau girdimas“. Šią pamoką galime išsinešti iš mus ištikusios pandemijos ir karantino periodo. Bet ar šią pamoką suprojektuosime ir į valstybės ateitį?
Šiuo metu viešojoje erdvėje sklando daug pranašysčių, dominuoja retorika – viskas nuo šiol bus kitaip, daugiau nebebus taip, kaip buvo vakar.
Tam tikri pokyčiai palietė visas sritis. Prie naujos realybės turėjo prisitaikyti ir švietimo sistema. Universitetai mokslo metus užbaigė nuotoliniu būdu, mokslininkų dėmesys nukrypo į naujųjų iššūkių sprendimą. Pandemija sukūrė ne tik naują darbotvarkę, bet ir naujas mokymo(-si) proceso sąlygas.
Net ir tokioje naujosios realybės situacijoje labai svarbu išlaikyti ramią galvą, analizuoti situaciją ir pasiremti istorine patirtimi. Visų – sveikatos, ekonomikos ar politikos – krizių akivaizdoje pagrindiniu siekiu galiausiai tapdavo grįžimas prie gyvenimo normalumo. Turime pripažinti, kad šis tikslas galioja ir mums, ištiktiems netikėtos pandemijos bei globalaus užsidarymo. Universitetai, kaip ir visuomenė, išgyveno ne vieną krizę, tačiau pamatiniai dalykai, akademinio gyvenimo tradicijos visada išsaugos savo svarbą ir vertingumą.
Nuotolinis dėstymas gali papildyti ir išplėsti mokymo galimybes, tačiau nepakeis tiesioginio gyvo kontakto tarp dėstytojo ir studento, studentų tarpusavyje. Juk mokymosi procesas nevyksta tik tas 1.5 auditorines (dabar nuotolines) valandas.
Tikrasis žinojimas užgimsta tik tada, kai tos valandos išplečiamos, komentuojamos, išgyvenamos, tampa gyvenimo pamokų, asmeninių patirčių, klaidų ir bandymų dalimi. Pilnavertės studijos vyksta auditorijose, laboratorijose, praktikų vietose, bendraujant ir mokantis vieni iš kitų. Visi kiti formatai yra tik tarpiniai, papildantys, kriziniai. Neapgaudinėkime savęs ryžtingai deklaruodami, kad tai kas įvyko, yra tai, „link ko ėjome“ arba „kas neišvengiamai turėjo įvykti“.
Nepaisant milžiniškų dėstytojų ir studentų pastangų prisitaikyti, turime kelti klausimą, ar tikrai tai, ką išgyvename šį semestrą, yra „tikras akademinis semestras“. Esame milžiniško eksperimento dalyviai. Nauji santykiai, nauja patirtis, naujas žodynas – pavyzdžiui, „sinchroninis ir asinchroninis“ mokymasis ir pan. Kažkuria prasme karantinas net tapo savotiška dingstimi pabėgti iš sudėtingos tikrovės į atokią virtualybę, kuri tarsi padeda išvengti painios socialinių ryšių ir įsipareigojimų diplomatijos, būdingos normaliai kasdienai. Tačiau šalintis normalybės ilgai nepavyks.
Akademinės patirtys karantino metu paradoksaliai atskleidė, kad universiteto auditorijos – sulygina, o virtualios studijos išryškina socialines diferencijacijas: nors visi žiūrime į ekranus, ne visi turime sąlygas patogiai veikti online režimu ar noro atverti ekranui savo gyvenamąsias aplinkas, naikinti daug kam svarbias skirtis tarp privataus ir viešo savo gyvenimo.
Tai proga dar kartą paklausti, kas vis dėlto yra universitetas. Universitetas nėra ir negali būti savotišku mąstymo fabriku ar darbo rinkos dalyvių gamykla, institucija, kuri kažko nedavė, neužtikrino ar nepasirūpino. Universitetas yra, kaip tai buvo nuo jo istorijos pradžios, dėstytojų ir studentų (dabar ir sudėtingą procesą aptarnaujančių administratorių) bendruomenė, kurie vieni kitus palaiko, dalinasi, supranta ir papildo... arba ne.
Visi reagavome į naują ir neapibrėžtą situaciją ekspromtu, gal kiek inertiškai, bet jausdami atsakomybę, pasitikėdami tradicija ir mėgindami žvelgti į priekį. Norime rudenį grįžti į įprastą akademinę realybę (žinoma, įvertindami ir analizuodami kintančią situaciją ir galimybes), nes bet kokie kiti tikslai būtų atsitraukimas nuo Universiteto idėjos. Universitetas neturi visų atsakymų, visų ekspertų – bet tai geriausia vieta suburti tuos visuomenės atstovus, kuriems rūpi ieškoti atsakymų į iššūkius, todėl, kad fundamentali jo yra funkcija telkti žinojimą, o ne jį politizuoti, ideologizuoti, monetizuoti.
Deklaravę grįžimo prie normalybės būtinybę, turėtume pripažinti ir tai, kad krizė apnuogino ir tam tikras sistemines tos normalybės problemas. Visų pirma tai, kad mokymas ir mokymasis universitetuose buvo atsidūręs mokslo šešėlyje. Tik žengę į virtualią mokymo erdvę galėjome geriau suprasti, kad mokymo ir mokymosi svarba yra ne retorinė, o tiesiog pamatinė, pagrindžianti Universiteto prasmę.
Turėtume aiškiau deklaruoti tikslą – grįžti prie universiteto šaknų – mokslo ir studijų dermės.
Nuotolinis mokymas ne tik, kad nepakeičia auditorijų, laboratorijų ir ligoninės palatų, o internetiniai resursai neatstoja geros bibliotekos ir archyvų. Išryškėjo ir komunikacijos problema – turbūt ne atsitiktinai, tik labai reta gera tarptautinė konferencija buvo perkelta į nuotolinę platformą, didžiąją daugumą nuspręsta tiesiog atidėti, suvokiant, kad virtuali diskusija neatstos gyvo susitikimo. Studijose galime išradingai pasinaudoti nauja „distancine“ patirtimi, bet visų pirma kokybiškas studijas realizuoti per individualumą ir tarpdalykiškumą. Studijų kokybę dažnai sudaro būtent šios nematomos subjektyvios detalės, kurias privalome puoselėti ir tobulinti.
Akivaizdi ir skaitmenizacijos problema Lietuvoje – mokslo ir studijų poreikiams nepasiekiami net tie resursai, kurie galėjo būti lengvai parengti. Būtina plataus masto valstybinė skaitmenizacijos programa, kuri ne tik išplėstų prieinamumą, bet ir konsoliduotų esamus, itin išblaškytus internetinius išteklius.
Krizė parodė ir tai, kad politikai turėtų labiau atsižvelgti į mokslo siūlomą intelektinį potencialą. Būtent aktyvus mokslininkų įsitraukimas, jų pastabos, įžvalgos, pradėti tyrimai ir siūloma metodika padėjo suvaldyti viruso plitimą ir nuraminti visuomenę.
Turbūt produktyviausia strategija būtų pandemiją suvokti kaip katalizatorių, kuris arba jau paspartino strigusius procesus, arba bent jau suteikė aiškesnį ir konkretesnį suvokimą apie tam tikrų dalykų būtinumą (kad ir minėtą skaitmenizaciją). Išryškėjo kelios pamatinės tendencijos: turime būti pasiruošę greičiau reaguoti, greičiau dalintis turimais duomenimis, užtikrinti informacijos atvirumą ir nepamiršti grįžimo į normalumą pažado.
Žvelgdami iš universitetinės perspektyvos galime klausti ir apie bendresnius dalykus. Ar krizė pakeis mūsų požiūrį į laisvę, socialinius ryšius, darbą? Vengiant nepamatuotų pranašavimų, vis dėlto galima pasakyti, kad ši patirtis pagreitins procesus, kurie jau brendo, bet kuriems užbaigti neužtekdavo ryžto ir valios.
Kartu ši patirtis akivaizdžiai pademonstravo ir išmokė, kad galima racionaliau ir efektyviau organizuoti darbą, pasitarimus ar net sprendimo priėmimą. Išties, kodėl kartą per savaitę nedirbti iš namų, jei tai tikrai individualiais atvejais reikalinga ir efektyvu? Ko gero, prasminga peržiūrėti gerai parengtą parodą virtualiai, kurios veikiausiai nepavyks fiziškai pasiekti dėl laiko ar finansų stokos. Bet tai formos, priemonės, metodai, o ne pamatiniai vertybiniai principai.
Norisi tikėti, kad krizė netaps proga peržiūrėti santykius ir tvarkas, kurios lemia mūsų civilizacijos esmę. Pandemijos nulemta sustiprėjusi socialinė kontrolė liks laikina priemone, dėl kurios poreikio sveikatos gerovės labui egzistuoja visuomeninis konsensusas. Tam kartui uždarytos sienos ves ne prie nacionalizmų renesanso, o prie gilesnio suvokimo, kad didžiąsias problemas galima spręsti tik mąstant ir sprendžiant kartu.
Mokinių ir studentų atotrūkis nuo mokyklų ir universitetų – kaip ugdymo, bendravimo ir kultūros perdavimo vietų – liks šios kartos patirtimi, kuri nesukels ilgalaikių trauminių patirčių.
Tikėkime ir tuo, kad prie teigiamų krizės pamokų galėsime priskirti ir tai, kad ji išgrynino vertybes, kurios ne tai, kad buvo primirštos, bet veikiau užgožtos rutininių procedūrų ir nusistovėjusio kasdienio gyvenimo ritmo, kaip antai lyderystė ir atsakomybė, sprendimų greitis ir kokybė, asmeninis ir tarpvalstybinis solidarumas, galiausiai tiesiog pasitikėjimas ir draugystė.
Krizės periodu mes slidinėjome, ieškodami atramų. Kažko, kas suteiktų pagrindą ir pasitikėjimą sprendimais ar sprendimų priėmėjų kompetencija.
Stiprūs universitetai gali ir turi tapti atrama visuomenei ir valstybei. Universitetų greitas įsitraukimas į krizės sprendimų paieškas ir išteklių panaudojimas, galbūt šiomis dienomis viešumoje labiau pastebimas medicinos, biologinių ir cheminių tyrimų, bet ne mažiau aktualus socialinių ir humanitarinių mokslų srityje (nes kas apmąstys ilgalaikes pandemijos pasekmes ir pasiūlys atsigavimo strategijas?), studentų savanorystės iniciatyvose, turi tapti norma.
Universitetai turėtų funkcionuoti ne kaip uždaros mąstyklos, o kaip veiklūs intelektualiniai centrai, padedantys krizės sukrėstai visuomenei grįžti į normalybę.
Viešojoje erdvėje kurį laiką egzistavęs universitetų kaip paramos prašytojų ir įsisavintojų įvaizdis nėra teisingas. Krizės laikotarpis parodė, kad nesame prašytojai. Aukštasis mokslas kuria socialinį ir ekonominį gerbūvį, duoda greitą grąžą ir nėra šiaip pasiturinčios visuomenės dovana jos priaugantiems piliečiams.
Žinoma, toks augantis universiteto vaidmuo uždeda ir atsakomybės naštą, kurią turime pateisinti. Moksle – sistemiškai kovoti prieš duomenų falsifikavimą, plagiatą ir tuščiažodžiavimą. Dažnai nusivylimas mokslu ateina dėl per didelių ar per atsainiai įgyvendinamų pažadų, rezultatų neužtikrintumo. Turime aiškinti, komunikuoti ir nuolat palaikyti dialogą tiek su visuomene, tiek su institucijomis.
Nesame paramos prašytojai, bet iš valstybės taip pat norime atitinkamo požiūrio bei atsako. Iš jos laukiame tvaraus mokslo ir studijų finansavimo. Sprendimų, kurie leistų projektuoti universitetų raidą ilgalaikėje perspektyvoje.
Įvairių sričių lyderiai pripažįsta, kad turime stiprinti viešąjį sektorių, pritraukti į jį savo sričių profesionalus, efektyvinti jo veiklą, aktyviau pritraukti investicijas, sukurti joms patrauklią aplinką. Visa tai stovi ant universitetinio išsilavinimo ir ilgalaikės strategijos pagrindo.
Jei universiteto vaidmuo bus ryškus ir aiškus ateities politinėse bei visuomeninėse strategijose, galime tikėtis ir sisteminių problemų išjudinimo, viešojo sektoriaus sustiprėjimo, artėjimo prie labiau apčiuopiamos gerovės valstybės idėjos.
Kas mūsų laukia rudenį? Bandymas grįžti prie normalumo mokymo ir mokymosi procese. Bendruomenės subūrimas ir kasmetinis integracijos procesas. Bet kartu – bandymas įtvirtinti augimui ir įtakai pasiruošusio Universiteto vaidmenį valstybės ir visuomenės gerovės kūrime.
Krizės bus nuolat, prisisekite diržus. Pandemija dar sykį visiems skaudžiai priminė, kokiame netikrumo būvyje egzistuoja šiuolaikinės visuomenės, pačios generuojančios kai kuriuos netikrumo parametrus. Universitetas nežada netikrumo panaikinimo, tačiau gali padėti jį valdyti, nuolat primindamas visuomenei, kas jos gali laukti, išsklaidant iliuzijas ir nepagrįstus lūkesčius.