Geležies granulių krovinio srautas iš Rusijos Klaipėdos uoste veikiančioje įmonėje „KLASCO“ pradėtas krauti dar 2018 metų pavasarį. Iki šiol kraunamo krovinio srautas yra santykinai didelis – per tris krantines svyruoja apie vieną milijoną tonų per metus. Siekdama išvengti vagonų sangrūdų ir prastovų bendro naudojimo keliuose, intensyvesniu metu bendrovė priversta suktis labai sparčiai.
Akivaizdu, kad tarša kietosiomis dalelėmis prasidėjo nuo pirmų atvykusių tonų, tačiau jos prevencijai greičiausiai buvo skirtas tik „kosmetinis“ dėmesys, nes nebuvo tikimasi tokio didelio krovinio srauto.
Atsakomybės šešėlis krenta ant pačios įmonės ir jos vadovo pečių – vakarietiškais principais grįstas verslas neturi trukdyti gyventojams ir tapti sveikatai kenkiančiu taršos šaltiniu.
Nieko jau nebestebina, kad ir Aplinkos apsaugos departamentas bei Aplinkos apsaugos agentūra apie galimai taršos normas viršijančią veiklą sužinojo iš nebeapsikentusių uostamiesčio gyventojų skundų ir žiniasklaidos, nors verslas ir gyventojai neturi būti priešingose pusėse. Aplinkos apsaugos departamentui neturėtų būti sudėtinga nustatyti dulkių taršos šaltinį, ko gero, užtektų pakrapštyti „KLASCO“ tentinių sandėlių stogų paviršių ir viskas taptų akivaizdu. Matyt, kaip visada trūksta pajėgumų, o gal ir politinės valios.
Kas padaryta mažinant taršą per pastaruosius dvejus metus? Iš esmės nieko. Pastatytos taršą matuojančios stotelės, bet stotelės taršos nemažina, o tik fiksuoja taršos faktą. Dar daugiau – kyla klausimas, ar duomenys apie faktinę taršą renkami tinkamai. Neramina informacija, kad kai kurios stotelės nustoja veikusios kaip tik tada, kai padidėja dulkėtumas... Kažin, ar adekvačios įmonės įdiegtos priemonės taršai mažinti:
- vandens patrankos su išpurškiamu vandeniu dulkėms nusodinti krovos proceso metu;
- specialus dulkes surišantis tirpalas atvirose aikštelėse sukaupto krovinio rietuvėms apipurkšti;
- krovininio transporto pravažiavimų laistymas.
Tokių priemonių efektyvumas yra abejotinas. Nors vandens sunaudojimas krovinio laistymui siekia dešimtis tūkstančių kubinių metrų per metus, tačiau nėra nagrinėjamas klausimas, kur nuteka visa šių nuoplovų konsistencija. Ar šis purvinas vanduo nekelia naujų ekologinių grėsmių? Taip pat akivaizdu, kad per šio dulkėto vandens balas pervažiavusi ratinė technika drėgnas dulkes išvežioja po Klaipėdos miesto gatves. Joms išdžiūvus, bendras miesto dulkėtumas vienareikšmiškai didėja.
Šių metų sausį Seime buvo priimtos penkių įstatymų pataisos, sudarančios realias galimybes kontroliuoti taršos normų nesilaikančias įmones.
Įstatymų pataisomis numatyta, kad nuo 2022 metų bus galima panaikinti įmonių taršos leidimus, jei tris kartus per metus jos pažeis įstatymą arba jei bent vienas pažeidimas truks ilgiau nei pusę metų. Taip pat suteikiama teisė aplinkosaugininkams tikrinti įmones be išankstinio įspėjimo, o kilus įtarimams, kad viršijami normatyvai, netinkamai tvarkomos atliekos, bus atliekami valstybiniai laboratoriniai tyrimai – nustačius pažeidimus, už tyrimus mokės teršėjai.
Aplinkos ministerijos duomenimis, 70–80 proc. skundų dėl galimos taršos pasitvirtina, todėl Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į būtinybę griežčiau reguliuoti taršą, parengė įsakymo „Dėl Minimalių reikalavimų dulkėtumui mažinti laikant, kraunant, vežant birias kietąsias medžiagas patvirtinimo“ projektą, kurio įsigaliojimo datą jau kitu įstatymo projektu (XIIIP-4723) norima paankstinti iš 2022 metų sausio 1 d. į 2020 metų lapkričio 1 d.
COVID-19 pandemija dar kartą priminė, kad nėra nieko brangiau už sveikatą. Ir nors verslo atstovai piktinasi siūlymais ankstinti įsigaliojimo datą, tačiau nesuprantu, kodėl reikėtų leisti dar du metus nekontroliuojamai teršti aplinką, ypač kai priimti pakeitimai nežlugdo verslo, o tik įpareigoja kuo greičiau ištaisyti trūkumus ir mažinti neigiamą poveikį gyventojų sveikatai.
Negi pamiršome, jog rudenį Klaipėdoje nustatyti kenksmingų medžiagų kiekiai net kelis kartus viršijo leistiną normą. Net uždrausta į kiemą vesti vaikus! Nacionalinis visuomenės sveikatos centras dar praeitais metais nustatė, kad Švyturio gatvės gyvenamuosiuose namuose dulkių koncentracija ore beveik 6 kartus viršijo normą, o geležies oksido koncentracija – net 6,4 kartus. Taigi būtinas padidintas kontroliuojančių institucijų ir miesto valdžios dėmesys. Galų gale šį klausimą iš esmės turi spręsti ir pati įmonė. Vienas iš galimų sprendimų būtų statyti specializuotus uždaro ciklo iškrovos taškus (tokią įrangą turi Ventspilio uostas).
Po 2020 m. gegužės 27 d. vykusio Kaimo reikalų komiteto posėdžio kreipiausi į komiteto pirmininką prašydama kuo skubiau suorganizuoti komiteto išvažiuojamąjį posėdį. Jo metu turėtų būti objektyviai įvertinta situacija dėl Klaipėdoje susidariusios taršos. Susitikus su visuomenės, Aplinkos apsaugos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros, Klaipėdos miesto savivaldybės ir taršią veiklą vykdančių įmonių atstovais, turėtų būti pabrėžta interesų derinimo svarba, užtikrinant ne tik Klaipėdos, bet ir visos šalies gyventojų teisę į saugią ir švarią aplinką.
Komiteto nariai vienbalsiai pritarė mano siūlymui. Numatoma preliminari išvažiuojamojo posėdžio data – 2020 m. birželio 17 d.
Seime toliau kelsime šiuos klausimus, drauge ieškosime sprendimų. Tiek visais valdžios lygiais, tiek verslo, tiek ir kiekvieno asmeniniu indėliu privalome atsakingai elgtis su gamta ir mūsų aplinka. Ekologija turi tapti natūraliu visų siekiu, suplanuotu dar įmonių veiklos pradžioje, o ne tik skandalų fone išryškėjančia aktualija.