„Kaip atrodo pergalė kultūriniame kare?“ – anądien klausė Paulius Gritėnas. Pavyzdžių apstu XX amžiuje, kurį abu, mielas Pauliau, dar prisimename. Nuo kairiąsias idėjas įgyvendinusios Sovietų Sąjungos, Kinijos ir Kubos iki tolimon dešinėn nukrypusios 4-ojo dešimtmečio Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Irane laimėjusios Islamo revoliucijos ir Afganistaną valdžiusių bei vėl turbūt greitai užvaldysiančių talibų.
Tiek tamstos paminėti Tomo Venclovos „Aš dūstu“, tiek #BlackLivesMatter judėjimo išpopuliarinta priešmirtinė George‘o Floydo frazė „Aš negaliu kvėpuoti“ yra to paties kultūrinio ar, kaip aš vadinu, pasaulėžiūrinio karo skverbimosi į Lietuvą dalis. Kita kariaujanti pusė čia mato kraštutinės kairės siekį primesti mūsų visuomenei išgalvotas kaltes ir pradėti socialinės inžinerijos eksperimentus. Ir abi griebia už atlapų nuosaikų pilietį, reikalaudamos čia ir dabar apsispręsti, kurioje fronto pusėje jis guls į apkasus.
Šaukimai į pasaulėžiūrinius karus mus bombarduoja per socialinius tinklus, politiškai angažuotą žiniasklaidą, patiriame į juos iki ausų jau įsitraukusių bičiulių, o kartais ir artimųjų spaudimą. Tačiau pakanka išeiti į gatvę, o dar geriau – išvažiuoti už sostinės ribos, ir pamatysite, kad sektantiškas atsidavimas idėjoms, importuotoms iš kultūriniame kare įstrigusių Jungtinių Amerikos Valstijų vieno ar kito politikos pakraščio, sutinkamas rečiau, negu mokesčių neslepiantis pardavėjas automobilių turguje.
Į eiseną prieš rasizmą JAV penktadienį Vilniuje susirinko maždaug tiek pat žmonių, kiek prieš savaitę jų sugebėjo sukviesti skiepų, 5G ryšio ir COVID-19 karantino priešininkai. Gedimino prospekte vitrinų niekas nedaužė, Kudirkos paminklo revoliuciniais šūkiais neaprašinėjo. Akylesni skaitytojai nuotraukose užsižiūrėjo plakatą „Fuck the police!“ ir stebėjosi, kaip tai atrodo šalyje, kur ką tik nužudytas pareigūnas? Ogi paprastai, čia žmonės kultūrinius karus kariauja, ne iki Mažeikių rajono aktualijų jiems, jo ko gero net Lietuvos gaublyje nesurastų.
Aktyvioji mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė sugebėjo aktyviai sudalyvauti abiejuose renginiuose – ir antirasistų, ir covidiotų. O prisiminus jos pasisakymus apie vieną sostinės policijos pareigūnę, skirtumų tarp skirtingų pakraščių aktyvistų lieka ne tiek daug, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kas dedasi kraštutinės dešinės aktyvistų galvose, man daugmaž aišku. Mintyse tai vadinu „disidento sindromu“, kai žmonės, pavėlavę į pasipriešinimą sovietmečiui, susikuria sau įsivaizduojamą pasaulį, kuriame Lietuva tebėra okupuota neoliberalų ir kitų kosmopolitų, policija – ta pati milicija, o jie gelbsti tautą nuo išnykimo kovodami su ta sistema, nors iš tikrųjų grumiasi su vėjo malūnais. Tokiu būdu tai, kas šiaip turėtų būti tik politinė veikla, paverčiama kova prieš sistemą, nelabai vykusiai mėgdžiojant disidentų metodus.
Kraštutinėje kairėje revoliucinės romantikos ne ką mažiau. Ne taip lengva sukelti revoliuciją fašistų užvaldytoje šalyje, kur nėra nei rasinės įvairovės, nei kovai pasiruošusio proletariato, o sostinės meras net Kirtimų taborą baigia išardyti. Tenka aukotis už užsienio fondų lėšas ieškant diskriminaciją patiriančių visuomenės grupių ir už ausų tempti jas į geresnį rytojų.
Nuosaikioji lietuvių dauguma prieš visus kultūrinių karų importuotojus naudoją vieną galingą ginklą, prieš kurį bejėgiai ir kraštutiniai kairieji, ir dešinieji – abejingumą. Mums rūpi ar dėl COVID-19 neprasime uždarbio, skauda, kai valdžia sugalvoja naujus mokesčius, nubraukiame ašarą, sužinoję apie beširdžio šeimininko primuštą šuniuką, nekantraujame, kada pradės dygti grybai ir atsivers Lenkijos siena laisvai keliauti į Seinų „Biedronką“. Ateis rinkimai – balsuosim už tuos, kurie pasiūlys geresnį planą šaliai atsitiesti po karantino, arba gražiau besišypsančius. O pasaulėžiūrinių karų karvedžius tiesiog užblokuojame feisbuke, kad neįkyrėtų savo kliedesiais.