Šią savaitę dar kartą galėjome įsitikinti dviem tiesomis. Pirmoji – esame pakankamai atvira visuomenė, kuri reaguoja į tai, kas svarbu globaliame kontekste. Antroji – mes gerokai lengviau aktualizuojame ir vertiname globalų kontekstą nei tai, kas stovi visu tikrumu prieš mus.
Brutalus Mineapolio policijos pareigūnų elgesys, pasibaigęs 46 metų juodaodžio George‘o Floydo mirtimi, atvėrė rasizmo Pandoros skrynią Jungtinėse Valstijose. Protestai išplito į visas valstijas. Dieną jie vyksta taikaus pilietinio pasipriešinimo ir protesto forma. Naktį – tampa chaoso, riaušių ir plėšimo lauku.
Akivaizdu, kad šių protestų negalima vertinti be konteksto. Juodaodžių ir kitų rasinių mažumų protestai prieš dažniausiai baltaodžių policininkų perteklinius veiksmus, persekiojimą, sisteminį rasizmą pasikartoja cikliškai ir iš naujo nuplešia tvarsčius nuo gyvų socialinių JAV žaizdų.
#BlackLivesMatter judėjimas, susibūręs po 2012 metų vasarį įvykusio paauglio Trayvono Martino nužudymo, aktyvizuojasi po kiekvieno panašaus išpuolio, kuriame pasirodo rasistinio pareigūnų, institucijų atstovų ar politikų požiūrio ženklai.
Ši problema tokia kompleksinė ir persmelkianti daugybę JAV istorijos, politikos, socialinės struktūros klodų, kad atrasti jai, kaip sako patys amerikiečiai, sidabrinės kulkos tipo sprendimo – neįmanoma.
Apmaldyti protestus, aptvarstyti žaizdas gali stipri politinė, bendruomeninė lyderystė ar visuomenės pasitenkinimas tuometine ekonomine ir socialine situacija. Šiuo metu JAV neturi nei stiprios politinės lyderystės, nei vieningų bendruomenių. Vyrauja tiek politinis susiskaldymas, tiek nepasitikėjimas valdžios veiksmais ar gebėjimu strategiškai mąstyti.
Amerikiečiai jau ne vieną dešimtmetį palengva slenka į tai, kas dalies politinių komentatorių vadinama kultūrinio karo situacija. Ideologinę skirtį šiame kare daugiau ar mažiau tiksliai galima brėžti tarp liberaliai ir konservatyviai, progresyviai ir tradiciškai mąstančių žmonių.
Bet ši skirtis vis labiau plėtojasi ir vis griežčiau apibrėžia draugų ir priešų plotmes. Savo kulminacija skirtis pasiekė į Baltuosius rūmus atėjus Donaldui Trumpui. 45-asis JAV prezidentas ne tik nesuvienijo, bet ir dar labiau įtvirtino buvusias skirtis bei įkalė naujus įtrūkius tiek tarp amerikiečių, tiek į įvykius reaguojančiame Vakarų pasaulyje.
Su Trumpo atėjimu į valdžią suaktyvėjo ir amerikietiškų kultūrinių karų įtaka kitose JAV politikos vienaip ar kitaip veikiamose valstybėse. Šie kultūriniai karai pamažu pradėjo skverbtis ir į Lietuvos viešąją erdvę, sukurdami naujas tapatybes, naujus priešiškumus, naujus ir mūsų aktualijoms pritaikytus naratyvus.
Vienas iš šių kultūrinių karų produktų – fake news (netikrų naujienų) bei sąmokslo teorijų sklaida. Socialiniai tinklai ir viešosios erdvės globalumas sukūrė unikalią aplinką ir galimybę tiems, kurie nori kurti sąmokslo naratyvus, žaisti visuomenės emocijomis, gąsdinti, bauginti, kiršinti ar šaukti politines, mentalines ar kitokio pobūdžio revoliucijas, perversmus.
Turime susitaikyti, kad tokioje atviroje informacijos sklaidai tikrovėje manipuliavimas faktais, naratyvų kūrimas, platinimas ir įtikinėjimas tik dar labiau plis, darysis intesyvesnis, o draudimų atvejais ir išmanesnis.
Tokioje situacijoje itin sunku ugdyti pagarbą intelektui, jautrumui, moralumui, diskutuoti, išgirsti ir būti išgirstam ar tiesiog išskirti tai, kas yra faktai, o kas meistriškai sukaltas melas. Juolab kad galimybės falsifikuoti jau keliasi ne tik į teksto, bet ir vaizdų (deepfakes) pasaulį ar net asmeninės informacijos, tapatybių plotmę.
Ir čia simboliškai priminsiu dvi ištarmes, kurios įkvėpė šio mano komentaro pavadinimą. Pirmoji – tragiškas dusinamo George‘o Floydo maldavimas: aš negaliu kvėpuoti. Žodžiai, tapę makabrišku pilietinių protestų JAV simboliu.
Antroji – poeto, vertėjo ir didaus Lietuvos intelektualo Tomo Venclovos prieš dešimtmetį skandalą Lietuvos viešojoje erdvėje (bent jau intelektualioje jos pusėje) sukėlusi išpažintis: aš dūstu.
Ką bendro turi šios dvi skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingus kontekstus turinčios ištarmės? Pirmoji, žinoma, atliepia šiandienos aktualijas ir mūsų dabarties vertinimus. Viešojoje erdvėje atskiria dvi konfliktuojančias puses.
Viena pusė demonstruoja jautrumą ir bando įsilieti į globalų polilogą, reaguoja į tai, kas aktualu jų sekamame informaciniame sraute, jų socialinių tinklų erdvėje, antra pusė – nuvertina problemos mastą, įžvelgia politines intrigas, sąmokslus ar tiesiog po anonimiškumo kauke gina savo latentinį rasizmą, užslėptą kito baimę.
Antroji yra intelektualaus stebėtojo pozicija. Stebėtojo, kuris konstatuoja tam tikrą situaciją, bando apibendrinti, įžvelgti ir numatyti. Prieš dešimtmetį ištarta T. Venclovos frazė dabartyje įgauna naujų kontekstų.
T. Venclova kalbėjo apie intelektualią seklumą, į kurią pasuko mūsų viešoji erdvė ir kai kurie jos veikėjai. Apie neapykantą atviros visuomenės, daugiakultūrės Lietuvos globaliame pasaulyje idėją. Apie norą veltis į siaurus interesų karus, įamžinti uždarumą ir provincialumą.
Jis priminė ir apie tai, kad Carlo Schmidto sekėjams Lietuvos viešojoje erdvėje mintis apie pasaulį be priešo ir galimybę apibrėžti jį per vienijančias, o ne skaldančias koncepcijas, neatrodo suprantama.
Jei T. Venclova kalbėjo apie tautinį uždarumą, stumiamą link izoliacionizmo, ir neapykantą kosmopolitizmui, tai po dešimtmečio galime konstatuoti, kad net ir neišvengiamo kosmopolitizmo sąlygomis puoselėjame tas pačias ydas.
Globalia tapo tik forma. Gi idėjos liko tos pačios ir dar aktyvesnės. Apvilktos amerikietiškų kultūrinių karų rūbu ar Vidurio Europos kraštutinių politinių jėgų pavyzdžiais, jos siekia užgniaužti, riboti, įbauginti ir nutildyti kitaminčius.
Kontekste socialiniai neramumai ir įtampos JAV, o lietuviškosios interpretacijos, neapykantos formos, apraiškos ar taikiniai liko tie patys. Sąmoningai devalvuojamos ir niekinamos liberalizmo, politinės kairės, nuosaikumo, centrizmo, net ir nepakankamai radikalaus konservatizmo idėjos.
Demaskuojami priešai ir iliuzinės įtakos jėgos. Neigiamas bet koks autoritetas ir bet kokia padorios diskusijos galimybė.
Tai nuoširdžiai gąsdina ir verčia sakyti: mes dūstame.
Mes dūstame nuo latentinio rasizmo, ksenofobijos, homofobijos, neapykantos ir priešų paieškos. Dūstame nuo virtualių, anonomiškų emocijų bangų. Dūstame nuo mus apraizgiusių socialinių tinklų prievartos dalyvauti ir komentuoti.
Mes dūstame nuo įsigalinčių kultūrinių karų, tapatybių konfliktų, nesugebėjimo įžvelgti žmogiškumą paskiruose reiškiniuose ar situacijose. Dūstame nuo bandymų racionalizuoti ir iracionalumo neišvengiamybės.
Mes dūstame, nes vis sunkiau užčiuopiame tikrus dalykus (ar bent tikrumo jausmą), vis lengviau pametame mąstymo ir žinojimo pagrindus, slysčiojame, nesugriebdami platesnių kontekstų.
Aš nežinau, kaip atrodo pergalė kultūriniame kare. Galiausiai, žmonijos istorija rodo, kad net ir retos pergalės trunka tik istorinį akimirksnį. Čia žymiai dažnesni abiejų pusių pralaimėjimai. O šie pralaimėjimai palaidoja autoritetus, pagarbą, pagimdo cinizmą, neapykantą ir destrukciją.
Jei išmoktume žvelgti į tikrovę ne per kultūrinio karo žiūronus, nusipurtytume šūkius, plakatus, tapatybes, galbūt pamatytume joje tiesiog žmogaus mirtį, artimųjų skausmą, banalų, bet pateisinamą sąžiningesnės ir padoresnės visuomenės siekį. Įkvėptume oro.