Bet viruso nenušluosi, raketomis nenumuši, bombomis neužmuši, tankais nesutraiškysi, napalmu neišdeginsi, ekonominėmis sankcijomis nepagąsdinsi. Jis pats gąsdina mus savo nežmoniškomis sankcijomis. Virusas griauna mūsų ekonomiką, kėsinasi į mūsų gyvybes, žlugdo mūsų gražiausius ateities planus ir daro poveikį mūsų politiniams procesams. Politologai pastebi, kad virusas neišvengiamai paveiks rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Bet kaip paveiks? Štai kur esminis klausimas. Ką jis pražudys, kam pakenks, o kam galimai ir padės?

Sociologiniai tyrimai rodo: jei rinkimai vyktų artimiausiu metu, virusas be gailesčio numarintų naujas, tik ką įsikūrusias politines partijas, kurias mažai kas žino ir kurios dabar mažai kam rūpi. Bet rinkimai vyks ne dabar. Prieš akis ̶ vasara.

Virusologų nuomone, rudeniop gali kilti nauja pandemijos banga. Ir tada virusas, gavęs antrą kvėpavimą, galimai nukratys Verygą nuo savo kupros ir šlykščiomis kanopomis į šipulius sumals jo ir visos valstiečių partijos reitingus.
Jurgis Jurgelis

Politologai mano, jei virusas bus sutramdytas, o panašu, kad taip ir bus, Aurelijui Verygai atsivers puikios galimybės raitam ant pažaboto viruso kupros šuoliais atskrieti į Seimą ir iš paskos atsivesti visą kariauną valstiečių. Tokiu atveju konservatoriams ir vėl tektų leisti laiką opozicijos apkasuose. Bet gali būti ir kitaip.

Virusologų nuomone, rudeniop gali kilti nauja pandemijos banga. Ir tada virusas, gavęs antrą kvėpavimą, galimai nukratys Verygą nuo savo kupros ir šlykščiomis kanopomis į šipulius sumals jo ir visos valstiečių partijos reitingus.

Gi tokiu atveju šampaną gers konservatoriai su liberalais. Beje, valstiečiai, numatę ir tokią įvykių eigą, sugalvojo iš pažiūros paprastą, bet efektingą manevrą.

Jie pažadėjo iš kur nors pasiskolinti daug pinigų ir prieš pat rinkimus padalinti vyresnio amžiaus rinkėjams po du šimtus eurų. O jei pasirodytų mažoka, dar pasiskolinti ir dar kartą apdalinti. Tai turėtų „suveikti“. Ką į tai atsakys konservatoriai?

Taigi ateitis neaiški, nenuspėjama. Nežinia, kaip pasielgs virusas. Dar sunkiau nuspėti, kaip pasielgs mūsų amžinai nenuspėjamas rinkėjas.

Seimo rinkimus laimės vidutinio politinio proto politinės jėgos. Jos sudarys vidutinio politinio proto koaliciją. Šiai koalicijai oponuos vidutinio politinio proto opozicija. Vidutinis Seimas patvirtins vidutinę vyriausybę. Ir tikrai ne viskas bus labai blogai. Kai kam bus geriau, kai kam blogiau, bet vidutiniškai bus vidutiniška.
Jurgis Jurgelis

Ir visgi po šita saule mūsų mažame pasaulyje yra kai kas nuspėjamo, patikimo, pastovaus, atsparaus ir pražūtingai klimato kaitai, ir viruso šėlsmui, ir visiems kitiems išoriniams bei vidiniams veiksniams. Yra uola.

Tad galime be jokių „bet“ pasakyti, kas rudenį laimės rinkimus ir kas atsitiks po to.

Seimo rinkimus laimės vidutinio politinio proto politinės jėgos. Jos sudarys vidutinio politinio proto koaliciją. Šiai koalicijai oponuos vidutinio politinio proto opozicija.

Vidutinis Seimas patvirtins vidutinę vyriausybę. Ir tikrai ne viskas bus labai blogai. Kai kam bus geriau, kai kam blogiau, bet vidutiniškai bus vidutiniška.

Kodėl bus taip? O todėl, kad kitaip būti negali. Todėl, kad šių metų politiniame turguje, kaip ir ankstyvesnių metų rinkimų turgeliuose, yra tik tokia vidutinė pasiūla, tik toks asortimentas. Ir niekas, jokia pandemija tos pasiūlos nepakeis, nes nėra į ką keisti. Ta vidutinybė yra mūsų stiprybė, mūsų uola, į kurią ir virusas gali prasiskelti savo šlykščią galvą.

Kad nekiltų kokių nors dviprasmybių, kokių nors insinuacijų ar dar ko blogiau, kad kalba būtų konkretesnė, apibrėšime keletą šio teksto sąvokų. Pagrindinį dėmesį skirsime dviem kertinėms, tai yra vidutinio politinio proto ir vidutinio politinio proto spąstų, sąvokoms.

Kartais šiame tekste taupydami laiką vietoje žodžių „vidutinis politinis protas“ sakysime tiesiog „vidutinis protas“. Kartais galės praslysti ir žodžiai „vidutinis proto lygis“ ar pan. Bet visa tai reikš vieną ir tą patį ̶ „vidutinis politinis protas“.

Medikams teko pusiau plikomis rankomis pasitikti virusą, bet jie jo neišsigando. Jie čiupo tą šlykštynę už gerklės ir gerokai pridusino, prismaugė. Virusas priešinosi, ne vienam gydytojui, ne vienam slaugytojui įkando, ne vieną apdraskė. Bet visgi buvo užspeistas į kampą.
Jurgis Jurgelis

Kodėl būtent politinis protas, o ne šiaip protas? O todėl, kad mes kalbėsim tik apie politikus, spendžiančius ar nesprendžiančius valstybinių problemų. Kartais žmogus gyvenime būna labai guvaus proto, aukščiausiu lygiu susitvarko savo reikaliukus, bet politiko vaidmenyje jis yra tik vidutiniokas arba nulis. Įdomu ir tai, kad tas nulis, besisukiodamas politikoje, puikiai apsirūpina savo oria senatve, oria senatve aprūpina savo vaikus ir net anūkus. Štai koks sudėtingas dalykas tas protas. Bet mus domins tik viena dedamoji jo dalis, viena proto pusė ̶ valstybinė.

Vidutinio politinio proto sąvoka

Politines jėgas, politines valdžias ar politikus pagal jų gebėjimus spręsti valstybines problemas skirstysime atitinkamai į aukšto, vidutinio ir žemo politinio proto grupes.

Aukštu politiniu protu apdovanotomis politinėmis jėgomis ar valdžiomis vadinsime tokias, kurios geba spręsti pačias sudėtingiausias šalies problemas. Sakykime, jos geba sėkmingai vykdyti struktūrines reformas.

Pavyzdžiui, jos geba pertvarkyti švietimo, aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos sistemas. Kadangi to kol kas niekas nepadarė, niekas nedaro (nebent apsimeta, kad daro) ir iki rinkimų niekas nieko nebedarys, o ir po rinkimų nieko gero nesišviečia, tai sakysime, kad aukšto politinio proto kol kas neturime. Turime vidutinį ir žemą.

Vidutinysis kartais pabando įkąsti aukščiau minėtas problemas, bet neįkanda.

Tačiau šis protas neblogai tvarkosi su įprastais rutininiais darbais. Jis geba atlikti net itin svarbius darbus, jeigu tik jie nėra perdėm sudėtingi. Pavyzdžiui, jis efektingai ima ir uždaro epidemijos centru tapusią Nemenčinę.

Tai padaryti labai svarbu, bet nesudėtinga. Pastatei ant kelių policijos kordonus, ir virusas į sostinę nebeprasmuks. Kiek sudėtingiau laiku įvertinti situaciją, kol virusas dar Azijoje ar Italijoje, kol nerūpestingi žiūrovai krykštauja, džiaugiasi gražia Žalgirio pergale prieš AX Milano Armani, ir iš anksto pasirūpinti medikais, aprūpinti juos kokybiškomis apsaugos priemonėmis. Tam reikalingas kiek lankstesnis, kiek aukštesnis protas. Paprastai aukštesnis protas stengiasi užbėgti problemai (šiuo atveju virusui) už akių. Žemesnis bėga problemai iš paskos.

Taigi medikams teko pusiau plikomis rankomis pasitikti virusą, bet jie jo neišsigando. Jie čiupo tą šlykštynę už gerklės ir gerokai pridusino, prismaugė. Virusas priešinosi, ne vienam gydytojui, ne vienam slaugytojui įkando, ne vieną apdraskė. Bet visgi buvo užspeistas į kampą.

Kalbant politinio proto klausimais reikia būti atidiems ir nemaišyti politinės jėgos proto su politinės jėgos jėga. Politinė jėga laikoma stipria, turinčia daug jėgų, jeigu ji turi daug vietų Seime. Tačiau vietų skaičius niekaip nekoreliuoja su protu.
Jurgis Jurgelis

Žemu vadinsime tokį politinį protą, kuris, sakykim, patekęs į Seimą išvis nesusigaudo, kur pateko, ir nežino, ką čia reikia daryti. O kai padaro, tai „apsaugok Aukščiausias tą mylimą šalį“ (Maironis).

Vienas žinomas filosofas taip apibūdino šį lygį: „Tai atviras išsityčiojimas iš visko... Žemiau kristi nebeįmanoma: tai padugnių, barbarų lygis.“ Mes nevartosime tokių terminų kaip „barbarų lygis“ ar „padugnių lygis“, ar „politinių savanaudžių bei trumparegių lygis“, ar „politinių beraščių lygis“. Tai įžeidu. Mes sakysime, jog pasitaiko ir žemesnio lygio arba mažybiškai ̶ „esama ir tokio protelio“.

Be abejo, politinės jėgos ar valdžios, reprezentuojančios vieną ir tą patį lygį, nėra visiškai vienodos kaip du ar trys vandens lašai.

Paimkime kokias nors tris vėlyvesnio laikotarpio vyriausybes, kad ir konservatorių, socdemų ar valstiečių. Visos tos vyriausybės padarė daug įvairių darbų, tarp to ir gerų. Bet švietimo sistemos struktūrinės reformos jos negebėjo atlikti.

Todėl, futbolo terminais kalbant, visos jos rungtyniauja toje pačioje vidutinio politinio proto lygoje. O kuri toje lygoje yra pirma, kuri antra ar penkta, ̶̶ tai jau detalės.

Socialiniuose reiškiniuose ar procesuose labai griežtų ribų nėra. Jos visada truputį paslankios.

Todėl gali atsitikti taip, kad toje antroje lygoje pasitaiko ir aukštesnio lygio apraiškų. Bet tos apraiškos nesudaro kritinės masės ir todėl nedaro įtakos vidutiniokų sprendimų. Su laiku tos aukštesnės apraiškos, patekusios ne į visai palankią dirvą, sumenksta, sunyksta ir išnyksta.

Lygiai taip pat antroje lygoje gali pasitaikyti ir trečios lygos atstovų. Jie čia dažniausiai atlieka statistų vaidmenį.

Balsavimo metu jie paspaudžia jiems iš anksto nurodytą mygtuką. Kartais mygtukus spaudytojai supainioja. Tada sakoma: frakcijos nariai balsavo pagal sąžinę arba frakcijos nariai pažeidė partinę drausmę.

Kalbant politinio proto klausimais reikia būti atidiems ir nemaišyti politinės jėgos proto su politinės jėgos jėga.

Politinė jėga laikoma stipria, turinčia daug jėgų, jeigu ji turi daug vietų Seime. Tačiau vietų skaičius niekaip nekoreliuoja su protu. Stipri politinė jėga nebūtinai pasižymi aukštesniu protu. Bet jis (aukštesnis protas) jai nelabai ir reikalingas. Stipri politinė jėga sprendimus gali priimti taip vadinamu buldozeriu. Buldozeriui įsismarkavus, protas politikoje praranda prasmę.

Partijos siekia Seime turėti kuo daugiau vietų, o ne aukštesnio proto.

Praėjusių rinkimų metu labai džiūgavo vienos partijos lyderiai, kai jų mažokai išprusęs, prieš pat rinkimus kažkur surastas kandidatas netikėtai laimėjo prieš akivaizdžiai pranašesnį, labiau išsilavinusį asmenį. Beje, to laimėtojo balso taip ir neteko išgirsti visos kadencijos metu. Matyt, tapo mygtukų maigytoju.

Prezidento patarėja aukštojo mokslo, švietimo bei kultūros reikalams pasakė, kad valstiečiams pritrūkę valios iki galo sujungti kažkuriuos du ar tris universitetus į vieną. Štai čia nesinorėtų sutikti su patarėja, ̶ pritrūko ne valios (valia liejosi per kraštus), pritrūko aukštesnio proto.
Jurgis Jurgelis

Vidutinis politinis protas niekada neišgyvena dėl savo vidutiniškumo. Priešingai, jis gina savo prigimtinę teisę būti vidutiniškam. Jis patenkintas savimi ir daugiau nieko girdėti nenori.

Paliesime dar vieną politinio proto pasireiškimo aspektą ̶ jo santykį su politine valia. Empiriniai stebėjimai leidžia manyti, kad optimalus rezultatas pasiekiamas tada, kai politinis protas ir politinė valia veikia suderintai.

Tai nereiškia, kad jie turi žengti koja kojon. Kartais iniciatyvesnis gali būti protas, kartais valia. Bet valiai nedera savivaliauti, išvis atitrūkti nuo proto.

Antra vertus, protas privalo sudrausminti valią, jei ši pradeda kvailioti. Nepaklusni protui valia kelia sumaištį, betvarkę, chaosą. Tvarką kuria protas.

Mūsų dienomis šis politinės valios nutolimas nuo proto tapo pastebimas. Tai galėjome matyti tiek švietimo, tiek aukštojo mokslo sistemų pertvarkymo metu.

Protas buvo visiškai nepasirengęs toms pertvarkoms. Jis nebuvo atlikęs jokių namų darbų. Jis nebuvo nieko nuodugniau išanalizavęs.

Jis nebuvo parengęs jokių studijų, nebuvo susipažinęs su pažangia užsienio šalių praktika, nebuvo pasirūpinęs jokių ekspertų vertinimu ir pan. Protas net gerai nežinojo, ko jis siekia. Jis nebuvo apmąstęs, kiek universitetų turi likti po pertvarkos. Buvo sakoma: gal trys, gal penki, gal septyni. Protas nežinojo, nuo kurio galo ar nuo kurios vietos pradėti reorganizuoti švietimą ir kaip turėtų tas švietimas atrodyti po visų pertvarkų. Bet politinė valia tiesiog nėrėsi iš kailio. Kas bus, tas bus ̶ darom.

Dar nepradėjus daryti, o juo labiau pradėjus, buvo akivaizdu ̶ nieko gero nebus.

Šį chaotišką darymą lydėjo juokingi ir nejuokingi nutikimai, linksmos ir nelinksmos scenos. Pavyzdžiui, buvo įdomu stebėti mokytojus, šokinėjančius per Švietimo ministerijos langus (tai buvo rodoma ir per TV). Ačiū Dievui, niekas nesusižeidė, nesusilaužė kojos.

Vos ne tragiškai atrodė kitas vaizdelis. Perkaitusiose mokyklų klasėse it ant keptuvių čirškinami mokiniai. Jie nuo karščio keipo leipo, kai kas alpo. Ne geriau jautėsi ir mokytojai. Taip atrodė reformatorių prailginti mokslo metai.

O štai universitetų profesoriai, išėję į gatves, pradėjo dalinti praeiviams aukštojo mokslo diplomus. Buvo ir linksma, ir graudu.

Labai įdomus ir iškalbingas vaizdelis buvo parodytas per TV. VU rektorius tiesiai prieš TV kameras į skutus suplėšė kiek anksčiau parlamentinių partijų frakcijų pasirašytą ir niekada nevykdytą susitarimą dėl aukštojo mokslo finansavimo. Rektorius tuos skutus numetė ant žemės ir paspyrė koja. Koks tai buvo spyris! Jis geriau už bet kokius žodžius išreiškė akademinės bendruomenės požiūrį į mūsų politines partijas, į jų demonstruojamą rūpinimąsi šalies aukštuoju mokslu.

Vaizdas toks, kad valstiečiai ne tik nesuprato, ką reiškia daryti struktūrines reformas, bet ir nesuprato, kad nesupranta. Todėl sunku tikėtis, kad po rinkimų toks supratimas atsiras.
Jurgis Jurgelis

Politiniai valiai atvėsus, išsikvėpus, subliuškus paaiškėjo, kas išgyveno, kas išliko ir ko nebeliko. Visų pirma nebeliko švietimo ir aukštojo mokslo ministrės. Ji buvo paversta pertvarkos nesėkmių atpirkimo ožka ir išvyta iš ministerijos. Nebeliko mokytojų kalvės ̶ Vilniaus edukologijos universiteto. Liko pusiau lupta, pusiau skusta aukštojo mokslo sistema. Kažkur dingo keliasdešimt ar dar daugiau mokyklų direktorių. Liko ne mažesnis, bet greičiau didesnis, akademinės bendruomenės, pedagogų, studentų ir moksleivių nepasitikėjimas tuo, ką valdžia daro, ir netikėjimas, kad ji gali ką nors protingo padaryti. Liko jaunimo noras išvažiuoti.

Prezidento patarėja aukštojo mokslo, švietimo bei kultūros reikalams pasakė, kad valstiečiams pritrūkę valios iki galo sujungti kažkuriuos du ar tris universitetus į vieną. Štai čia nesinorėtų sutikti su patarėja, ̶ pritrūko ne valios (valia liejosi per kraštus), pritrūko aukštesnio proto.

Kažko trūko, pritrūko ir opozicijai ̶ gal valios, gal taipogi aukštesnio proto, o gal ir to, ir to. Opozicija nieko reorganizacijos tema nepadarė ir nieko nedarė. Nebent pakaišiojo pagalių į valstiečių sunkiai klampojančius buksuojančius reorganizacijų ratus.

Prezidentas situacijos nedramatizavo, tik pastebėjo, kad, matyt, šios kadencijos Seimas bei Vyriausybė šiose srityse nieko nebenuveiks, reikėsią palaukti rinkimų.

Bet kol kas nesimato jokių ženklų, kad po rinkimų kas nors keistųsi į gerąją pusę.

Vaizdas toks, kad valstiečiai ne tik nesuprato, ką reiškia daryti struktūrines reformas, bet ir nesuprato, kad nesupranta. Todėl sunku tikėtis, kad po rinkimų toks supratimas atsiras. Nebent Aukščiausiasis apšvies jų protus. Opozicinės partijos čia minimose srityse ne tik šią kadenciją, bet ir ankstesnėse kadencijose taipogi nieko reikšmingesnio nenuveikė, tai kodėl turėtų nuveikti po rinkimų? Nebent Aukščiausiasis tuo pačiu apšviestų ir jų protus. Bet vargu bau ar Aukščiausiasis varginsis dėl mūsų protų.

Vidutinis protas yra labai gyvybingas. Kai jis įsigali, tai ir įsigali. Valdžios keičiasi, o protas iš esmės nesikeičia. Susiformuoja vidutiniškumo tradicijos. Norint ištrūkti iš tų spąstų, reikalingas proveržis. Bet proveržis pats savaime neprasiveržia, reikalingas impulsas. O iš kur tą impulsą paimti?
Jurgis Jurgelis

Valstybės kontrolierius praeitų metų pabaigoje prabilo apie nerimą keliančias tendencijas švietime, apie negerėjančius, o kartais ir pablogėjusius, mūsų moksleivių pasiekimus. Jis pasakė, kad švietimo problemos pagal savo svarbą svarstytinos Valstybės gynybos taryboje ar panašiu formatu. O tai reikštų, kad ir Jo ekscelencija šalies prezidentas kaip šios tarybos pirmininkas turėtų parodyti daugiau iniciatyvos, gal net imtis didesnės atsakomybės.

Šių metų pavasarį, besibaigiant kontrolieriaus kadencijai, Seimas, tenkindamas prezidento siūlymą, kontrolierių atleido iš pareigų. Reformų fronte stojo tyla. Atostogos.

Vidutinio proto ir vidutinių pajamų spąstai

Situaciją, kai įvairiose valdžios struktūrose įsigali vidutinis politinis protas, vadinsime vidutinio proto spąstais. Kodėl spąstais? Pirmiausia todėl, kad iš tokios situacijos išsikeberioti labai sunku. Vidutinis protas yra labai gyvybingas. Kai jis įsigali, tai ir įsigali. Valdžios keičiasi, o protas iš esmės nesikeičia. Susiformuoja vidutiniškumo tradicijos. Norint ištrūkti iš tų spąstų, reikalingas proveržis. Bet proveržis pats savaime neprasiveržia, reikalingas impulsas. O iš kur tą impulsą paimti? Vidutiniam protui sunku spręsti vidutiniškumo problemą, kai pats yra ta problema.

Be to, atsidūrus tokioje situacijoje, ateitis tampa miglota, nieko gero nežadanti.

Galima manyti, kad iš pradžių šalis papuola į vidutinio proto spąstus, o po to neria ir į vidutinių pajamų spąstus. Tas nėrimas nebūtinai yra staigus, nebūtinai iš karto akivaizdus.

Kartais, nepaisant ne itin aukšto politinio proto, šalis gali kurį laiką progresuoti. Verslas, remdamasis savo vidiniais resursais, eksploatuodamas pigesnę darbo jėgą, dar gaudamas paramą iš Europos, gali gan neblogai susiversti. Todėl auga BVP. Todėl surenkama daugiau mokesčių. Todėl vidutinis protas gali pasigirti, jog jis geba padidinti atlyginimus mokytojams, policininkams, bibliotekos darbuotojams. O pandemijos proga ̶ ir gydytojams bei slaugytojams. Taigi gali susidaryti iliuzija, kad gyvenimas nelabai priklauso nuo politinio proto, kad gyvenimas gerėja ir gerės. Bet taip nebus.

Lietuvai, norint apeiti šiuos pajamų spąstus, reikia vykdyti struktūrines reformas, reikia reorganizuoti ir švietimo, ir aukštojo mokslo sistemas, idant šalis galėtų išsiauginti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, galinčius kurti modernias technologijas. Bet tokioms reformoms atlikti, kaip jau pastebėjom anksčiau, reikalingas aukštesnis protas, kurio, deja, stokojame.
Jurgis Jurgelis

Ekspertai pastebi, ką rodo ir praktika, kad šaliai pasiekus vidutinių pajamų lygį sulėtėja jos ekonomikos augimas. Šalis jau nebepajėgia konkuruoti su pigios darbo jėgos valstybėmis ir dar nepajėgia konkuruoti su valstybėmis, įvaldžiusiomis modernias technologijas, generuojančias aukštas pridedamąsias vertes. Nes tokių technologijų šalis dar neturi ar turi nepakankamai. Taigi ima lėtėti šalies ūkio augimas, nebeauga ir gyventojų pajamos. Tokia situacija vadinama vidutinių pajamų spąstais.

Šaliai, šiuo atveju Lietuvai, norint apeiti šiuos pajamų spąstus, reikia vykdyti struktūrines reformas, reikia reorganizuoti ir švietimo, ir aukštojo mokslo sistemas, idant šalis galėtų išsiauginti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, galinčius kurti modernias technologijas. Bet tokioms reformoms atlikti, kaip jau pastebėjom anksčiau, reikalingas aukštesnis protas, kurio, deja, stokojame.

Nesinori taip galvoti, bet mes, ko gero, jau įkėlėm koją ar net įkišom galvą į vidutinio proto spąstus, ir prieš mus jau veriasi nauji vartai, virš kurių parašyta: „Sveiki atvykę į vidutinių pajamų spąstus!“

Vidutinis politinis protas kaip nacionalinė grėsmė

Mums, santūriems, kukliems, istorijos neišlepintiems, kartais net baikštiems žmonėms tas vidutiniškumas gali pasirodyti visai pakenčiamas, netgi geidžiamas būvis. Ką reiškia gyventi vidutiniškai Europoje? Tai reiškia gyventi žymiai geriau negu gyvena daugelis Afrikos šalių. Ir Azijoje, ir Pietų Amerikoje tikrai ne visi geriau gyvena. Jau dabar pas mus daug geriau, negu kad buvo prie ruso. Nebadaujame, apsivilkti ir apsiauti turime. Po atviru dangumi nemiegam, turim kažkokią pastogę virš galvos. Žinoma, kai kas turi daugiau, kai kas mažiau. Kai kas sotesnis, kai kas alkanesnis. Bet pasaulyje lygiavos nėra ir nebus. Komunizmo nebestatysim. Mes, vyresnieji, šiandien identifikuojami kaip rizikos grupė, komunizmą jau statėm. Užteks tų statybų. Užteks ir to, ką turime, o turime ne taip blogai, ačiū Dievui, turime vidutiniškai.

Bet yra ir kitas kampas. Gabūs, jauni, išsimokslinę žmonės ne visada patenkinti vidutinėmis pajamomis, važiuoja ten, kur gali uždirbti daugiau, kur jų darbui, jų profesijai rodoma didesnė pagarba, kur atviru tekstu politinis protas neskatina jų emigruoti.

Galimai tapsim didžiausia Europos kiaulide. Vakarų vėjai neš kiaulidžių dvoką į rytus. Tokia situacija ir politiniu, ir ekonominiu, ir ekologiniu požiūriu turėtų tenkinti senąjį kontinentą. O mums turėtų užtikrinti geidžiamą senojo kontinento provincijos statusą.
Jurgis Jurgelis

Mūsų šalies ne itin aukštas aukštasis mokslas irgi ne visada patraukliai atrodo gabiems jaunuoliams, ir šie būriais patraukia į aukštesnio ar aukščiausio lygio pasaulio universitetus. Kad patraukia, tikrai nieko blogo. Blogiau, kad grįžta ne būriais, o pavieniui. Taip nuteka protai. Lietuvoje vietoje aukštųjų technologijų kūrybos susidaro palankesnės sąlygos steigtis olandiško kapitalo kiaulių ūkiams, skleidžiantiems nemalonų specifinį kvapą. Nuo to kvapo dar niekas nemirė. Nemirsim ir mes. Priprasim. O kai priprasime, tai net neužuosime tos smarvės. Kas nepripras, ką užpuls alergijos, galės vėlgi emigruoti ten, kur sklinda geresni kvapai. Į jų vietą atvažiuos kiti iš vargingesnių šalių, nebijantys nei juodo darbo, nei blogo kvapo. Taip susidarys dar palankesnės sąlygos minėtų ūkių plėtrai. Galimai tapsim didžiausia Europos kiaulide. Vakarų vėjai neš kiaulidžių dvoką į rytus. Tokia situacija ir politiniu, ir ekonominiu, ir ekologiniu požiūriu turėtų tenkinti senąjį kontinentą. O mums turėtų užtikrinti geidžiamą senojo kontinento provincijos statusą.

Gerbiamas skaitytojas gali paklausti, o kur dingo nacionalinė grėsmė? Ji niekur nedingo. Tik ši grėsmė, skirtingai nuo kitų iš visų pusių mums grasinančių grėsmių (žr. VSD ataskaitą), priklauso nuo mūsų požiūrio. Jeigu mums tinka ir patinka Lietuvos kaip Europos periferijos statusas su visomis iš to išplaukiančiomis ekonominėmis, socialinėmis ir kitomis pasekmėmis, jokios grėsmės nėra ir būti negali. Esame tiesiame ir teisingame kelyje, kelyje į pažadėtąją gerovės valstybę.

Dosnumo proveržis

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Akistatoje su virusu politinis protas patyrė empatijos proveržį ir pradėjo Lietuvos žmonėms dalinti dovanas. Politologai sunerimo, kad šis dalinimas nevirstų nepamatuotomis dosnumo varžybomis ̶ kas daugiau išdalins. Jau minėjome, kad valstiečiai pažadėjo atverti svetimą piniginę ir iš jos pamaloninti senjorus. Tokiam dosnumui negalime prieštarauti, nes mes visi nerealiai gerbiam senolius. O štai prezidentas vėlgi iš svetimos piniginės nutarė pamylėti vaikus, kai kuriuos kartą, kai kuriuos po du kartus. Ir vėl, gink Dieve, niekas tam neprieštaraus, nes mes visi nerealiai mylime vaikus. Vaikai yra vaikai, ir tuo viskas pasakyta.

Pinigus išdalinti didelių sugebėjimų nereikia, bet jų reikia uždirbti ir dargi uždirbti nemažai, kad ir skolas būtų galima grąžinti su visomis palūkanomis ir tuo pat metu galėtume pasirūpinti vaikais, kuriuos visi mylime, ir senoliais, kuriuos visi gerbiame. O kaip tu, žmogau, uždirbsi, kai trūksta darbo vietų...
Jurgis Jurgelis

Kaip pamename (o tokių dalykų užmiršti nevalia) prezidentas senjorams jau pridėjo po tris eurus prie pensijos ir pasakė, kad tai kuklus žingsnelis link skurdo bei socialinės atskirties mažinimo, o tuo pačiu ir link gerovės valstybės.

Bet tai dar ne viskas. Prezidentas siūlo pasirūpinti ne tik seniais, ne tik vaikais, bet ir visais kitais Lietuvos žmonėmis, įskaitant ir tave, gerbiamas skaitytojau. Jis siūlo iki Naujų metų pamažinti mokesčius. Tai gera naujiena mums visiems, nes mes visi nenorime mokėti didelių mokesčių.

Žinoma, būtų geriau, kad prezidentas tuos mokesčius išvis panaikintų.

Tikėkimės, kad taip ir atsitiks, atėjus antrai viruso bangai.

Štai tada ne tik bus galima panaikinti, bet ir numatyti baudžiamąją atsakomybę už mokesčių rinkimą bei mokesčių mokėjimą. Gyvensime skolon. Prasiskolinsime iki ausų. Praskolinsime ir savo orią senatvę, o jei kas, tai ir savo vaikų gyvenimus.

Būtų viskas gerai, jei nereiktų niekada nieko niekam grąžinti, bet reikės.

Ir tada paaiškės (nors ir dabar aišku): pinigus išdalinti didelių sugebėjimų nereikia, bet jų reikia uždirbti ir dargi uždirbti nemažai, kad ir skolas būtų galima grąžinti su visomis palūkanomis ir tuo pat metu galėtume pasirūpinti vaikais, kuriuos visi mylime, ir senoliais, kuriuos visi gerbiame. O kaip tu, žmogau, uždirbsi, kai trūksta darbo vietų...

Prieš keletą dienų kalbėdamas per TV pramonininkų konfederacijos prezidentas pasakė, kad didesnės investicijos, stambesni projektai ateina į tas šalis, kur yra pakankamai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kurių Lietuva jau ima stokoti. „Investuok į Lietuvą“ vadovas pasakė, kad švietimas, ruošiantis tuos darbuotojus, tapo Lietuvos butelio gurkliuku, kuriame užsikemša šalies progresas.

Dalinama sriuba apmalšina alkį, bet skurdo negydo. Jį gydo švietimas.
Jurgis Jurgelis

Turint galvoje, kad švietimo reforma yra politinio proto reikalas, galime pasakyti, kad tas butelio gurkliukas, kur viskas ima užsikimšti, ir yra mūsų nuolat linksniuotas vidutinis politinis protas. Kaip mes jį, tą protą, bepavadintume ̶ spąstais ar butelio gurkleliu, ar kamščiu, ar stabdžiu, ̶ esmės nekeičia. Vidutinis politinis protas tampa šalies problema.

Ką daryti? Pirmiausia pripažinkime, kad tai rimta problema. Ir tada imkimės konkrečių veiksmų tą protą kilstelti į aukštesnį lygį. Bet tai jau būtų nebe šio teksto tema.

P. S. Pasaulio šalys, pasižyminčios aukštu pragyvenimo lygiu bei žemu korupcijos indeksu (o tai jau panašėja į gerovės valstybę), pvz., Singapūras, Suomija, Olandija, Naujoji Zelandija, pasižymi dar vienu esminiu bruožu ̶ pažangia jaunimo ugdymo sistema ir aukštais moksleivių pasiekimais.

Vienas prancūzų rašytojas, beje, jis ir karo lakūnas, rašė: „Mane jaudina tai, ko negalima išgydyti, nemokamai dalinant sriubą beturčiams.“

Dalinama sriuba apmalšina alkį, bet skurdo negydo. Jį gydo švietimas.