Oficiali politinė rinkimų kampanija jau prasidėjo balandžio 10 dieną, kuomet Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą dėl 2020 metų rinkimų datos spalio 11 d. Na, o likus ne mažiau nei 30 dienų iki rinkimų, kaip tai numato Seimo rinkimų įstatymas, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbs kandidatų sąrašus ir štai jau tuomet prasidės oficialus Seimo rinkimų agitacijos laikotarpis. Lietuvos, ačiū Dievui, dar nepasiekė tradicijos iš užjūrių reklaminiams bukletams ir vaizdinei propagandai leisti milijonines sumas, o šioks toks agitacijos suaktyvėjimas būna tik likus kokiam mėnesiui iki rinkimų.
Vėl vyks tos nuobodokos (labai atsiprašau už atvirumą) kandidatų debatų laidos tiek per radiją, tiek per televiziją. Vėl daugelis kandidatų dūsaus, kad niekas neskaito rinkimų programų arba kad žadantys net neturi teorinių įgaliojimų padaryti tai, ką deklaruoja, nes atskiro Seimo nario galios yra gana ribotos. Net ir partijų pažadai įgyvendinti ką nors konkretaus neretai subliūkšta, nes susiformavus koalicijoms labai lengva suversti kaltę savo koalicijos partneriams, kurie kažkokių labai nuostabių idėjų tiesiog neleidžia įgyvendinti. Jau neverta nei kalbėti apie nuolat vis naujai susikūrusių partijų pažadus kurti geresnį gyvenimą – kas geriausiu atveju tėra iliuzija.
Kaip ten bebūtų, šiuolaikinė demokratija paprasčiausiai neįsivaizduojama be politinių partijų ir nors viešoji nuomonė susiformavus ar net specialiai formuojama jas visaip menkinti, niekas nieko geriau dar nesugalvojo. Taip kad reikia eiti pirmyn, neišradinėti dviračių ir ruoštis rinkimams. Kaip sakė Čerčilis – „Jūs niekada nepasieksite savo tikslo, jei sustosite mesti akmenį į kiekvieną lojantį šunį“.
Mūsuose, palyginti su kaimyninėmis šalimis bent jau nominaliai susiformavę tradicines politikos kryptis atstovaujančios partijos – socialdemokratinės, liberalios ir konservatyvios. Sakau, kad nominaliai, nes galima be galo ginčytis, kiek ten atitikimo ir ištikimybės atitinkamų klasikinių filosofijų apibrėžtam požiūriui į žmogų. Bet vis tiek aiškiau, kai konkuruoja politinės kryptys, o ne tarkim gyvenimo logika ar pažangaus kelio pasirinkimu prisidengusios politinių ar kitokių interesų grupės.
Belieka apgailestauti, kad tradicinės politinės partijos turi tendenciją nuolat skaldytis, konfliktuoti tarpusavyje, kas dar labiau menkina jų autoritetą visuomenėje.
Gaila, bet rinkėjus gerokai suskaldys kelios liberalios partijos. Jei rastų jėgų susivienyti, galėtų pasiekti žymiai daugiau. Socialdemokratų partija būdama opozicijoje tikriausiai tikėjosi labiau sustiprinti savo pozicijas, bet dirbant opozicijoje didžiojo brolio (konservatorių) šešėlyje nelabai galėjo pasireikšti. Socialdemokratų darbo partija negalėjo pasigirti dideliais reitingais, bet tos partijos frakcija Seime atsakomybės dirbti valdančiojoje daugumoje nevengė, juo labiau Vyriausybės programos nuostatos buvo priimtinos visiems socialdemokratams. Per tuos ketverius metus socialdemokratai vieni kitiems išsakė nemažai karčių žodžių ir visokių kaltinimų, bet vėlgi vardan konsolidacijos ir bendro tikslo labai raginčiau tas nuoskaudas užmiršti. Rinkimų logika tokia, kad susiskaldę balsai paprasčiausiai atiteks konkurentams. Šiandieną visi ginčai, kas buvo teisus, vargu ar tebeturi prasmę.
Dabartinė LSDP vadovybė tokiam susiliejimui gali nepritarti, nes jaučiasi gana tvirtai, bet tikrai nemanau, kad dvi panašiu pavadinimu partijos padės sutelkti elektoratą. LSDP be jokios abejonės įveiks 5 procentų barjerą, bet papildomi ir pora procentų rinkimų rezultatui gali turėti reikšmingos įtakos. Taip pat svarbu, kad bent jau po rinkimų konsoliduotųsi visos Centro kairės jėgos vien jau tam, kad sukurtų reikšmingą atsvarą tradiciniam ištikimajam konservatorių elektoratui. Šiandieną tai tiesiog būtina normaliai ir sėkmingai valstybės raidai, socialiai atsakingos politikos įtvirtinimui, nacionalinio saugumo pastangų tęstinumui. Labai abejočiau, kad konservatorių valdymas tam gali pasitarnauti. Kaip akivaizdžiai parodė istorija su Astravo elektrine, konservatoriams visas garas išeina į švilpuką. Nesiklausoma į argumentus, ignoruojami faktai, kratomasi atsakomybės už priimtus klaidingus sprendimus.