Daugelis politikų tas taisykles žino ir jomis naudojasi. Yra tokių, kurie apie jas girdėję ir tik apsimeta, kad žino. Tokie paprastai per daug nesirūpina politinės rašybos ar skyrybos taisyklėmis, būna savimi labai pasitikintys, ryžtingi, labai kritiški. Tai neretai labai patinka mažiau reikliam rinkėjui.
Kai iš gramatikos norima padaryti politiką, tai jau kiek kitoks žanras, ypač jei su tuo susiję konkrečių žmonių likimai, saviraiškos laisvė, pagaliau žmogaus teisės, valstybės vertinimas tarptautinėje arenoje.
Lietuvos Seime jau bemaž ketvirtį amžiaus svarstomi vardų ir pavardžių rašymo asmens ir kituose dokumentuose įstatymo projektai.
Bene didžiausią tarptautinį atgarsį įgavo 2010 metais A. Kubiliaus Vyriausybės pasiūlytas projektas. Balsavimas dėl jo Parlamente žlugo pačiu netinkamiausiu būdu ir laiku, kuomet Lietuvoje su vizitu lankėsi Lenkijos Prezidentas, didelis mūsų draugas ir sąjungininkas Lechas Kaczynskis.
Pataisa jokiu būdu nebuvo skirta lenkams, bet žinoma buvo ir tebėra aktuali gausiai tautinei lenkų bendruomenei Lietuvoje. Apie tai interviu „Žinių radijui“ pasisakė tuometinis Vyriausybės vadovas ir projekto autorius A. Kubilius: „Čia nieko bendro nėra su jokiais Lenkijos reikalavimais. Mes rūpinamės visų pirma Lietuvos piliečiais.“
Kaip ten bebūtų, toks projekto atmetimas ne be priežasties buvo laikomas diplomatiniu akibrokštu ir įžeidimu draugiškos šalies vadovui.
Originalios asmenvardžių rašybos supriešinimas su gramatika yra dirbtinis politinis triukas, nieko bendra neturintis su pačia gramatika, bet labai entuziastingai išnaudojamas dramatizuojat situaciją ir pateikiant bandymus patobulinti rašybą įtraukiant w, q ir x raides kaip mūsų kalbos ir kultūros niekinimą, vos ne išdavystę.
Atsivertę „Dabartinę lietuvių kalbos gramatiką“ (2006 m., ketvirtoji pataisyta laida), bendrinės lietuvių kalbos raidžių ir garsų transkripcijos lentelę, labai aiškiai galime perskaityti, kad „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w, X x…“ Taip kad jokios šventvagystės!
Kaip rašė kalbininkas Antanas Smetona – „kultūringos tautos raštas koreguojamas nuolat ir iš principo negresia kalbai jokiomis nelaimėmis, nes su kalbos sistemos pokyčiais neturi nieko bendra“. Taigi, lietuvių raidyno niekas nesiūlo keisti, bet žmonių bauginimui tokie neva „ketinimai“ gali padaryti įspūdį.
Net prieškarinėje Lietuvoje veikęs 1938 metų pavardžių įstatymas buvo liberalesnis, nes leido rašyti pavardes taip, kaip savo kalba jas rašytų pavardės turėtojas.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas jo identiteto ir privataus gyvenimo elementų.
Mūsų teismuose jau formuojasi atitinkama praktika, kai teismai vienareikšmiškai palankūs vardų pakeitimams, sprendimai įsiteisėję ir visose tokiose bylose Civilinės metrikacijos skyriai neprieštarauja pareiškėjų prašymų tenkinimui. Šią dieną jau yra apie šimtą tokių sprendimų. Taigi, kol Seimas neapsisprendžia dėl keturių asmenvardžių rašybą nusakančių projektų, padėtų giliai į stalčių, žmonės priversti prigimtinę teisę į svarbią savo tapatybės dalį išsikovoti teismuose, tad jau dabar asmens dokumentų pirmuose puslapiuose atsiranda įrašai su tomis trimis raidėmis – w, q, x.
Labai pagelbėtų sąžiningas ir objektyvus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimas. Kviesčiau nebijoti ir šitą pareigą atlikti. Seime būtų mažiau ginčų dėl įstatymo, kurį vis tiek reikės priimti kaip ir dera moderniai, demokratiškai valstybei, kuriai vienodai rūpi visų jos piliečių (įskaitant šimtmečius Lietuvoje gyvenančių ir mūsų visų bendrą valstybę kuriančių tautinių bendrijų ir santuokas su užsienio valstybių piliečiais sudariusiųjų) teisės. Gal tai kiek apramintų gramatikos politizavimo entuziastus.