Nebeįdomūs vystytojų lozungai iš serijos „nepirkite nereikalingo gyvenamojo būsto ploto“ ar „lietuviai tapo racionalesniais ir populiarėja 20 kvadratinių metrų butai“. Staiga paaiškėjo, kad gyventi tuose „optimizuotose“ būstuose, kurie skirti ne šeimai ir ilgam gyvenimui, o, geriausiu atveju nakvynei ir trumpalaikiams pasimatymams, dirbti savaitė po savaitės neišeinant iš buto į lauką toliau nei iki parduotuvės, kenkia psichikai ir šio poveikio neužglaistys net geriausi rinkodariniai šūkiai.
Iš kitos pusės, biuruose ofiso planktono irgi niekas nelaukia. Ne, nesiunčia į darbo biržą, bet suskaičiuoja, kiek kainuoja kiekvienas kvadratinis metras, kurį užima nuo sofutės namuose pakilęs darbuotojas, kuris atvyko į darbą ir brangiame parkinge centre įmonės sąskaita pasistatė automobilį. Darbo rezultatas, jei bendrovė normaliai valdoma, toks pat, kaip ir dirbant ant kušetės tolimajame miegamajame rajone bute, už kurį kreditą moka darbuotojas, o ne darbdavys.
Čia ir grįžtame prie darbo nuotoliniu būdu. Apklausos rodo, kad ir patys darbuotojai nebenori vorele traukti į biurus ir ten leisti dienas ir ilgus viršvalandžių vakarus. Vien keletas valandų, kurias kasdien tenka praleisti pakeliui į darbą ir po to atgal namo yra vertybė, kurią žmonės pradeda įvertinti.
Tačiau tuo pačiu iškyla ir kitas klausimas – ar tikrai būtina visą laiką dirbti iš namų. Juk namai gali būti bet kur ir bet kokie. Netgi laikini. Pavyzdžiui, keletui mėnesių nuomojama vila Ispanijoje ar Italijoje (po karantino, kai turistai į ten dar neplūs, ten bus labai pigu). Galbūt tada geriau dienas leisti nei 20 kvadratinių metrų bute netoli Vilniaus Senamiesčio (tik penkios stotelės troleibusu iki centro), o Druskininkuose ar Palangoje, kur ne sezono metu kainos visai mielos, aptarnavimas geras, o jūra ir masažas gerina nuotaiką.
Tuo labiau, tai ir patrauklu ir butų poilsiautojams nuomotojams, nes dabar su poilsiautojais vienas vargas. Tai jie nenori važiuoti, nes lyja ir šalta, tai atvažiuoja ir vietoj to, kad tyliai sėdėtų švenčia iki ryto, kelia triukšmą ir vasaromis trukdo šeimininkams ilsėtis.
Kol kas dar anksti spręsti, tačiau kurortuose įrengus būstą nuolatiniam darbui – su patogia biuro kėde, stalu ir kokybišku internetu bei nuomojant jį ilgesniam laikui, dar nežinia, kas labiau apsimokėtų – ar dirbti taip, ar mėginti kiek įmanoma išspausti per pusantro mėnesio trunkantį vasaros sezoną.
Jei pridėsime papildomas paslaugas vaikams, kurios būtų išganymas tėvams atostogų metu, gausime neblogą galimybę pakeisti kurortų gyvenimą.
Taip, vasara ir liks vasara, tačiau tai toli gražu nebe vienintelis pajamų šaltinis. Žmonės, kurie dirba nuotoliniu būdu, nebus poilsiautojai. Jie dirbs, tik dalį laiko galės skirti pramogoms kurortuose. Tai ne atostogos, tik galimybė kuriam laikui pakeisti gyvenimo būdą.
Kai pabos, vėl galima grįžti į nedidelį butą sostinėje ar, jei pajamos leidžia, keletą mėnesių praleisti kaimo sodyboje. Kalbant apie vaikus - nuotolinis mokymas gali tapti gana įprastu. be to, ir jaunų šeimų su mažais vaikais ar porų be jų labai daug.
Toks keliaujantis gyvenimo būdas nėra naujas. XIX amžiaus inteligentai gana dažnai „dirbo nuotoliniu“ būdu keliems mėnesiams nuomodamiesi viešbučių kambarius ar butus svetimose šalyse ir taip keliaudami iš vienos valstybės į kitą.
Šias galimybes savo feisbuko paskyroje įvardino ir „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas:
Facebook paskelbė, kad po 5-10 metų net pusę šios įmonės darbuotojų nuolat dirbs nuotoliniu būdu. Neabejoju, kad tokiu žingsniu paseks ir kitos įmonės, o tai negrįžtamai pakeis tiek darbo, tiek ir nekilnojamojo turto rinkas.
Pralaimėtojai:
– Biurų patalpų vystytojai, nes biuro patalpų paklausa ženkliai sumažės,
– Mikro butų (skirtų tik pernakvoti) projektai, nes juose sunku ar neįmanoma įsirengti atskirą darbo erdvę,
– Brangus būstas, esantis „užtankintų“, užterštų, triukšmingų, neturinčių lengvai pasiekiamos poilsio ir laisvalaikio infrastruktūros miestuose (pvz. Atėnai, Honkongas, Paryžius, Bukareštas, Briuselis),
– Dideli transporto infrastruktūros projektai (pvz. metro), nes sumažėjus rytinėms ir vakarinėms spūstims, tokio tipo transporto infrastruktūra praras prasmę.
Laimėtojai:
– IT įmonės, teikiančios nuotolinio darbo įrankius,
– Erdvių butų ir namų/kotedžų, kuriuose lengva įsirengti atskirą darbo erdvę, projektai,
– Pigesnis būstas, esantis neužtankintuose, neužterštuose, netriukšminguose, turinčiuose lengvai pasiekiamą poilsio ir laisvalaikio infrastruktūrą miestuose (pvz. Vilniuje, Ciuriche, Edinburge),
– Būstas esantis kurortiniuose miestuose (pvz. Druskininkuose, Birštone, Anykščiuose) ar gamtoje (pvz. sodybos), nes dirbantys nuotoliniu būdu žmonės vis didesnę laiko dalį praleis toliau nuo didžiųjų miestų šurmulio