Tą ragina ir naujos aplinkosaugos gairės, įgalinančios efektyviau kovoti su klimato kaita, pasaulio miškų naikinimu, formuojant savo šalies politiką pagal Europos žaliojo kurso principus. Taigi, reikšmingos potencialo kupinos perspektyvos seniai laukia valingo mūsų sprendimo jas išnaudoti.
Seimas jau žengė vieną tvirtą žingsnį šia linkme, pritardamas mano iniciatyvai biodegalais Lietuvoje nelaikyti iš palmių aliejaus ir jo šalutinių produktų pagaminto kuro. Taip mūsų šalis patvirtino savo ryžtingą apsisprendimą prisidėti prie pasaulinės kovos su globalaus klimato atšilimo grėsme, peržengiančia valstybių sienas ir paveikiančia mus visus. Kas ypač aktualu ir šiandieniniame pandemijos kontekste, kadangi klimato kaita, mokslo bendruomenės teigimu yra vienas iš infekcijos protrūkius skatinančių veiksnių.
Palmių aliejaus kilmės degalų ribojimu iš esmės siekiama netiesiogiai sumažinti atogrąžų miškų naikinimo mastą. Sparčiai auganti biodegalų paklausa Europos Sąjungoje ir Indijoje skatina palmių aliejaus gamybos apimčių augimą; bėda ta, kad alyvpalmių plantacijos dažniausiai yra plečiamos naikinant „planetos plaučiais“ populiariai (ir pagrįstai!) vadinamus atogrąžų miškus Malaizijoje ir Indonezijoje; šioms reikmėms dažnai deginami ir durpynai.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, dėl tokio neapdairaus atogrąžų miškų naudojimo komercinio žemės ūkio tikslais kasmet iškertama apie 13 mln. hektarų atogrąžų miškų ir pagaminama pusantro milijardo tonų anglies dioksido; tai atitinka ketvirtadalį Europos Sąjungoje išmetamų šiltnamio efektą skatinančių dujų kiekio per metus, susidarančio deginant iškastinį kurą.
Norvegijos Atogrąžų miškų fondo parengtoje ataskaitoje teigiama, kad dėl tokio žemės paskirties keitimo, iš palmių aliejaus pagaminti biodegalai daro didesnį neigiamą poveikį aplinkai ir klimato kaitai, nei iškastinis kuras. Analogiškos išvados pateikiamos ir 2016 metais Europos Komisijos užsakymu atliktoje studijoje.
Tokios neatsakingos ir aplinkai abejingos veiklos padariniai planetos atmosferai ir mūsų pačių sveikatai yra neabejotinai žalingi, kadangi ne tik didina CO2 emisijas, bet ir mažina jo akumuliaciją. Negana to, atogrąžose gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms kyla pavojus išnykti.
Privalu paminėti ir tai, kad alyvpalmių auginimu besiverčiantys ūkininkai atogrąžų šalyse dažnai yra išnaudojami stambiųjų aliejaus spaudimo įmonių, dėl ko prasiskolina, o nepajėgdami atnaujinti plantacijų – nuskursta. Tai dažnai veda prie kitų žmogaus teisių pažeidimų: priverstinių iškeldinimų, ginkluoto smurto, vaikų darbo, skolų išpirkinėjimo vergišku darbu.
Įvertinęs visus šiuos faktus, Europos Parlamentas dar 2017 m. priėmė rezoliuciją, skatinančią nuo 2020 metų nebevartoti iš palmių aliejaus pagamintų biodegalų ir palaipsniui pakeisti šiuos degalus vietiniais biodegalais, pagamintais iš rapsų ar saulėgrąžų. Europos Komisijos direktyva patvirtinti biodegalų darnumo reikalavimai numato vartojimo ribojimus biodegalams, gaminamiems iš augalų, kurių plantacijos pastaraisiais metais buvo ženkliai išplėstos į didelių anglies sankaupų žemes, tokias kaip atogrąžų miškai ar žemes, kuriose turėtų būti auginami aukštesnio produktyvumo augalai.
Ribojimai numato, kad šalyje suvartojamas tokios kilmės biodegalų kiekis negali viršysi 2019 m. joje užfiksuoto kiekio, ir kasmet turi mažėti iki 2030 m., kai jų vartojimo numatoma atsisakyti visiškai.
Nelikdamos abejingos, draudimus ar kitokius ribojimus biodegalams iš palmių aliejaus ar jų šalutinių produktų jau pradėjo taikyti kai kurios ES šalys. Prancūzija pirmoji įgyvendino direktyvos nuostatą dešimčia metų anksčiau, ir jau apribojo palmių aliejaus naudojimą. Tikėtina, kad Prancūzijos pavyzdžiu paseks ir Vokietija. Norvegija uždraudė biodegalus iš palmių aliejaus motyvuodama tuo, kad iš jie labiau teršia aplinką, nei naftos produktai. Panašios nuomonės laikosi ir Švedija, Italija, Austrija, Danija, Olandija bei Lenkija.
Lietuvoje iš palmių aliejaus pagaminti biodegalai sudaro mažiau nei 20 proc. visų Lietuvoje vartojamų biodegalų, todėl jų apribojimas neturės žymesnės įtakos bendrai biodegalų rinkai, kurios paklausą pilnai galima patenkinti biodegalais iš vietinių žaliavų, kurių darnumą ir kontroliuoti yra gerokai paprasčiau.
Palaikymo parlamente sulaukusiu įstatymo projektu siūlau nuo 2021 m. gegužės 1 d. įtvirtinti nuostatą, kad Lietuvoje vartojami biodegalai ir skystieji bioproduktai negali būti pagaminti iš alyvpalmių aliejų ar jų šalutinių produktų. Kaip minėta aukščiau, toks reguliavimas prisidėtų prie tarptautinių pastangų išsaugoti atogrąžų ekosistemą, padėtų stabdyti klimato kaitą ir saugoti pažeidžiamas žmonių grupes, bei skatintų žiedinės ekonomikos modelio įgyvendinimą.
Projektas, be abejo, sulaukė kritikos iš verslininkų, savo veikloje naudojančių palmių aliejų, tačiau jų argumentai, esą tai prieštarauja ES teisei ir pažeidžia laisvo prekių judėjimo principą bei apriboja konkurencijos laisvę, nėra tvirti. Juo labiau, kad Europos teisių ir laisvių principai laisvo prekių judėjimo ribojimus pateisina aplinkosauginiais ir vartotojų teisių apsaugos sumetimais.
Teisingumo Teismo praktikoje buvo priimta sprendimų ir dėl beicuotų sėklų laisvo judėjimo Sąjungoje, kurie suteikia teisę valstybėms narėms taikyti ribojimus dėl keliamos rizikos žmogaus ir gyvūnų sveikatai bei aplinkai. Panašus sprendimas priimtas ir užstato sistemos atžvilgiu, kaip svarios prevencinės priemonės aplinkosauginio intereso užtikrinimui.
Palmių aliejaus ribojimas Lietuvoje yra pateisinamas kaip vartotojų intereso apsauga. Tarp kita ko, šaltuoju metų laiku palmių aliejaus naudojimas degaluose sukelia techninių problemų automobilių varikliams, dėl šio aliejaus savybės stingti žemoje temperatūroje. Apeliavimas į Europos Sąjungos teisę taip pat kelia šypseną, kadangi ta pati ES teisė, kaip jau minėjau, numato šių biodegalų uždraudimą nuo 2030 metų, o Prancūzijai paankstinus ribojimų taikymo terminą, pažeidimų tokiame valingame sprendime nebuvo nustatyta.
Pirminis biodegalų maišymo į naftos produktus tikslas yra sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau šiandien matome, kad pats palmių aliejaus gamybos procesas tapo viena pagrindinių klimato atšilimo priežasčių, dėka atogrąžų miškų naikinimo, durpynų deginimo ir produktų transportavimo itin tolimais atstumais. Visa tai reiškia gerokai didesnes CO2 emisijas, nei jų sumažinama palmių aliejumi pakeitus dalį degalų.
Tuo tarpu iš vietinių žaliavų pagamintų biodegalų vartojimo skatinimas yra ne tik aplinkai draugiškesnis sprendimas, bet ir perspektyvi pagalba vietiniam verslui atsigauti po viruso sukeltos krizės. Šiandien savo rankose turime išskirtinę progą įsisąmoninti, kad valstybių sienų nepaisančios aplinkosauginės problemos yra gerokai svaresnė priežastis imtis pokyčių, nei savo įpročių nelinkusio keisti verslo kaprizai. Tikiuosi, kad tiek politikams, tiek verslininkams užteks išminties ir drąsos šią pamoką pagaliau išmokti.