Piliečių vaidmuo ginant savo valstybę ne tik buvo, bet ir yra esminis, ypač dabar, kuomet agresijos objektu ir tikslu yra tapusi ne tiek konkreti teritorija, kiek pati visuomenė. Tačiau praėjus trisdešimčiai metų po Nepriklausomybės atkūrimo mes vis dar neturime konkrečios strategijos ar vizijos kaip ugdyti pilietinį pasipriešinimą.
Tam, kad būtume pasirengę ugdyti pilietinį pasipriešinimą, svarbus kolektyvinis supratimas, kad švietimas yra vienas svarbiausių veiksnių, be kurio neįmanoma sukurti stiprios pilietinės visuomenės, gebančios atsilaikyti prieš agresorių ir jo veiksmus.
Agresorius prieš pradėdamas aktyvius karinius veiksmus prieš nusitaikytą šalį visada siekia įvertinti jos gynybinį potencialą, visuomenės valią gintis ir ją palaužti. Karas būna pralaimėtas ne tada, kai teritoriją užima svetima kariuomenė ir okupacinis režimas ima dalinti pasus, statyti svetimus paminklus ar perrašinėti istoriją. Karas būna pralaimėtas tada, kai visuomenė praranda valią gintis ir priešintis. Tai yra ir Kremliaus karinės doktrinos dalis.
Valia priešintis kyla iš moralinio visuomenės audinio ir šiuo atveju ypač svarbus ne tik šeimos, bet ir švietimo institucijų vaidmuo. Būtent pilietinis ugdymas yra sudedamoji bendrojo asmenybės ugdymo ir auklėjimo dalis, kuri turėtų padėti jaunuoliams ugdytis gebėjimų ginti Lietuvos valstybę, nuostatų ir žinių, įgalinančių sėkmingai saugoti tautines vertybes, gyventi ir veikti demokratinėje visuomenėje.
Pilietinio ugdymo klausimas galėtų likti vien švietimo tematikos rėmuose tačiau jis taip pat galėtų tapti pilietinės valios ginti valstybę ugdymo modulio įgyvendinimo pagrindu ir įrankiu per kurį galėtume ugdyti ne tik pilietį, bet ir ugdyti patriotą, mylintį savo tėvynę, pažįstantį savo kraštą, jo žmones, jų kultūrą ir istoriją, pasirengusį ginti tėvynės garbę, laisvę, nepriklausomybę ir demokratijos idealus.
Tiek Vyriausybėje, tiek Seime jau dvejus metus kalbama apie tai, kad Lietuvos mokyklose turi atsirasti krašto apsaugos modulis, pilietinio pasipriešinimo programa, stiprinanti mūsų vaikų ir jaunimo ryšį su valstybe, ugdant patriotizmą, nes dabar mokyklose dėstomas pilietinis ugdymas neduoda rezultatų. Būtent menkas pilietinis aktyvumas ir dešimtmetį iš esmės nekintantys rezultatai (remiantis Pilietinės galios indeksu) verčia abejoti pilietiškumo pagrindų ugdymo mokykloje efektyvumu.
Krašto apsaugos ministerija savo namų darbus atliko. 2019 m. Krašto apsaugos ministerijoje susikūrė Gynybos politikos grupė, kurios viena iš politikos formavimo sričių buvo pilietinis pasipriešinimas. Ši grupė parengė programas, sudarė galimybes mokytojams kelti kvalifikaciją šioje srityje. Tačiau Algirdo Monkevičiaus vadovaujama Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nerodo jokio dėmesio ir iš esmės sabotuoja procesą.
Dar 2017 m. tuometinė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasirašė įsakymą, kuriuo buvo patvirtinta Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos programa. Šioje programoje numatyta stiprinti pilietiškumo ugdymą bei pilietinių galių ir žmogaus teisių apsaugą, numatyta atnaujinti pilietinį ir tautinį ugdymą bei numatyta parengti pasirenkamąją nacionalinio saugumo ir krašto gynybos dalyko programą.
Tačiau nepaisant pasirašyto įsakymo ir vėliau vykusių diskusijų – įgyvendinimo rezultatai yra apgailėtini: iš 1056 bendrojo lavinimo mokyklų Lietuvoje krašto apsaugos modulį dėstyti yra pasirengusios tik 12 įstaigų. Ministro
A. Monkevičiaus apsileidimas. Į tai turėtų dėmesį atkreipti ir premjeras Saulius Skvernelis, ir A. Monkevičiaus politinis globėjas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.
Šiandien ypač svarbu susitelkti, veikti proaktyviai ir dėti visas pastangas, kad visuomenė taptų atspari priešiškiems veiksmams, gebėtų juos kritiškai vertinti, nepasiduotų ir neišduotų savo valstybės. Tačiau tam yra būtinas strategiškas institucijų susitelkimas, kad ministerijų stalčiuose nugulę dokumentai taptų realiais darbais.