Visada maloniai (?) stebina, kai neoliberalai per naktį tampa neokeinsistais. Tokie kaip finansų ministras, kuris po ketverių metų valdžioje staiga pastebėjo, kad „vienas investuotas euras atneš beveik dviejų eurų grąžą“. Tiesa, klausimas, kur jis buvo ankščiau, ir kas išties inspiravo jo mąstymo pokyčius, tegul lieka neatsakytas. Kaltinti Europos Komisiją neapsiverčia liežuvis, – Lietuva Europos Sąjungos Taryboje nei pati varginosi dėl to kelti klausimų, nei kada abejo dėl griežtų biudžeto deficito taisyklių, kurias Sąjungai primetė Vokietija.

Dėmesį dabar traukia priemonės, kuriomis Lietuva planuoja atkurti ekonomiką ir siekti proveržio. Būtent priemonės geriausiai atspindi tai, kaip mes save matome ateities pasaulyje ir kokią tą ateitį brėžiame.

Didžiausia suplanuotos paramos dalis (neabejotina, ar ne?) – tenka statyboms, gražiai vadinamomis infrastruktūra.

A. M. Brazausko suformuota tradicija ekonomiką užpilti betonu yra chrestomatinis mūsų supratimo apie XXI amžiaus ekonomiką pavyzdys. Nelabai aišku, kiek šis sektorius nukentėjo per karantiną, tačiau padėti darbuotojams iš Ukrainos yra šventa Lietuvos pareiga. Šie pinigai nepasieks darbuotojų iš Lietuvos, nes greitai iš šio sektoriaus atstovų išgirsime, kad „niekas nenori dirbti“, ir Vyriausybė vėl mikliai išrašys darbo leidimus tūkstančiams darbuotojų iš Ukrainos. Taigi ši priemonė – tai veikiau Lietuvos pagalba buksuojančiai Rytų partnerystės programai, o ne įnašas į šalies ateitį.

Nereikia apsigauti ir dėl kitų paramos eilučių. Po tokiomis frazėmis kaip pramonės įmonių skaitmeninimas, biotechnologijos, medicinos paslaugos ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių diegimas iš esmės slepiasi ta pati infrastruktūra ir tas pats betonas.

Viso to lauktinas rezultatas — nuostaba po kelerių metų, „kodėl mums vėl nepavyko?“ Maža pastaba. Nepavyko ne tiems, kurie skirstė pagal lobistų nurodymus, ir ne tiems patiems statybininkų šulams. Tiems tai tikrai pavyko – ir naujos pilys tenerifėse kils dar dažniau. Nepavyko gydytojams, mokslininkams, mokytojams, doriems valstybės tarnautojams...

Pasaulis šiuo metu stebi, kaip brėkšta nauja pramonės revoliucijos aušra.

Istorija moko, kad visada šalys, kurios sugebėdavo efektyviai įsilieti į tuomet vykusias pramonės revoliucijas, padarydavo kokybinį šuolį. Jeigu tose šalyse dar veikdavo daugiau mažiau skaidri demokratinė sistema, tai tas pramonės pokyčių sukeltas kokybinis šuolis pinigų ir/ar viešųjų paslaugų pavidalu nusėsdavo daugumos kišenėse.

Kitos šalys – kurios nematydavo naujų technologijų ir/arba nesugebėdavo pasinaudoti atstovaujamosios demokratijos nauda, likdavo paraštėse. Geriausiu atveju virsdavo didžiųjų žaidėjų priedėliu, tuo, kuris padavinėja kamuoliukus laimėtojui.

Beje, tai ir šalies suvereniteto klausimas.

Lietuvai, norinčiai kokybinio proveržio, reikia trijų ingredientų – švietimo, stipraus viešojo sektoriaus ir ryžto atsikratyti neefektyvaus verslo bei jo valdomo autokratinio administravimo.

Rimtas (o ne malonumų persmelktas) švietimas ir kvalifikuota darbo jėga ilguoju laikotarpiu pritraukia investicijas, mažina socialinės nelygybės skaudulius bei kuria naują gyvenimo kokybę visuomenės daugumai.

Stiprus viešasis sektorius visose sėkmingose šalyse buvo tas instrumentas, kuris suteikia sparnus naujam verslui. Nėra nė vienos šalies, padariusios bent menkiausią evoliucinį proveržį, kur buvo silpnas viešasis sektorius. Net tie, kuriuos esame pripratę matyti, kaip esą laisvo verslo didvyrius – „Apple“, „Google“ ar „SpaceX“ arba kitaip Steveas Jobsas, Sergejus Brinas ar Elonas Muskas — visi jie už savo sėkmes turi būti dėkingi savo valstybei.

Norime sėkmės Lietuvoje – tiesiog privalome išaugti iš trisdešimties metų senumo mantros apie „parazitus valstybės tarnyboje“. Ši mantra gimdo tik narkevičių ar verygų tipo lyderius, kurie ne įkvepia, o tragikomiškai aiškinasi arba draudžia. Kaip jie patys pripažįsta – „mūsų“ sprendimai neturi logikos.

Vis dėlto, ar tai tikrai taip? Esu tikras – jų sprendimai turi logiką. Tie sprendimai aptarnauja „senajį“ verslą ir atstovauja jų interesams.

Dabar Lietuvoje daugiausia valdžios dėmesio sulaukia verslo balastas, gyvenantis iš žemos pridėtinės vertės sklaidos. Jis valgo kitų, daug perspektyvesnių sektorių išteklius, kurie tiesiog negali kvėpuoti, juolab bėgti, nes per mokesčius priversti remti išlaikomus sektorius. Jeigu jų atsikratytume, visi imtų lengviau kvėpuoti. Reikia tikros, nešališkos kaštų ir naudos analizės, ir nemalonios akistatos su realybe.

Mandarinų kalba „krizės“ hieroglifą sudaro „pavojaus“ ir „galimybės“ ženklai. Mes turime šansą. Kadangi esame eurozonos dalis, tai mūsų skolinimo reitingas toks pat kaip Japonijos.

Tad turime visas galimybes ir instrumentus išnaudoti šią krizę taip, kad padarytume kokybinį šuolį.

Tik baisu žiūrėti į šuolininką, kurios kojos įkalintos betone.