Kovo pradžioje, kai pirmieji užsikrėtę turistai parvežė į Lietuvą koronaviruso užkratą iš Italijos, turėjome galimybę rinktis: uždaryti valstybės sienas, nutraukti pamokas mokyklose, drausti masinius renginius ir restoranų veiklą dėl to, kad išsaugotumėm daugiau gyvybių, ar nedaryti nieko. Pasirinkus pastarąją galimybę dauguma lietuvių persirgtų itin lengva COVID-19 forma, gal net to nepastebėtų, o galiausiai viruso plitimas sustotų, kai 60–70 proc. šalies gyventojų jau būtų įgiję jam imunitetą. Tačiau keliolika tūkstančių žmonių, daugiausia vyresni, negu 60 metų amžiaus arba sergantieji lėtinėmis ligomis, tikėtina, būtų mirę. Būtent juos karantino organizatoriai mandagiai pavadino „rizikos grupe“ ir prašė jų likti namuose.
Dauguma senolių tokį prašymą suprato teisingai. Jeigu visa šalis aukojasi dėl jų gyvybės, praranda darbus ir būsimų kartų sąskaita skolinasi milijardus eurų nuostoliams kompensuoti, tai galima jausti bent minimalų dėkingumą. Ar bent jau nebambėti.
Dėl rizikos grupės asmenų gyvybių išsaugojimo mes visi dėvėjome kaukes, dirbome nuotoliniu būdu ir porą mėnesių nesilankėme kirpyklose. Na, gerai, aš ten jau antrą dešimtmetį nesilankau, tik kartą per mėnesį perbraukiu plinkančią galvą plaukų kirpimo mašinėle ir paklausiu žmonos, ar pakaušyje neliko nenukirptų kuokštų. Bet užtat porą mėnesių likau be malonumo pasiknisti naujoje „Humanos“ rūbų siuntoje ir už kelis eurus pradžiuginti save dar viena žinomo gamintojo batų pora arba marškinėliais su kvailu užrašu norvegų kalba.
Ar kas nors man už tai padėkojo? Ar bent vienas pensininkas pasidalins valdžios pažadėtu 200 eurų pensijos priedu su darbą dėl karantino suvaržymų praradusiu kaimynu?
Nė viena partija, nei valdančioji, nei iš opozicijos, jums to nepasakys. Nes artėja rinkimai, o pensininkų balsuoti ateina gerokai daugiau, negu jaunimo. Todėl jiems reikia įsiteikti, o ne varginti nemandagiais klausimais. Nepasakys ir to, kad skolintų pinigų taškymas, jau tapęs panašiu į loterijos „Aukso puodo“ dalybas, negali tęstis amžinai. Po rinkimų paaiškės, kad šalies skolinimosi galimybės jau išnaudotos, o ekonomika tebekrinta, todėl kalbas apie gerovės valstybę ir orią senatvę netruks pakeisti diržų veržimosi retorika.
Su statistika ginčytis beprasmiška – iš šešių dešimčių Lietuvoje nuo koronaviruso mirusių žmonių tik keli nebuvo sulaukę 60 metų. Sugalvojau dar vieną kvailą klausimą: jeigu, tarkim, kitais metais atsiras naujas virusas, koks nors COVID-21 Pro, kuris bus išskirtinai mirtinai pavojingas tik kurios nors vienos rasės žmonėms, ar mes per savo korektiškumą drįsime jiems rekomenduoti kažkur mažiau lankytis ar imtis kitų apsaugos priemonių?
Suprantu, situacija grynai hipotetinė, bet pastarųjų dienų diskriminacijos dėl amžiaus paieškos COVID-19 karantino rekomendacijose tikrai peržengė sveiko proto ribas. O rizikos grupės asmenų padėties lyginimas su žydais nacių okupacijos metais, mano nuomone, išvis skamba kaip patyčios iš Holokausto aukų. Jus, mieli senoliai, juk ne sušaudyti ar išvežti rogutėmis į mišką susiruošėm, o kaip tik apsaugoti nuo mirties.
Savo teisę rizikuoti ir nepaisyti rekomendacijų ginančiam Kęstučiui Girniui ir „vyresnio amžiaus žmonių sukilimą“ skelbiančiai Nijolei Oželytei palinkėčiau bent kartą pažvelgti į akis mirusiųjų nuo COVID-19 artimiesiems ir pabandyti įsivaizduoti, kad bent vienas iš jų užsikrėtė spjovęs į rekomendacijas būtent dėl jų viešų pareiškimų. Linkiu sėkmės gyventi su tokia našta.