Šįkart tai buvo Berlyno S-bano bilietas ir bilietas į „Dekamerono“ premjerą Deutches teatre. Išsitraukęs juos nuėjau į virtuvę ir, jau bemetant į šiukšliadėžę, kažkas nematomas sulaikė mano ranką. S-bano bilietą leido išmesti, o bilieto į teatrą – ne.

Nors teatras yra mano darbas ir aš tikrai ne iš tų, kurie kauptų tokias relikvijas. Bet čia mane sustabdė mintis, kad visiškai nežinia, kada aš vėl būsiu teatre ir pilnoje, nuščiuvusioje salėje stebėsiu gyvą vaidinimą, trindamasis alkūnėmis su nepažįstamais žmonėmis ir manęs nepersmelks sėlinančios mirties šaltis, jeigu vienas iš jų net ir kostels.

Premjera buvo kovo 8-ąją, o atrodo, kad anas nerūpestingas pasaulis, kai galėjai su visais glėbesčiuotis ir būti žmonių spūstyje, yra toli kaip vaikystė.

Likimo ironija, kad tas paskutinis spektaklis buvo būtent „Dekameronas“, kurį Džiovanis Bokačas pradėjo rašyti Florencijoje, siaučiant maro epidemijai, vėliau išplitusiai po visą Europą. O romano herojai-pasakotojai, nusprendę palikti Florenciją, kad perlauktų epidemiją savo užmiesčio vasarnamiuose, yra faktiškai karantino pradininkai.

Ir tai anaiptol nebuvo koks nors pataikūniškas teatro reveransas pačiai karščiausiai šių dienų aktualijai. Premjera turėjo įvykti prieš keletą metų, bet tada jos režisierių Kirilą Serebrennikovą rusų valdžia suėmė ir įkalino namų arešte. Ten atbuvęs pusantrų metų jis atgavo ribotą laisvę, su galimybe išeiti iš namų, dirbti ir vadovauti savo teatrui Maskvoje, bet vis dar be teisės išvykti iš šalies, nes jo teismo procesas tęsiasi. Taigi, Deutches teatro aktoriai patys nuvyko į Maskvą ir kelis mėnesius ten repetavo, o grįžę spėjo suvaidinti du premjerinius spektaklius, po kurių teatrą uždarė.

Kirilo Berlyne nebuvo, bet buvo visi jo kūrybiniai pagalbininkai, su kuriais šventemė „Dekamerono“ premjerą ir jie dalinosi savo nerimu, kad grįžus į Maskvą jiems gresia priverstinė dviejų savaičių izoliacija. Tada tai skambėjo siaubingai, kaip dar viena Rusijos autoritarizmo apraiška, vos ne politinis kerštas, bet praėjo tik kelios dienos ir tai tapo norma visiems.

Tėvynės tiesiog ėmė ir uždarė mus savyje. Pradėjo skambinti visais pavojaus varpais ir mes, vedini viduramžiško instinkto, lėkėme į šias savo tvirtoves iki joms užšaunant vartus. Tuos, kurie nespėjo ir liko už Tėvynės sienų, surijo virusas. Užsienis tapo baubu, o „neseniai iš jo grįžę“ – zombiais. Europos Sąjungos faktiškai nebeliko, ji buvo aneksuota Senųjų Tėvynių ir šiandien visai dar neaišku, už kokią sumą jai pavyks išsipirkti ir ar pavyks apskritai.

Karts nuo karto pasikalbu su kolegomis teatralais, uždarytais kitose šalyse. Visi ką nors repetuoja nuotoliniu būdu, bet be didelio tikėjimo, kad tai greitu laiku pasieks sceną. Daugelis mano, kad kito teatro sezono pasaulyje gali paprasčiausiai nebūti. Jei net virusas ir atsitrauks, bus baiminamąsi jo naujų protrūkių, o teatras dėl savo specifikos surinkti daug žmonių į vieną uždarą patalpą yra didžiausia visų virusų veisykla.

Netikiu, nors užmušk, tuo vėl atgimusiu posakiu: „Pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo.“ Pirmą kartą aš jį išgirdau po Rugsėjo 11-osios teroro aktų Niujorke ir tada beveik patikėjau. Galvojau, tai koks gi jis dabar bus? O paskui visi tie svarstymai kažkaip ėmė ir pasimiršo, nes pasaulis liko koks buvęs.
Marius Ivaškevičius

„Sapnavau teatrą“, – sako viena mano draugė, kuri nėra teatralė, nors jai teatras nesvetimas. –Tokia tolima ateitis ir teatrai vėl atsidarė. Tik jie jau visai kitokie: atviresni, drąsesni, nuogesni – nėra net ką lyginti su tuo, ką matėme iki šiol. Žodžiu, viskas taip pat, bet kitaip.“

Man labai patiko šis sapnas. Ir jeigu manęs kas nors klaustų, koks bus pasaulis po viruso, aš atsakyčiau turbūt panašiai: viskas bus taip pat, tik kitaip.

Netikiu, nors užmušk, tuo vėl atgimusiu posakiu: „Pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo.“ Pirmą kartą aš jį išgirdau po Rugsėjo 11-osios teroro aktų Niujorke ir tada beveik patikėjau. Galvojau, tai koks gi jis dabar bus?

O paskui visi tie svarstymai kažkaip ėmė ir pasimiršo, nes pasaulis liko koks buvęs.

Aišku, trumpoje perspektyvoje, pokyčių bus: kažkas bankrutuos, neteks darbo, pagaliau tiesiog mirs nuo šio viruso ir jam iš kapo duobės arba urnos pasaulis jau tikrai nebebus toks, koks buvo. Bet išgyvenę tikrai pasistengs grąžinti viską, kaip buvo.

Žmogus per daug inertiškas padaras, kad jį taip lengvai sustabdytum. Tai pats gyvybingiausias iš visų šios planetos virusų ir, sudorojęs savo mažąjį pusbrolį, jis vėl užkurs visus variklius, uždūmins visais kaminais, pakels į dangų aviaciją ir toliau raižys Žemę skersai išilgai, tenkindamas savo smalsumą ir nepaliaujamą norą judėti, net jei šis jį ir veda į pražūtį.

Šiandien Kirilas Serebrennikovas internete žarsto patarimus, kaip ištverti karantiną. Nes kas jau kas, o jis tikrai turi patirties. Kol mes dar buvome laisvi ir blaškėmės po pasaulį, jis kalėjo savo keturiasdešimties kvadratinių metrų bute. Ir, vos tik iš ten išėjo, virusas uždarė namuose visą likusį pasaulį.

Man, rašytojui, intravertui, tie patarimai nėra labai aktualūs. Grįžęs iš Berlyno aš kaip saviizoliavausi rūsyje su rašomu romanu, taip beveik ir neišlendu. Langų čia nėra, nes rašydamas urzgiu ir darau baisias grimasas. Jei kas netyčia pamatytų, manau, labai išsigąstų ir praneštų kam reikia, kad mane kiek rimčiau izoliuotų.

Per tą mėnesį man nuplaukė kelios planuotos kelionės, iš kurių gaila tik vienos: turėjau būti Zagrebe tuo metu, kai ten įvyko žemės drebėjimas. Už tai tokio susikaupimo kūrybai neturėjau jau turbūt tūkstantį metų. Kiekvienas toks pasaulio stabtelėjimas yra rašytojų laikas. Nes tai ir yra mūsų darbas: sėdėti namie ir, kaip tie „Dekamerono“ herojai, pasakoti istorijas. Nebent dar stebėti, kaip visi vaikšto su medicininėm kaukėm, bet socialinės kaukės jiems krenta ir iš jų lenda tikrieji veidai.

Šis tekstas pirmą kartą publikuotas „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.