Viskas eina link antrų pergalingų rinkimų, po kurių turėsime dar ketverius metus meluojančių, asfaltuojančių, šaudančių draudimus kairėn dešinėn, trąšas maišančių ir žiniasklaidai grasinančių kolūkiečių – be jokios gėdos, jautrumo ar elgesio taisyklių.
Ne todėl, kad valstiečiai ir žalieji ypač gerai tvarkosi, ar sugalvojo kažkokią unikalią formulę, ar jie yra patrauklesni ar žavesni. Tiesiog visi kiti yra dar blogesni.
Dauguma Lietuvos politikų netiki niekuo, neturi ne tik stuburo ar įsitikinimų – jie neturi net šūkio ar rinkodaros frazės.
Jei jie būtų pyragėliai arba šampūno buteliukai parduotuvėje, tai mūsiškiai būtų tokie, kuriems net pakuotės ar žmoniško pavadinimo gamintojai nesugalvojo dėl abejingumo ir tinginystės. Kaip bulvės lietuviškame turguje: nei rūšies, nei kilmės, tiesiog bulvės, visos maždaug vienodai žemėtos ir kiek apdaužytos. Užtat nebrangiai, kaina – kaip pas visus.
Mūsų politikai tingi ar bijo turėti bet kokią nuomonę ar poziciją. Apie svajones jau nekalbu. Partijos Lietuvoje galėtų būti beveik keiksmažodžiu, bet keiksmažodis bent jau turi savyje kažkokią emociją, kažkokį santykį su aplinka, o partijos neturi nieko: nei vertybių, nei tikslų. Ten jokios energijos – nei kuriančios, nei griaunančios, tik apatija ir vienintelis gyvenimo tikslas: valdiška alga ketveriems metams.
Kaip tie kiaulės snukiai Seimo valgykloje per karantiną: visiems uždrausta, o jiems kriu kriu, patenkinti lapnoja. „Kiaulė aš, kiaulė tu, ir visi mes kiaulės; jeigu ėsti bus gardu, mums lovy – pasaulis.“ Čia iš mano vaikystės animacijos, bet labai tinka.
Kaltinti nelabai yra ką. Mūsų šalis ir mūsų žmonės būtent tokių ir nusipelnė, ir ką nusipelnė, tą ir gavo. Niekas šitų iš kosmoso neatsiuntė – ir rinkėjams už Vilniaus elito ribų viskas yra gerai ir puikiai tinka.
Aš labai nemėgstu šios valdžios, bet puikiai suprantu, kodėl jie nusipelno laimėti ir laimės. Nes tarp ataušusių zombių energingiausias zombis gauna vadovauti ir vesti kitus paskui save. Net tokios atsilikusios ir disfunkcinės šalys, kaip Šiaurės Korėja, turi savo lyderius, ir tie lyderiai gerai atspindi tautos vidurkį. Mūsų valdžia irgi atitinka mūsų tautos vidurkį. Mes esame šalis, kurioje Ramūnas Karbauskis yra lyderis – tai labai daug ką pasako apie mus visus.
Buvo laikai, kai turėjome lyderius, tokius kaip Vytautas Landsbergis, kurie turėjo viziją, paskui buvo tokie žmonės, kaip Algirdas Brazauskas, kurie nebuvo labai šviesūs, bet bent jau svajojo apie kažką: apie Valdovų rūmus, suomišką nuolankią draugystę su Rusija, mėgo pavalgyt ir išgerti. Ne visiems patiko jų tikslai ar būdai, bet tie žmonės bent jau turėjo pulsą.
Andrius Kubilius nebuvo populiarus ir blogai komunikavo, bet turėjo drąsos ir užsispyrimo valdyti krizę pagal sąžinę ir supratimą. Ingrida Šimonytė visą laiką cituoja tą pačią knygą ir vienoda sparta praranda rėmėjus ir kaupia priešus, bet ji yra nors knygų skaičiusi ir gali kažką pacituoti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė turėjo nuomonę, labai mažai tolerancijos kvailiams ir efektyvų nekantrumą, kuris padėjo daug ką pasiekti, net ir turint tokį premjerą kaip Algirdas Butkevičius. Net ir Butkevičius buvo geriau, tas nors darbo grupę galėdavo sukurti. Visos šių dienų alternatyvos valstiečiams nė tiek nesugeba.
Nesvarbu, kad daugelis Karbauskio ar Verygos sumanymų ar įsitikinimų yra bjaurūs, destruktyvūs arba bloškiantys visus atgal. Kiti politikai net ir tokių neturi. Taip, ši valdžia yra iškvaišusi nuo noro viską riboti ir drausti, bet ką gali pasiūlyti opozicija, kuri neturi jokių norų apskritai?
Ir nepamirškite, kad tiems vadinamiems paprastiems žmonėms, apie kuriuos mes Vilniuje žinome tik iš anekdotų, viskas yra gerai su šita valdžia.
Paprastų žmonių už Vilniaus burbulo ribų nepalietė nei sporto klubai, uždaryti per karantiną, nei atšaukti koncertai, nei uždraustos kelionės, nei neveikiantys restoranai, nei grožio salonai ar dantų balinimo ar higienos procedūros. Viskas jiems gerai.
Jie nei sportuoja, nei jiems rūpi renginiai, parodos, koncertai, apie keliones net nėra ką kalbėti, kam čia tų kelionių, jei yra prašau netoliese tvenkinys, į restoranus jie eina per krikštynas ir gedulingų pietų. Iš vagonėlio kaip pardavinėjo kebabus išsinešimui, taip ir pardavinėja. Vienintelė vieta, kur jie eina, yra vietinis prekybcentris, ir tas prekybcentris dirba, kaip dirbęs. Televizorius rodo, kaip rodęs, o jei laidos kartojamos, tai koks skirtumas, ne pirmą kartą jas kartoja.
Jūs manote, daug kam Lietuvoje labai skauda, kad užsidarys keli ar keliolika restoranų, kur kepsnys po penkiasdešimt eurų? Ar kas nors degins žvakelę dėl kokios vyno parduotuvės, kur snobai moka po šimtą eurų už butelį ir iš kvapo atskiria, kurio upės kranto ten derlius? Kas nors nubrauks ašarą dėl keliautojų, kurie negalės nuotraukų su palmėmis įkelti į internetus?
Visa tai – tik Vilniaus ponų pramogos, ir niekas tų Vilniaus ponų nemėgsta – nei jų, nei jų moterų, sutvarkytų geriausiuose grožio salonuose, į kuriuos negalėjo eiti, nei jų vaikų, šnekančių keturiomis kalbomis ir ruošiamų į universitetą nuo trejų metų amžiaus, kurie turėjo mokytis nuotoliniu būdu, nei jų šuniukų, kurių mityba, gydymas, profilaktika ir psichiatrai kainuoja brangiau, nei vidutinės šeimos biudžetas maistui ir kurie praleido kelias ugdymo ir psichoterapijos sesijas ir kuriems vėlavo atvežti mitybą iš Šveicarijos.
Ir todėl šie paprastieji žmonės eis ir balsuos už valstiečius ir žaliuosius, ne todėl, kad labai kažko tikėtųsi ar lauktų iš jų, bet tiesiog nėra priežasčių už juos nebalsuoti. Juos dažnai per TV rodo, žiniose kažką šneka, kad gerai su epidemija susitvarkė, o jeigu kas kam nepatinka, tai čia daktarams pinigų visad negana, priedus jiems išmokėjo, sako, po tūkstantį prie algos kas mėnesį. Kaip sakot? Na, gal ne daktarams, gal ministerijoje, bet koks skirtumas, vis tiek viskas ten gerai su ta sveikatos apsauga.
Paprasti žmonės todėl taip ir vadinami, kad yra paprasti, mintys jų paprastos ir sprendimai jų nesudėtingi. Ir jūs jų visai nepažįstate ir nesuprantate, bet jų daug, ir jie vėl išrinks jums valdžią, kurios nusipelnė ir jie, ir jūs – nes nieko nedarėte, kad į valdžią ateitų kas nors kitas. O dabar galite eiti toliau kelti juokingų plakatėlių į internetus.