Laimė, kad žmonės turi skirtingas nuomones ir gali nevaržomai reikšti savo mintis. Galima netgi bandyti diskutuoti keisčiausiais klausimais. Tačiau kartais telieka gūžtelti pečiais ir nusistebėti kai kurių komentatorių pasamprotavimais. Čia kaip aš sakyčiau – man jis nepatinka, nes jo kostiumas dryžuotas. Nerimta.
TS-LKD partijos „krizė“ aptarinėjama nuo A. Kubiliaus laikų – jau 2005 m. vertybės buvo „prarastos“. Jei atidžiau pasklaidytumėme spaudos archyvus, gali būti, kad „bedugnė“ buvo pasiekta jau ir žymiai anksčiau. Tie patys ir panašūs šaltiniai kartoja šitus gerai ausį kutenančius žodžių junginius ir pastaruosius metus, kai pirmininku jau du kartus, visos partijos tiesioginiuose rinkimuose, buvo išrinktas Gabrielius Landsbergis.
Aptarinėjami būdavo visi TS-LKD pirmininkai, dažnu atveju – šmeižiami. Visų būsimųjų irgi laukia panašus likimas. Nieko naujo. Mūsų bendruomenė prie to pripratusi: Vytautas Landsbergis ir jo tariamos vilos Šveicarijoje bei „išgriauti“ kolūkiai, Andrius Kubilius ir, suprask iš malonumo, „praskolinta“ Lietuva bei absurdiški kaltinimai protekcijomis, kad sūnus būtų įdarbintas „Google“ kompanijoje.
Gabrielius Landsbergis – ne išimtis – taškomas iš tos pačios skardžiagražuliškos srutų duobės. Iš Seimo tribūnos tą patį lieja ponia Š. Puolamas ne vien Landsbergis, bet ir žmonos skaidriais vakarietiškais principais veikiantis verslas, nors nė viena institucija po krūvos auditų neturi prie ko prikibti.
Jei nebeturi ką rašyti, visada gali parašyti apie Landsbergį. Sėkmė garantuota. Net jei tą patį rašei jau prieš penkerius metus, net jei tą patį „iškopipeistini“ iš ankstesnio rašinio. Dar visada galima parašyti, ką daryti Ingridai Šimonytei – kuo jai būti ar nebūti.
Pasigendu nuoširdaus rūpesčio kitomis tradicinėmis partijomis. Ypač iš autorių, simpatizuojančių kairei, kurie demonstruotų susijaudinimą socialdemokratijos perspektyvomis Lietuvoje. Gal rūpesčio nėra, nes nesusilauktų tokie rašiniai populiarumo tarp skaitytojų/ne tiek „klikų“ generuotų?
Pasigendu iš patarimus drąsiai partijos nariams iš šono dalinančių kitokių pažiūrų apžvalgininkų didesnio susirūpinimo dėl visą valstybę bei visą politinę bendruomenę ardančių reiškinių.
Neskaidrumas ir iki dugno kritę ministrų bei premjero politinės etikos standartai ardo pasitikėjimą ne tik konkrečia valdžia, bet ir visa valstybe. Susisiekimo ministro istorijos, pastaroji apie iš „atkatų“ pasistatytą namą (ką sako liudininkas), asfaltuojamas už mokesčių mokėtojų pinigus premjero keliukas, kai tūkstančiai kilometrų tankiose gyvenvietėse nėra išasfaltuoti, bendro biudžeto dalybos politinių bičiulių projektams ir apygardoms. Šie ir panašūs klausimai yra visų rūpestis – viešosios erdvės, politinės bendruomenės, įskaitant ir politologus.
Esu TS-LKD bendruomenėje 18 metų, dirbau su visais trimis pirmininkais, žinau, kokiu keliu ją vedė ir tebeveda jos lyderiai. Ši bendruomenė visada atsakingai rinkdavosi savo lyderius, pirmiausia pagal jų brėžiamą viziją, tvirtą stuburą ginant valstybės interesus to laikmečio dvasioje, išėjimą už asmeninio komforto zonos, stiprinant ir atstovaujant mūsų politinę organizaciją ir kasdien kaunantis už stiprią ir sėkmingą valstybę, o ne už savo asmeninius interesus ar simpatijas bei antipatijas.
Konservatoriai niekada nebus švelnūs ir pūkuoti, nes neketina pataikauti visuomenės opinijai ar trumpalaikiam populiarumui, jei tik manys, kad tai neatitinka valstybės interesų. Neiškelsime ekonominių interesų virš valstybės nepriklausomybės ir laisvės stiprinimo, neisime į kompromisus su sąžine dėl pigesnės dešros, pigesnių dujų ar pigesnės atominės elektros, nebūsime apsimetėliai populistai. Esame užsigrūdinę kovose dėl nepriklausomybės – politinės, energetinės, o dabar ir informacinės, todėl laikinai konjunktūrai niekada nepasiduosime.
Pasitikime savo nariais bei savo organizacijos demokratine dvasia ir kultūra bei mokame atskirti tikrus lyderius nuo netikrų pranašų bei tariamų draugų.