„Arčiau žmonių“ strategija narstoma klausiant, kurie politikai kaip dažnai ją naudoja, kokiam elektoratui skiria, kokiais konkrečiai būdais signalizuoja, kiek sėkmingai.
Neabejojant, kad, pvz., „prie žmonių“ priartina emocingumas, rišlaus kalbėjimo stoka, (surežisuotas) apatinių iškabinimas, globėjiškas tonas, tiesmukumas, vulgarūs sąmojai ir dalinimasis socialiniuose tinkluose saldžiais vaizdeliais (triušiai, kačiukai, gėlytės, saulėtekiai, šeimyninės laimės vakarai...).
Tokie dalykai, mat, „visiems“ patinka (galima pamatyti patvirtinančius duomenis?), o ir proga pailsėti nuo idėjų, išskleidžiant unikalų nuosavos asmenybės žavesį, atsiranda: „Politikoje įsigalint vis stipresnėms personalizacijos tendencijoms, kai asmenybės tampa svarbesnės nei politinės idėjos, vertybės ar ideologijos, šeimos ir gamtos vaizdai nė kiek nestebina.“ (Viktorija Rimaitė, TSPMI dėstytoja: štai kas dedasi, kai asmenybė politikoje darosi svarbi).
Tačiau analitikų dėmesio nesulaukia nei pati ši keistoji, nežinia kaip atsiradusi „asmenybės“ samprata (tradiciškai „asmenybe“ vadinamas pažiūrų, įsitikinimų, idėjų, nuostatų ir charakteringų būdo bruožų turėtojas, santykinai stabilus ir savitas, o čia – beasmenių trivialių gamtos ir šeimos šilumyčių sklaidos vienetas-botas; ir niekas nepataiso, tarsi išsilavinimo neturėtų ir jokiuose kituose kontekstuose žodžio „asmenybė“ girdėję nebūtų), nei dar keistesnis komunikacinio „priartėjimo prie žmonių“ modelio savaime-suprantamumas.
Tarsi šiuolaikinė visuomenė netiki renkamo politiko, visais parametrais paprastučio blankaus žmogelio, buvimu „kaip jie“, o vietoje to laiko jį Dangaus sūnumi, dievų palikuonimi ar bent dvasių įgaliotiniu, gebančiu iššaukti lietų: reikia ją nuo tokio paklydimo atkalbėti!
Toks įspūdis, kad viešųjų ryšių konsultantai kadaise išklausė socialinės antropologijos kursą ir nutarė, kad jų bendrapiliečiai – XIX amžiaus Polinezijos čiabuviai, o jų santykis su dabartiniais politikais – kaip anų su genties vadu. Todėl reikia žūtbūt parodyti, kad partijos X kandidatas numeris 218 nėra nei genijus, nei pranašas, nei herojus, nei talentingas, nei ypatingas, jokia legenda jo neišpranašavo, jokio žygdarbio jis neatliko ir neatliks, net nekaltų ekstravagantiškų kasdienių pomėgių neturi, nes, kol taip apie jį manoma, išrinktas nebus, o taip juk neabejotinai manoma (antraip ko jam patartų „priartėti“?).
Rimtai? Norėčiau pamatyti bent vieną „paprastą žmogų“, kuris, pirma, žvelgdamas į savo apygardos kandidatą mato pusdievį ar taurę su mėlynu krauju, ir, antra, kaip tik dėl šito už jį jokiais būdais nebalsuotų (todėl kandidatas privalo stengtis jį perkalbėti atskleisdamas ar, veikiau, sufalsifikuodamas savąjį paprastumą: balsuojama, mat, už buvimą vidutinybe). Lažinuosi, kad tokių nėra.
Realus „paprastas žmogus“ (Polinezijoje, senovės Egipte, JAV ir čia) nori, kad jį valdytų ne tokie pat kaip jis, o ypatingi, geresni; ir susitaiko su „bet kuo“ tik neturėdamas vilties (tikrai ne todėl, kad kandidatė myli kates ir gėles, ir skaniai raugia agurkus – visai kaip rinkėjo mama; mamos jis nerinktų). Jis puikiai pats atpažįsta „paprastus“ – jokiomis aplinkybėmis nepalaikys jų antžmogiais.
Tad ką įtikinti iš tiesų norima „praiartėjimu“? Kas, jei tikroji „buvimo arčiau“ komunikacinės strategijos (ir medijų triukšmo aplink ją) funkcija yra ne „būti arčiau“, o atitolti, primetant įsivaizduojamai publikai visiškai svetimą tikėjimą, kad paprastučiai nykūs politikai yra aukštybėse gyvenanti „ypatinga rasė“ (gal net nehumanoidai), iš kurių dabar („tik dėl jūsų“) teikiasi maloniai nusileisti? Darant prielaidą, kad ši galop patikės.